Kritiko praktikoje visko būta. Būdavo, kad skaitai ne tik du, bet ir tris, keturis kartus, bet kiekvieną kartą vis greičiau, daug ką praleisdamas, tik kokią detalę pasitikslindamas, citatą pasirinkdamas. O čia – du kartus, ir abu – tik savo malonumui. Patikslinu: pirmą kartą – lyg ir iš reikalo, bet antrą kartą tai jau tikrai. Matyt, kad, taip pradėdamas, vis dėlto neišvengsiu vieno prisipažinimo: recenzuojamos knygos autorę lyg ir pažinojau, lyg ir iš naujo su ja po dviejų dešimtmečių susipažinau.
O buvo taip: kadaise viena bendradarbė supažindino mane su dukra, septyniolikmete ar aštuoniolikmete abituriente, besiruošiančia būsimoms žurnalistikos studijoms ir norinčia išgirsti „autoritetingą“ nuomonę apie pirmuosius kūrybinius bandymus. Neprisimenu, žinoma, nei tų kūrybinių bandymų, nei savo „autoritetingos“ nuomonės, bet, matyt, nieko blogo neprišnekėjau, jeigu po tiek metų jau nemažą kūrybinį bagažą sukaupusi autorė patikėjo savo naujos knygos rankraštį.
Dokumentinė apysaka – pats kukliausias variantas iš kitų galimų, iškalbingai atspindintis viso kūrinio dvasią.
Tiesa, buvau per tuos metus girdėjęs, kad ta literatė žurnalistiką iškeitė į menotyros studijas, net pirmąją jos knygelę „Katinas Temzėje“ buvau gavęs ir perskaitęs, porą spektaklių pagal jos pjeses Jaunimo teatre pažiūrėjęs, pasidžiaugęs pirmaisiais gabios, ieškančios prozininkės ir dramaturgės žingsniais, bet tolesnį autorės kelią neapdairiai išleidau iš akių. Iki rankraščio „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“, po kurio jau savo iniciatyva perskaičiau dar du jos romanus. Bet apie juos – vėliau. O „Jehudit“ (vadinsiu sutrumpintai, nes pilnas pavadinimas, kad ir gražus, nėra labai parankus vartojimui) rankraštis įtraukė į meninį verpetą nuo pirmų eilučių ir išlaikė jame ne tik iki pabaigos, bet ir iki gražiai išleistos knygos pasirodymo. Būtent šito verpeto paslaptis ir nedavė man ramybės keletą mėnesių, o šiandien privertė pradėti nuo tokios recenzijai neįprastos įžangos.
Neįprastai pradedama ir pati knyga, kurios žanrinis apibūdinimas (dokumentinė apysaka) nukeltas į bibliografinės informacijos puslapį knygos gale ir į skaitytojo akis patenka jau užbaigus kūrinį, kurį perskaičiau net nesusimąstydamas apie jo žanrą. Smulkmena tai, kitu atveju gal net neakcentuotina, bet šiuo atveju žanrinis ap(s)ibrėžimas yra vertas atskiros pastraipos. Dokumentinė apysaka – pats kukliausias variantas iš kitų galimų, iškalbingai atspindintis viso kūrinio dvasią. O tą dvasią apibūdinčiau kaip neįprastą, bet labai organišką nuoširdaus pasakojimo, intymios išpažinties, paslaptingo moteriškumo, asmeninių prisiminimų ir XX amžiaus viduryje pasaulį sudrebinusių istorinių įvykių ir realijų – Antrojo pasaulinio karo, holokausto, tremčių, konclagerių, milijonų nekaltų žmonių žūčių – meninį lydinį.
Ta moteris – visai ne autorės išmonė, ne literatūrinis personažas, o gyva istorinių įvykių liudininkė, turinti savo vardą, pavardę, turtingą biografiją, tikslius adresus Izraelyje ir Vilniuje.
