„Mirties apmąstymas – graži, gyvenimą teigianti praktika. Jos šviesoje tampa akivaizdu tai, kas gyvenime yra svarbiausia“, – interviu teigia F. Ostaseskis, kurio knygoje kviečiama būti sąmoningam ir per mirtį nubusti turiningam gyvenimui. Joje – daugybė sukrečiančių ir pamokomų tikrų istorijų, kurios paveikia kur kas labiau nei ilgi apibendrinimai.
Frankas Ostaseskis Lietuvos skaitytojams skirtame ir leidyklos parengtame interviu kalba apie mirties paslaptį, hospisų steigimą, apie tai, kaip pastaraisiais dešimtmečiais kito mirštančiųjų priežiūra, kas tie penki kvietimai ir ar įmanoma nustoti bijoti mirties.
– Nuo senų laikų visos kultūros turi savąją mirties filosofiją, Europos krikščioniškoji kultūra ir menas persmelkti memento mori refleksijos, pabrėžiant žemiškojo gyvenimo tuštybę ir laikinumą – su tuo susijęs ir vadinamasis ars moriendi, tai yra menas numirti. Mes, lietuviai, baroko epochoje turėjome specialių vadovėlių „teisingos mirties“ tema. Anuomet žmonės mąstė apie savo laikinumą, ir tai buvo teisingo, dvasingo gyvenimo požymis. Tačiau nūnai kalbėti apie mirtį prie pietų stalo yra kone blogo tono ženklas, žmonės gyvena taip, tarsi nebūtų mirties. Kartais mes netgi bijome ištarti žodį „mirtis“, užuot sakę, tarkim, „ji mirė“, sakome „ji iškeliavo“. Mirtis daugeliui iš mūsų tėra „labiausiai atstumiančio ir baisiausio dalyko“ simbolis. Kodėl, jūsų nuomone, Vakarų visuomenėse esama tendencijos – nustumti mirties temą į tamsiausius sąmonės kampus?
– Mirtis – svarbiausia mūsų gyvenimo sąvoka, o mes vos begalim ištarti šį žodį. Kuriame eufemizmus, kad apsisaugotume. Žmonės ne miršta, o „pasitraukia“ arba „baigiasi jų laikas“, tarsi būtų baigęsis kredito kortelės galiojimo laikas.
Mirtis – svarbiausia mūsų gyvenimo sąvoka, o mes vos begalim ištarti šį žodį.
Mes diskutuojame ir planuojame įvairias veiklas: vestuves, kalbam apie tai, kiek turėsim vaikų, kur atostogausime, kaip klostysis karjera ar ką veiksim išėję į pensiją – o juk visa tai gali niekada nenutikti. O mirtis... vienintelis dalykas, kuris neabejotinai ištiks, sulaukia tik skerso žvilgsnio.
Savo gyvenimą užpildome tūkstančiais pramogų, žinodami, kad gyvenimo, šios brangios dovanos, pabaigoje sulauksime natūralios mirties. Vis dėlto dauguma iš mūsų daro labai mažai, kad emociškai, psichologiškai ir dvasiškai pasirengtų savo mirčiai.
Mes slepiame mirtį, slepiamės nuo jos... tarsi ji būtų gėdinga ir purvina. Suvokiame ją kaip... siaubą, beprasmybę, beviltišką kovą ir kančią arba nebent išsilaisvinimą nuo kančios.
Nustūmus mintis apie mirtį į šalį, gyvenimas mums atrodo savaime suprantamas, jį dažnai imame eikvoti tuščiai vaikydamiesi malonumų. Tačiau jei užmezgame ryšį su šia nesaugia gyvenimo prigimtimi, atsiveria kita perspektyva, imame suvokti jos svarbą.
Tai suteikia galimybę visavertiškai išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką. Liaujamės veltui švaistę tiek daug laiko. Dažniau ištariame aš tave myliu. Mokomės ne taip aršiai laikytis įsikibę savo nuomonės. Mažiau save sureikšminame. Lengviau atleidžiame, mažiau dėmesio kreipiame į šalutinius dalykus. Galbūt tampame geresni vieni kitiems.
