Jaunas žurnalistas tėvo albume aptinka seną nuotrauką. Nuvedusi į Amsterdamą, nuotrauka žurnalistą panardina į šeimos paslaptis ir šiurpias Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų temas. Šeimos tyrimas penktojoje Valdo Barto knygoje „Lietus Amsterdame“ virsta tikru detektyvu. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.
Valdas Bartas arba žurnalistas, politikos apžvalgininkas Valdas Bartasevičius yra prezidento Valdo Adamkaus, buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio, JAV išeivijos veikėjo, verslininko Juozo Kazicko ir jo žmonos Aleksandros prisiminimų knygų literatūrinis bendraautoris. Drauge su pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovu Alvydu Sadecku jis parašė knygą „Iš kriminalisto gyvenimo“ apie organizuotą nusikalstamumą, kriminalistų kovą su nusikaltėlių gaujomis, politikos verpetus.
Su knygos „Lietus Amsterdame“ autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Esate užsiminęs, kad jūsų knyga prasidėjo nuo kolegos Ričardo Jarmalavičiaus nuotraukos. Lygiai taip pat nuo nuotraukos prasidėjo ir istorija jūsų knygoje...
– Ričardo nuotrauką gavau „Facebook“ žinute. Pavadinta „Lietaus istorijos“ ji buvo pelniusi 2018 metų „Hotshoe Black & White Photography Awards“ „Metų fotografo“ apdovanojimą gatvės fotografijos kategorijoje.
Šalia per kavinės langą Amsterdame padarytos nuotraukos buvo pridėtas jausmingas aprašymas apie merginą tramvajaus lange ir vyriškį, dviračio krepšyje vežantį gyvūną – gal katiną. Tas aprašymas mane patraukė, dar daugiau jis tapo kabliuku pradėti savo knygą, kurią jau seniai nešiojausi galvoje. Mane domino Holokaustas, pokario motyvai, keršto tema. Mąsčiau apie tai gal metus, bet niekaip negalėjau pradėti. Ir staiga – ta nuotrauka! Lyg nušvito, – nuotraukos motyvas gali tapti romano atspirtimi.
– Pirmosios romano eilutės piešia nelietuvišką vaizdą. Tramvajus tarsi sufleruoja, kad veiksmas vyks ne Lietuvoje. Kodėl – Amsterdamas?
– Rašiau apie emigrantą – Holokaustą išgyvenusį žydų tautybės Lietuvos pilietį. Pokario metais Lietuvoje buvo tokių emigrantų banga, – ypač daug išstumta jų buvo iš Vilniaus krašto kartu su lenkakalbe Vilniaus bendruomene.
Stalino laikais toks išvažiavimas buvo net ir skatinamas, išvykėliai pirmiausia stengėsi apsigyventi prie Lenkijos prijungtose teritorijose, iš kurių buvo išvaryti vokiečiai. Taigi mano personažas atsidūrė emigracijoje. Be to, negalėjau jo palikti Lietuvoje, tada jis nebūtų galėjęs tarnauti žvalgybai – Mosadui. O mintį apie Amsterdamą pakišo Ričardo nuotrauka.
– Pagrindinio knygos personažo vardas ir pavardė tarsi šnabžda apie istorinę asmenybę. Kiek jis iš tiesų turi realaus žmogaus bruožų?
– Jame galima rasti šiek tiek Oskaro Milašiaus motyvų – aliuzijos į dvarininko kilmę, žydaitė mama. Taip pat keletą bruožų paėmiau iš poeto Abos Kovnerio gyvenimo. Kaip ir mano personažas, jis pabėgo pas sovietų partizanus, po karo emigravo, buvo nacių medžiotojas, rengė keršto akcijas, galiausiai buvo britų suimtas. Į mano personažą sukrito ne vieno, o keleto žmonių biografijos.
– O kiek yra Jūsų paties šioje knygoje? Galima spėti, kad kai kurie vaikystės motyvai yra iš jūsų gyvenimo?
– Pripažįstu, knygoje daug autobiografinių motyvų. Joje minimas Liepkalnis yra Leipalingio prototipas. Iš šio miestelio yra kilusi mano tėvo giminė, amžinąjį atilsį močiutė yra pasakojusi, kad matė keliu Seirijų link genamus Leipalingio žydus. Daugiausia Leipalingio bernai tuos žydus daužė, o du pagyvenę vokiečiai vilkosi tam būriui iš paskos. Anot jos, buvo karšta liepos diena, vokiečiai ėjo nusiėmę šalmus ir vis nosinėmis pasivalydavo varvančias kaktas.
Močiutė pasakojo tarp genamų žmonių pamačiusi Jašą, tikriausiai, toks buvo jo vardas. Geras žydelis, sakė, silkę statinėse vežiodavo, skolon duodavo. Buvo baisu žiūrėti ir suvokti, kad nieko negali padaryti. Sušaudė tuos žmones, o vėliau jos vyresnysis sūnus kalbėjo, kad tie Leipalingio bernai kvietė jį kartu į žydų namus pasiimti jų turto. „Baisi nuodėmė“, – ji pasakiusi sūnui ir uždraudusi pajudėti iš namų.