Neskubėkit stebėtis, jei dvasia ir lydinys pasirodys lyg ir skirtingų metaforų sandai: skaitant knygą jie nejučiom susilies į naują darinį, kai dvasia (aiškumo dėlei įvardinkim ją kaip humanizmo dvasią) sulydo grubios, šiurpios, tragiškos tikrovės ir trapios asmeninės patirties elementus, o gautas lydinys (pavadinsiu jį įprastesniu meninio teksto vardu) savo ruožtu spinduliuoja tai, kas mus ir paverčia suinteresuotais, įtrauktais skaitytojais. Štai – kiek ilgesnis nei vieno puslapio prologas. Esu nusiteikęs nepiktnaudžiauti citatomis, bet šiuo atveju be jų neišsiversiu. Pradžia: „Bernardas. Aukštas, vyriškas, trisdešimt kelerių metų. Vokietis politinis kalinys, dryžuotais kalinio drabužiais“ (p. 11). Kiek toliau: „Atėjau pas Bernardą ne pažo rūbais. Atėjau pas jį slapta pasiskolinusi jo draugo, mažo kalinio dryžuotus drabužius, su apvalia kepuraite – po ja paslėpiau plaukus“ (p. 11). Ir dar viena pastraipa: „Jis išbučiavo man visą kūną, visą. Ką jis kalbėjo... Šitos nakties nepamiršiu visą gyvenimą, ji buvo nepaprasta. Kitos tokios nebeturėjau“ (p. 12).
Kas atkreipė dėmesį jau pirmojo skaitymo metu? Lakoniškumas („Bernardas“). Moteriškas žvilgsnis („Aukštas, vyriškas, trisdešimt kelerių metų“). Intriguojanti informacija („Vokietis politinis kalinys...“). Iškalbinga konclagerio buities detalė ir kalinių išmonės iliustracija (tas persirengimo vaizdas). Pagaliau – intymusis prisipažinimas apie tą nepamirštamą išbučiavimą. Buvau gal net kiek sutrikęs: konclageris ir tokios romantiškos aistros? Net prikišau mintyse autorei egzaltaciją, hiperbolizaciją, jau seniai išbandytų literatūrinių štampų kartojimą. Bet greitai turėjau sau pripažinti, kad autorė ar pasakotoja mane suvedžiojo, apgavo: taigi čia – ne jos pasakojimas, ne jos išgyvenimas; tai – prie šimtmečio jubiliejaus artėjančios, bet jaunatviškos dvasios būsenos nepraradusios, ne tik Kauno geto ir Štuthofo košmarus, bet ir savo ankstyvosios jaunystės meilės įspūdžius išsaugojusios moters liudijimas.
Atmetęs pirmąsias, šiokiu tokiu įtarumu paremtas asociacijas, išeini į nepalyginti platesnį istorinės ir literatūrinės patirties lauką.
Maža to: ta moteris – visai ne autorės išmonė, ne literatūrinis personažas, o gyva istorinių įvykių liudininkė, turinti savo vardą, pavardę, turtingą biografiją, tikslius adresus Izraelyje ir Vilniuje. Tai – buvusi vokiečių kalbos mokytoja (tikriausiai dar yra nemažas būrys jos buvusių mokinių?) Judit Zupavičienė-Sperlingienė. Tačiau tai, kaip sakiau, išryškės jau vėliau, todėl įterpiu kad ir neprašomą patarimą mažesnę patirtį turinčiam skaitytojui: vis dėlto prasminga prieš pradedant skaityti šį tą žinoti apie knygos žanrą, jos autorių, o šiuo – dokumentinės apysakos – atveju ir apie realius herojus.
Kad ir pavėluotai (mano patirtis) išsiaiškinus šiuos dalykus, pirmuosius įspūdžius tenka rimtai permąstyti. Atmetęs pirmąsias, šiokiu tokiu įtarumu paremtas asociacijas, išeini į nepalyginti platesnį istorinės ir literatūrinės patirties lauką, kurio tolimame horizonte sušmėžuoja biblinės „Giesmių giesmės“ peizažai, emocijos, metaforos, tūkstantmetė žydų tautos istorija su daugybe išbandymų, pasibaigusių baisiausia XX amžiaus tragedija, su moraline ne tik kitų, bet ir lietuvių tautos našta, kurios negalima nusimesti nei užmaršumu, nei kazuistiniais išsisukinėjimais.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad autorės sąmoningai kėlė sau tokius aukštus tikslus: kaip teko išgirsti iš jų per knygos pristatymą Nacionalinėje dailės galerijoje, užmojų būta gerokai kuklesnių. Gal dėl to kuklumo ir meninis efektas taip sustiprėjo? Skaitytojo valia paieškoti savo atsakymo, o aš turiu paaiškinti lyg ir netikėtai išsprūdusią autorių daugiskaitą. Ne, ne išsprūdusią, o sąmoningai pavartotą, ne dalinant su kuo nors Anetos Anros nuopelnus, o pabrėžiant jos kūrybinio sumanymo ir realizavimo originalumą.
Recenziją rašyti mane paskatino ne aprašomi įvykiai, siužetai, detektyvo elementai, o tų trijų moterų tapsmas literatūriniais personažais.