Šia prasme, mirties apmąstymas yra graži, gyvenimą teigianti praktika. Jo šviesoje tampa akivaizdu tai, kas svarbiausia. Mirties suvokimas persmelkia mūsų puoselėjamus įsitikinimus, saugomas tapatybes, išryškina ir nušviečia tendencijas, kurių vienos veda į vientisumą, o kitos – gilina atskirtį ir toliau stiprina kančias.
Žinau, kad mirsiu, bet nežinau, kada ir kur. Giliai širdyje tai žinau... Visi mes žinome. Žinome, kad teks palikti žmones, kuriuos mylime, jeigu, žinoma, jie nepaliks mūsų pirmieji. Tai didžiulė paslaptis, didelis klaustukas, kurį nešiojamės savyje.
Šis gilus, labai asmeniškas suvokimas paradoksaliai suartina mus su visais kitais žmonėmis.
Pastaraisiais dešimtmečiais mirštančiųjų priežiūrą mes padarėme pernelyg sudėtingą. Šiuos itin intymius mainus prilyginome naštai... įsipareigojimui... priedermei. Pavertėme šį procesą profesija ir jį mistifikavome.
Bet kartu laikinai praradome ryšį su savo kilnumu... suabejojome savo prigimtine išmintimi ir atjauta... taigi, išsigandome.
Mes turime priminti vieni kitiems tai, ką pamiršome. Atminkime: neprivalome būti ypatingi, kad mūsų buvimas šalia veiktų gydančiai. Kiekvienas iš mūsų geba suvokti kito žmogaus kančią. Pasitikėkime savo gerumu.
– Papasakokite, kaip jums kilo sumanymas įsteigti zeno hospisą? Ir kuo jis skiriasi nuo kitų šiuolaikinių JAV hospisų?
– Zen Hospice buvo pirmasis budistinis hospisas Amerikoje, dvasinių įžvalgų ir praktinio visuomeninio aktyvumo junginys. Mes tikėjome, kad tarp praktikuojančiųjų zeną, tobulinančių meditavimo praktiką „girdinti širdis“ ir tų, kurie norėjo būti išgirsti, tai yra mirštančių žmonių – yra natūrali dermė. Mes neturėjome nei dienotvarkės, nei smulkmeniškų planų, bet galiausiai apmokėme tūkstantį savanorių. Visa tai padarėme kartu. Tai buvo sambūris kilnių širdžių, atsidavusių bendram tikslui, atsiliepusių į kvietimą tarnauti.
Tuo metu vis dar vyravo nuomonė, kad mirtis yra medicinos srities įvykis, ir daugiausia, ko galima tikėtis – kiek įmanoma palengvinti šią neišvengiamą blogybę. Savo akimis regėjau, kaip mirštantieji kankinasi, nes manė, kad tapo aplinkybių aukomis, kad juos užgriuvo veiksnių, kurie nuo jų visiškai nepriklausė, padariniai, arba, dar blogiau, – kad jie patys ir sukėlė sau visas problemas. Dėl tokių priežasčių pernelyg daug žmonių miršta kamuojami sielvarto, jausdami kaltę ir baimę. Įsteigdamas Zen Hospice mėginau šioje srityje šį tą pakeisti.
– Papasakokite šiek tiek apie Metta institutą. Kaip evoliucionavo bendrosios paliatyvinės slaugos veikla (įskaitant ir jūsų paties indėlį)?
– Metta institutas buvo sukurtas siekiant skatinti sąmoningą ir atjautos kupiną požiūrį į rūpinimąsi mirštančiaisiais. Mes siūlome profesionalius mokymus medicinos darbuotojams ir šviečiamąsias programas šeimos rūpybos specialistams. Sukūrėme nacionalinį mokytojų, advokatų ir vadybininkų tinklą susiduriantiems su gyvybei pavojingomis ligomis, parengėme jiems padedančius atskirus asmenis ir sistemas. Mūsų dėstytojų balsai įtakingi keičiant požiūrį į mirtį Amerikoje. Mes pasisakome už tai, kad mirštančiųjų globai būtų grąžintas dvasingas, gyvenimą teigiantis ir palydą į mirtį keičiantis santykis.
