Autobiografiją per fikcijos prizmę autorius aprašė pirmajame savo romane „Edžio pabaiga“ prieš aštuonerius metus, būdamas vos 22-ejų. Šįmet Jaunimo teatre knygos inscenizaciją, papildytą Louis‘o biografijos faktais ir ištraukomis iš kitų kūrinių, pastatė režisierius Naubertas Jasinskas.
Laimė, kaip ir Pelenė, Edis galiausiai sutinka lemtingą žmogų.
Jo ir adaptacijos autoriaus ukrainiečio Maksymo Teteruko „Edžio pabaigoje“ pasakojama apie homoseksualų jaunuolį, namuose ir mokykloje išgyvenusį nuolatinį fizinį ar/ir psichologinį smurtą. Augdamas tarp žmonių, kuriems stigo išsilavinimo, bet pakako skausmingų traumų, Edis gyveno barnių, prakeiksmų, alkoholio ir cigarečių dūmų liūne. Kartais tokiems vaikams šviesos priebėga tampa mokykla ar bent vienas mokytojas, tačiau tik ne Edžiui, mokykloje patyrusiam vien patyčias (pravardžiuotas homoseksualu ir visais šio žodžio „sinonimais“), spjaudymus, smūgius. Laimė, kaip ir Pelenė, Edis galiausiai sutinka lemtingą žmogų (veikiau krikštamotę fėją nei su princą), pamatantį jame daugiau nei matė kiti ir atvedantį jį į naują aplinką. Čia jaunuolis galiausiai atsiveria ir atiduoda duoklę savo talentui. Vis dėlto, ilgainiui pamato, kad jo talentą šlovinusi ir puoselėjusi aplinka, lygiai kaip jo šeima, kelia atitinkamus reikalavimus.
Su poetiškai išreikšta žiauria istorija ir agresyvia leksika kontrastuoja švelni scenovaizdžio pastelė. Nedidelėje „Salės 99“ scenoje Sigita Šimkūnaitė įrengė minimalizmą mėgstančių turtuolių kambarį. Kairesnėje scenos dalyje imituojama prabangi, ilga, švari kampinė sofa. Priešais ją – baseino, o virš jos – didžiulės antikinės torso skulptūros detalės imitacija. Scenos gale – pakyla ir ekranas, dešinėje – laipteliai. Daugybė pakylų galėtų simbolizuoti nuolatinį herojaus judėjimą aukštyn ir žemyn, tačiau scenografija estetiška, todėl pakankama ir be papildomų prasmių.