Nesu bandęs aiškintis visų rašymo, laiškų periodiškumo, pokalbių iššifravimo, jų redagavimo aplinkybių, bet įsivaizduoju, kad laimingas atsitiktinumas ar gera pašalinių žmonių valia suvedė tris skirtingo amžiaus ir likimo, bet artimų dvasinių siekių ir intelektualinių galimybių moteris: jau minėtą pedagogę ir filologę Ditą, dar neminėtą tos pačios kartos vaikų gydytoją Haną (apie ją – kiek vėliau) ir keturiasdešimtmetę rašytoją, trijų knygų autorę, vieną sūnų jau auginančią, o kito besilaukiančią mamą. Niekada savo rašiniuose nesu skelbęs tokių biografinių duomenų, bet šis atvejis – išskirtinis: net recenziją rašyti mane paskatino ne aprašomi įvykiai, siužetai, detektyvo elementai, o tų trijų moterų tapsmas literatūriniais personažais, kaip žinia, dažnai „gyvesniais“ už gyvus savo prototipus. Žinoma, tai nulemia talentas. Viską – nuo sugebėjimo atrasti ir pasirinkti tuos prototipus iki jų literatūrinio, meninio pavidalo.
Holokaustą išgyvenusių žmonių per aštuonis dešimtmečius tragiškai sumažėję, ir kasmet jų lieka vis mažiau. Ir ne kiekvienas iš likusiųjų yra pajėgus papasakoti per tuos dešimtmečius nutolusius savo prisiminimus. Dita yra retas ir laimingas rašytojos atradimas: artėdama prie savo šimtmečio, ji yra išsaugojusi šviesią atmintį, įveikusi neabejotinai kadaise patirtus skausmo, nusivylimo, išdavystės, teisėto keršto, teisingumo siekio ir panašius jausmus. To negali reikalauti iš tokią patirtį turinčių žmonių – tuo tik jie patys gali tave nustebinti.
Holokaustą išgyvenusių žmonių per aštuonis dešimtmečius tragiškai sumažėję, ir kasmet jų lieka vis mažiau.
Antras laimingas atsitiktinumas – humanitarinis, filologinis, literatūrinis Ditos išsilavinimas, leidžiantis jai labai autentiškai perteikti savo prisiminimus ir išgyvenimus – be žurnalistų ar vidutinių rašytojų paprastai mėgstamų literatūrinių pagražinimų.
Trečias laimingas atsitiktinumas – kad ne tik rašytojai pavyko sutikti būtent tokią tragiškos istorinės patirties liudininkę, bet ir liudininkei pavyko sutikti rašytoją, gal ne tiek apie literatūrą, savo kūrinį pirmiausia galvojančią, o apie puse amžiaus ją aplenkusią istorinę praeitį. Gal ir tai – ne viskas? Bandydamas išsiaiškinti apysakos meninės sugestijos paslaptį, prie išvardintųjų sutapimų ir atsitiktinumų negalėjau nepridurti dvasinės rašytojos, antro kūdikio besilaukiančios motinos būsenos.
Žadėjau nepiktnaudžiauti citatomis, bet pats sau knygos paraštėse pasižymėjau dešimtis vietų, kur ta būsena perteikiama labai subtiliai, kad atrodo, jog tik kažkokiu šeštu jausmu pajunti, kaip išgąstingai krūpteli pasakotoja, pagalvojusi ar pajutusi, kad jos klausosi ne tik dėmesinga rašytoja, bet ir tas, kuris dar tik ateis į pasaulį. Ir čia turiu akcentuoti dar vieną atsitiktinumą ar dėsningumą. Ne, tiesiog – dėsningumą. Pigioje beletristikoje, populiariųjų žurnalų publikacijose tiek tų gražių, saldžių, sentimentalių besilaukiančių ar jau ir susilaukusių motinų išgyvenimų, kad apysakos pasakotojos jausenos ir būsenos kitokiais pasakojimais maitinamam skaitytojui gali pasirodyti net vėsokos. Bet čia turbūt ir slypi meno paslaptis: pasiryžusi ir pati tapti personažu, rašytoja puikiai jaučia, kad savo motiniška patirtimi, kad ir pačiais nuoširdžiausiais jausmais ji negali užgožti to, ką yra išgyvenusios jos pašnekovės.
Pasiryžusi ir pati tapti personažu, rašytoja puikiai jaučia, kad savo motiniška patirtimi ji negali užgožti to, ką yra išgyvenusios jos pašnekovės.