– Kas jus paskatino parašyti šią puikią knygą „Penki kvietimai“ apie svarbias gyvenimo praktikas ir kaip išskyrėte tuos penkis kvietimus?
– Mirtis ir aš ilgai buvome pakeleiviai. Mano motina mirė, kai buvau paauglys, o tėvas – po kelių metų. Budistinė praktika su jos akcentuojamu laikinumu, kartkartėmis pasirodančiais ir išnykstančiais visais įmanomais išgyvenimais, mane paveikė anksti ir padarė didelę įtaką. Devintajame dešimtmetyje San Fransiskas buvo AIDS krizės epicentras. ŽIV diagnozė buvo nustatyta beveik 30 tūkstančių vietos gyventojų. Aš dirbau pirmose gretose ir rūpinausi daugybe savo draugų, kurie, deja, mirė nuo šio pragaištingo viruso.
Kai kuriems mirtis buvo didžiulė dovana. Jie susitaikė su savo šeimomis, su kuriomis jau seniai buvo nutraukę santykius, laisvai reiškė savo meilę ir atlaidumą arba sulaukdavo gerumo ir pripažinimo, kurių tikėjosi visą savo gyvenimą. Tačiau kai kurie vis dėlto tik apatiškai pratūnodavo nusisukę į sieną, ištikti nevilties, ir niekada taip ir neatkusdavo.
Visi jie buvo mano mokytojai.
Šie žmonės leido man būti šalia jų didžiausio pažeidžiamumo akimirkomis ir suteikė progą į mirtį pažvelgti iš arčiau ir asmeniškiau. Kartu jie išmokė mane gyventi.
„Penkiais kvietimais“ mėginau pagerbti pamokas, kurių išmokau sėdėdamas prie daugybės mirštančių pacientų lovos. Tai penki savitarpio palaikymo principai, persmelkti meilės. Jie tapo man patikima kelrode susiduriant su mirtimi. Ir, kaip paaiškėjo, jie yra lygiai taip pat aktualūs sąžiningo gyvenimo orientyrai.
– Savo knygoje „Penki kvietimai“ atskleidžiate, kaip radosi penkios pagrindinės patirtys – penki kvietimai – geresniam gyvenimui ir mirčiai. Koks kvietimas jums atrodo svarbiausias? Ar yra vienas kvietimas, apimantis ir visus kitus? Ar neturėtume šių kvietimų klasifikuoti pagal svarbą?
– Man atrodo, kad šie kvietimai yra tarpusavy susiję. Nė vienas jų nėra svarbesnis už kitus. Jie vienas kitą papildo. Laikau juos penkiomis beribėmis patirtimis, kurias galime nuolatos tyrinėti ir gilinti. Jie neturi teorinės vertės. Kad juos suvoktume, jie turi būti gyvi, įgyvendinami praktiškai.
Kvietimas – tai prašymas dalyvauti arba prisidėti prie ypatingo įvykio. Tas įvykis – jūsų gyvenimas, o knyga kviečia išgyventi kiekvieną jo aspektą.
– Kvietime „Visiškai pasinerk į patirtį“ mokote prieš atsikratant baimės, sielvarto, bejėgystės pirmiausia visa tai išgyventi. Žinoma, mes visi norime būti laimingi ir išvengti kančių, bet kodėl turėtume išgyventi visas šias nemalonias jausenas? Kodėl tiesiog negalime „nuleisti vandenį“ ir gyventi toliau?
– Mums visiems patinka gerai pasirodyti. Norime, kad mus laikytų gabiais, stipriais, protingais, jautriais, dvasingais ar bent jau gerai prisitaikiusiais. Mes projektuojame teigiamą įvaizdį. Nedaug kas iš mūsų norėtų pagarsėti savo bejėgiškumu, bailumu, piktumu ar nemokšiškumu, arba tuo, kad kartais esame nenuovokesni, nei norime tai pripažinti.
Vis dėlto aš ne kartą pastebėjau „nepageidaujamą“ savo prigimties pusę, dėl kurios anksčiau būdavo gėda ir kurią slapsčiau, bet būtent ta pusė leido man priimti kito žmogaus kančią su atjauta, o ne su baime ar gailesčiu.