Kadangi viską girdėjau savo ausimis, o mano močiutei tikrai nebuvo dėl ko meluoti, aš tomis istorijomis neabejoju. Dar vienas iš tikro mūsų šeimos gyvenimo paimtas motyvas – vyresniojo tėvo brolio likimas. Jis vedė lenkę, emigravo iš Lietuvos. Iki pat Chruščiovo atšilimo laikų, sovietmečiu, jis netgi nerašė laiškų. Po 1964-ųjų atvykdavo beveik kasmet, buvo antisemitiškai nusiteikęs. Ir tos nuotaikos atsispindi romane.
– Romanui vien prisiminimų neužteko, kur dar ieškojote informacijos?
– Perskaičiau kelias istorines knygas, netgi vieną itin antilietuvišką, rusų kalba išleistą Izraelyje. Ją parašė buvęs NKVD darbuotojas, nacių medžiotojas. Daug skaičiau apie Kauno ir Vilniaus getus.
– Be jokios abejonės, tikrumo romanui suteikia ir tai, kad vienas iš jo personažų yra žurnalistas, kaip ir jūs... Ar žurnalisto profesija leidžia patirti daugiau nei kuri kita?
– Be abejo, man buvo lengviau įsivaizduoti, kaip žurnalistas atliktų tokį tyrimą, išrutuliotų istoriją. Mano žurnalistas pradeda tirti savo šeimos įvykius, asmeniniai motyvai virsta kur kas svarbesniais, didesniais žurnalisto troškimais.
– Kodėl asmeniškai jums buvo svarbu prisiliesti prie holokausto temos?
– Holokaustas kelia pasibaisėjimą. Tačiau kažkada aš irgi buvau patikėjęs dviejų genocidų teorija. Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog šią teoriją paskleidė antisemitai. Sunku suvokti, kad, kai kuriais duomenimis, buvo išžudyta apie 92 procentai Lietuvos žydų bendruomenės. Natūralu, kad po tokių įvykių mūsų tautoje yra likusi siaubinga psichologinė trauma. Holokaustui nėra pateisinimo ir negali būti.
– Ar kada svarstėte, iš kur žmoguje tiek žiaurumo? Juk yra sakoma, kad Dievas mus visus sukūrė gerus, tai vėliau mes pažįstame blogį. Tarpukariu juk irgi niekas negalvojo, kad atsiras tų, kurie šaudys į savus. Nesinori svarstyti, kas būtų, jei būtų...
– Kai kuriems žmonėms smurtas nėra psichologiškai svetimas. Iš prigimties agresyvius žmones stabdo civilizacijos apvalkalas – taisyklės, visuomenės normos ir bausmės grėsmė. Ir įsivaizduokime situaciją, kurioje žmogus už savo elgesį nesulauks bausmės.
Gali daryti ką nori! Gal net iš to darymo turėti kokios nors apčiuopiamos naudos. Be to, tam tikrai grupei žmonių tau įkalta antipatija. Būtent taip nutiko su žydais. Jie išpažįsta kitą tikėjimą, gyvena šiek tiek atsiskyrę nuo visuomenės, nuo bendruomenės, o dar iš carinės Rusijos gajos legendos apie macus ir vaikų kraują. Tie mitai ėjo iš seniausių laikų, jie neabejotinai turėjo poveikį tuometei Lietuvos visuomenei, o iš viso to susisluoksniavo toks baisus pyragas.
Mano personažas, nors sąmoningai to nesiekiau, irgi yra tragiška asmenybė, vaikystėje ir jaunystėje patyręs stiprių psichologinių traumų. Tai jį mirtinai sužeidė, o likęs jos gyvenimas buvo tam tikras keršto gyvenimas. Rašant mintyse iškilo žydų kilmės austrų poetas modernistas Paulis Celanas. Jo artimieji buvo nužudyti karo metais, jis pats savo gyvenimą baigė savižudybe.
– Rašydamas šią knygą, be abejo, galvojote ir apie tai, kokią žinią iš jos pasiims skaitytojas. Ką norėtumėte, kad pasiimtų?
– Apie atleidimą. Apie tai, kad turime, privalome atleisti vieni kitiems. Žydai – lietuviams, lietuviai – žydams. Juk gyvenantieji šiais laikais nedalyvavo žudynėse, nors kaltę už tai, ką padarė mūsų proseneliai, jaučiame. Žydai turėtų suprasti, kad dabartinė lietuvių karta – visai kitokia, o lietuviai – išsivaduoti iš savo kompleksų ir į istoriją pažvelgti blaiviai, jos nejuodindami ir negražindami.
Išsilaisvinimas – itin sunkus procesas. Džiaugiuosi, kad jaunoji karta jau atsikračiusi prietarų. Neblogai pažinojau vieną pokario vokietę, mane nuoširdžiai stebino jos ir jos bičiulių antinacizmas. Tikiuosi, kad rusų tauta iki to irgi kažkada ateis.
– Yra žurnalistas Valdas Bartasevičius ir yra knygų rašytojas Valdas Bartas. Kuo jie skiriasi?
– Bartu aš tapau Amerikoje, kai vienoje stažuotėje kolegos niekaip negalėjo ištarti mano pavardės. Kai išleidau savo pirmąją grožinę knygą, nusprendėme uždėti Barto pseudonimą, taip ir liko.
Rašytojas? Aš tokių apibūdinimų vengiu. Mano suvokimu, rašytojas yra kas kita. Aš iš knygų rašymo kol kas negyvenu (šypsosi).