Ne specialiosios žinios, o išmintis, pasisemta iš savo paties kančių, pažeidžiamumo ir išgijimų, leidžia mums suteikti realią pagalbą kitiems. Būtent savo vidinio gyvenimo nagrinėjimas padeda nutiesti empatijos tiltą tarp savo ir kitų patirties.
Kad būtume vientisi, mums reikia apimti, priimti ir sujungti visas savo dalis. Priimti savo prieštaringas savybes ir iš pažiūros nesuderinamus vidinį ir išorinį pasaulius.
Vientisumas nereiškia tobulumo. Tai reiškia, kad nė viena dalis neliko nuošaly.
– Vienas iš penkių kvietimų, apie kuriuos rašote, yra „Rask ramybę įvykių sūkury“, bet juk mes gyvename labai neramiame pasaulyje. Kaip rasti tą ramybę?
– Mes priklausomi nuo užimtumo, painiojame poilsį su neproduktyvumu ir tinginyste. „Nešvaistyk laiko!“ – priekaištaujame sau, puldami nuo vieno užsiėmimo prie kito. Vis dėlto gyvename nuolatinėje dalinio dėmesingumo būsenoje, įsivaizduodami, kad šitaip pasiekiame daugiau, nors iš tikrųjų gyvename dalinį gyvenimą.
Vis dėlto gyvename nuolatinėje dalinio dėmesingumo būsenoje, įsivaizduodami, kad šitaip pasiekiame daugiau, nors iš tikrųjų gyvename dalinį gyvenimą.
Tiesą pasakius, daugelis bijo ramybės. Gydytojai ir medicinos seserys man dažnai sako, kad nuovargis yra pagrindinė jų mokymo dalis ir jie toliau dirba iki išsekimo. Jie bijo, kad nustojus lėkti, didžiulės kančios, kurių liudininkais jie tampa, nugriaus jų gynybinės sienas. Kalbėdami jie plūdo ašaromis ir negalėjo liautis verkę.
Šarvai, kuriais apsaugome savo širdis, gali blokuoti ne tik skausmą, bet ir užkirsti kelią atjautai. Mes bijome, kad būsime užmiršti, būgštaujame, kad paliovus veikti, atsivers vienatvė ir tuštuma. Tad susikuriame apgaulingą saugumo jausmą, nuvydami abejones, susikurdami nuolatinės veiklos fetišą.
Ramybė mus užplūsta tada, kai esame sąmoningi, kai neleidžiame savo protui bergždžiai klaidžioti baimės, dvejonių ir nerimo koridoriais. Poilsis ateina, kai tampame didesni darydami mažiau, kai neleidžiame tam, kas skubu, išstumti tai, kas svarbu. Taip atsitinka, kai atsikratome proto sumaišties ir sustabarėjusių nuostatų.
– Penktas, paskutinis, kvietimas yra „Puoselėk nežinantį protą“. Ką tai reiškia ir kaip jį puoselėti?
– „Nežinantis protas“ reiškia smalsus, atviras, kuris viskuo stebisi.
Protas, neapsunkintas dienotvarkėmis, vaidmenimis ir lūkesčiais. Atviras atradimams. Kai mes perkrauti žinių, kai mūsų protai kupini išankstinių nuostatų, – visa tai trukdo matyti visą vaizdą ir riboja gebėjimą veikti. Mes matome tik tai, ką mums leidžia matyti mūsų žinojimas. O išmintingas žmogus – atjaučiantis ir kuklus, jis žino, kad nežino.
Konkrečiu momentu, kai sprendžiame problemą su konkrečiu žmogumi, kuris miršta, susiduriame su užduotimi, santykiais, kuriuos kuriame, skausmu ir grožiu – su tuo anksčiau niekada nesusidurdavome. Mes pakliūvame į nežinomą situaciją, tiesiog darome, ką reikia, neprisirišdami prie išankstinės nuomonės ar rezultato. Mes neatmetame savo žinių, jos visuomet yra antrame plane, prireikus pasirengusios mums ateiti į pagalbą, bet atsisakome išankstinių nuostatų. Atsisakome kontroliuoti.
Nežinantis protas – tai kvietimas žengti į gyvenimą žvelgiant naujomis akimis, apvalytomis mintimis ir atviromis širdimis.
– Jūsų knyga kupina jaudinančių istorijų, kurios žmonėms atveria gyvenimo vertingumą ir grožį. Gal galėtumėte pasidalinti istorijomis apie tai, kaip ši knyga pakeitė kieno nors santykius, gyvenimą arba mirties procesą?
– Neseniai man parašė viena jauna moteris.
„Jūs ir Jūsų knyga man tapo didelio įkvėpimo šaltiniu, kai geso mano mylimo senelio, kuriam 99-eri, gyvybinės jėgos.
Jis gyveno visiškai savarankiškai dar prieš pusantro mėnesio, kol neprasidėjo plaučių uždegimas, tada pateko į ligoninę ir nebepasveiko. Jūsų žodžiai įkvėpė mane ir suteikė jėgų ir ramybės, kai namuose palydėjau senelį į mirtį. Buvau pajėgi padėti jam iškeliauti.
Praeitą naktį jis išleido paskutinį atodūsį, man švelniai glostant jam galvą ir šnabždant į ausį, kad jis saugus ir mylimas, ir kad viskas gerai, ir kad jis gali išeiti ir leistis į savo naują nuotykį. Abi jo dukterys laikė jį už rankų, ir tai buvo pirmoji mano išgyventa žmogaus mirtis, aš pajutau, kad tai viena giliausių, gražiausių ir kupinų meilės mano gyvenimo akimirkų.
Kai žmonės priartėja prie mirties, pastebėjau, kad jiems svarbiausi tik du klausimai: „Ar esu mylimas?“ ir „Ar aš pats deramai mylėjau?“
Man rodos, kad sugebėjau iš tikrųjų įvertinti šį momentą tik dėka tokių mokytojų kaip Jūs.“
– Kokie dalykai tampa svarbiausi žmonėms, kuriems pasakoma, kad jie greitai mirs?
– Kai žmonės priartėja prie mirties, pastebėjau, kad jiems svarbiausi tik du klausimai: „Ar esu mylimas?“ ir „Ar aš pats deramai mylėjau?“
– Ką patartumėte slaugantiems mirštančius žmones (draugus, šeimos narius)?
– Ateina metas suprasti, kad tuoj tapsime palydovu žmogaus, atsidūrusio mirties akivaizdoje. Galbūt įgyjame šios patirties iš savo profesinės ar savanoriškos veiklos. Dažniausiai tokios patirties įgyjame, kai galutinės diagnozės sulaukia draugas ar šeimos narys.
Arba suvokiame tai anksčiau, pastebėję, kad senyvi tėvai ar partneris suklumpa ant šaligatvio arba užsikerta tardamas žodžius. Galbūt tai pasirenkame sąmoningai. O gal pajuntame, kad kito pasirinkimo tiesiog neturime.
Pirmiausia svarbu suprasti, ar žinome, ką toliau daryti. Mums tai įgimta. Mes šimtus kartų ištiesiame pagalbos ranką įvairiais gyvenimo laikotarpiais reikšmingais ir meilės kupinais būdais. Globa – tai natūrali išraiška to, kas mes esame... mūsų žmoniškumo išraiška.
Turime nuolatos vienas kitam priminti, kas esame. Atminkite, nereikia būti ypatingiems, kad mūsų buvimo greta poveikis būtų gydomasis. Kiekvienas iš mūsų geba globoti kenčiantį žmogų. Pasitikėkime savo gerumu.
– Panašu, kad daugelis iš mūsų būtų laimingi atsikratę mirties baimės. Gal duotumėte patarimą, kaip tai padaryti?
– Meilė – tas tepalas, padedantis išslysti už savo kūno ribų. Meilė – tai, kas kviečia mus namo. Be to, meilė padeda suvaldyti baimę.
Manyčiau, kad užuot stengęsi „atsikratyti baimės“, mes turime ją patirti. Sėdėdamas prie mirties patalo aš jaučiu baimę. Jaučiu sąlytį su savo kančia. Kad pasveikčiau, panaudoju savo bejėgiškumą, o taip pat savo stiprybę, paliktas žaizdas ir savo dvasinį nerimą. Taip mes ir pajuntame sąlytį su kitais žmonėmis: per savo pažeidžiamumą, drąsią asmeninės patirties analizę.
Mėgindami atsikratyti baimės, nieko apie ją nesužinome.
Kai perprantame baimę, tuomet ji turi mums mažiau galios. Ji tampa naši.
Baimei įveikti labai naudinga sąmoningumo meditacija. Vyksta tarsi abipusis stebėjimas. Ne tik pastebime emociją, bet ir patys ją betarpiškai patiriame. Sąmoningumas leidžia mums išmintingai pasirinkti. Įprotis tuomet nenustelbia pasirinkimo galimybės.
Mes sakome, kad meditacija nesprendžia problemų, bet jas išsklaido.
– Kasdieniame gyvenime stebime, kad žmonės tiesiog nežino, kaip pasirūpinti sielvartaujančiu žmogumi. Jie „nežino, ką sakyti“ ir bijo įskaudinti neatsargiu žodžiu. Arba yra dar vienas kraštutinumas, kai, tarkim, sakoma: „Nesirūpink, tuoj pasijusi geriau“, „tai praeis“ arba „suvalgyk spurgą, ir praeis“. Kaip bendrauti su liūdinčiais žmonėmis, kurie yra trapūs ir jautrūs tuo gyvenimo laiku?
– Turime individualių ir kultūrinių įpročių įveikti sielvartą. Mes apskritai bijome ir esame nekantrūs. Mūsų pačių neišanalizuota sielvarto baimė skatina paskubinti kitus sveikti.
Sielvartas ne tik turi savo grafiką... Jis kiekviename iš mūsų yra unikalaus ritmo ir tekstūros... tai gilus ir lėtas sielos procesas. Ir jis negali būti pagreitintas.
Būtų naudinga, jeigu kas nors tiesiog sėdėtų šalimais ir klausytųsi. Lydėtų kančioje. Aš tikiu, kad jaučiu kito žmogaus meilę ir nerimą, kad jis nenori, jog būčiau kitoks. Su juo jaučiu gyvenimo pulsą tarsi paskatą. Širdingas pasidalijimas su tuo, kas supranta kančią, yra daug vertingesnis nei tūkstantis tiesos žodžių. Svarbu būti sąžiningam. Būti geram.
Patirdami sielvartą gauname priėjimą prie tokių savo pusių, kurios anksčiau nebuvo pasiekiamos. Sąmoninga kelionė per sielvartą tampa keliu į savąjį vientisumą. Sielvartas atveda prie gilaus supratimo, pranokstančio mūsų individualią netektį. Kaskart ją išgyvendami, gauname galimybę panirti į gyvenimą dar giliau. Tai atveria mums pačias svarbiausias gyvenimo tiesas: laikinumo neišvengiamybę, kančios priežastis ir iliuziją, kad esame ypatingi. Imame suvokti, kad esame daugiau nei sielvartas. Esame tai, ką perskrodžia sielvartas.
Galų gale visi bijome mirties, bet lygiai taip pat bijome gyventi. Atsidavę sielvartui, išmokstame atsiduoti gyvenimui.
– Neverta nė sakyti, kad jūsų knyga „Penki kvietimai“ labai jaudinanti. Skaitydamas gali ir verkti, ir garsiai juoktis. Arba juoktis pro ašaras. Šis emocinis poveikis nepamirštamas. Norėtųsi sužinoti, kokie Jūsų planai. Ar rašysite kitą knygą ir apie ką ji bus?
– Taip, tikiuosi parašyti knygą, ypač mane domina paslapties tema. Remsiuos savo ir daugelio žmonių, kuriuos išlydėjau, patirtimi. Susitikimas su paslaptimi kelia didžią pagarbą ir nuostabą, lyg susidūrus su neįtikėtinu grožiu.
Parengė Saulius Repečka, iš anglų kalbos vertė Lolija Spurgienė