Kaip galėjote suprasti, knygos turiniu, siužetu, įvykiais, detektyviniais elementais, personažų charakteristikomis, net stiliaus pavyzdžiais nesiruošiu skaitytojo gundyti. Nebent įspėti, kad iš vienos kitos detalės neskubėtų vaizduotėje kurti apysakos herojų paveikslų, palauktų, kol jie iš lėto pilnės ir ryškės iš savo autentiškų žodžių, minčių, jausmų. Nebent užbėgdamas už akių pasakysiu, kad trečioji apysakos herojė Hana yra tokia pat savarankiška, nei pasakotojos paramos, nei literatūrinės išmonės, nei redaktorės pastangų nereikalaujanti moteris, septyniolikai metų iš jos paauglystės ir jaunystės dingusio tėvo, Lenkijos karininko (o iš istorijos žinome apie tūkstančių Lenkijos karininkų likimą), ir motinos, garsios vaikų gydytojos, duktė, anais laikais šventai saugojusi paslaptį apie per visą karą beveik gestapo pašonėje motinos slepiamus žydus.
Literatūrinius trijų apysakos herojų (Ditos, Hanos ir Anetos) paveikslus ne tik mano, bet, tikiuosi, ir visų knygos pristatyme dalyvavusių skaitytojų sąmonėje esmingai ir labai savitai papildė, praturtino gyvas jų pačių pasirodymas: Dita (Jehudit) atsiuntė internetinį įrašą (ar kaip ten reikėtų jį teisingai apibūdinti?): elegantiška, skoningai pasipuošusi dama, kuriai jokiu būdu neduosi tiek metų, kiek žinai ją nugyvenusią, lakonišku, bet labai turiningu pasakojimu pradeda literatūrinę popietę, ne tik sukurdama išskirtinę dvasinę atmosferą, bet ir galutinai išsklaidydama kad ir pačiame tolimiausiame sąmonės kamputyje besislėpusį įtarimą, kad kursyvu knygoje pateiktas Ditos laiškų, ištisinių pasakojimų ir pokalbių tekstas gali būti pagražintas ar kaip kitaip paredaguotas trečiosios herojės – Anetos.
Savo prisiminimų autentiškumą gyvu žodžiu įtikinamai patvirtina ir Hana, garbingiausia tos literatūrinės popietės viešnia.
Savo prisiminimų autentiškumą gyvu žodžiu įtikinamai patvirtina ir Hana, garbingiausia tos literatūrinės popietės viešnia. Antroji apysakos dalis, taip ir pavadinta – Hana – gerokai skiriasi nuo pirmosios: Dita paprastai pasakoja ilgesnes, tragiškesnes istorijas, kuriose pajunti neafišuojamą žmonių stoicizmą. Hanos prisiminimai ir pasakojimai – fragmentiškesni, iš pradžių paremti paauglės įspūdžiais ir psichologija, o vėliau išaugantys iki labai brandžių istorinių savo kartos ir savo tautos patirties apibendrinimų.
Knygos dar neatvertęs skaitytojas gali lengvabūdiškai pagalvoti: tai ką tada veikė ta trečioji – Aneta Anra, kuriai pasisekė surasti tokias savo apysakos herojes? Šifravo pokalbių įrašus, taisė korektūrą, rūpinosi leidyba? Neapsigaukit, kaip kad aš pradžioje apsigavau: Anetai Anrai teko drąsiai nueiti labai novatorišką prozininkės kelią, pirmiausia įgyjant besąlygišką savo pašnekovių pasitikėjimą, vėliau kiekvienu susitikimu ar susirašinėjimu tą pasitikėjimą pateisinant ir nuolat iš taikaus amžiaus augintinės, inteligentiškos menotyrininkės augant iki net ne tėvų, o senelių kartos istorinės patirties, iki tik rimtai literatūrai pasiekiamos moralinių kriterijų aukštumos, iki subtilaus psichologizmo, iki knygos turinį atitinkančios santūraus, bet tikslingo žodžio plastikos.
Daugiau – jokios informacijos apie knygos siužetą, kad neatimčiau iš skaitytojo malonumo matyti ir jausti, kaip su kiekvienu puslapiu – laišku, pasakojimu, pokalbio fragmentu – trys realios, gyvos moterys tampa dar gyvesnėmis knygos herojėmis, brandžiais literatūriniais personažais. Esu gyvenime ir neblogos dokumentinės literatūros skaitęs, ir autentiškų holokausto liudininkų pasiklausęs, bet tokios meninės įtaigos knygų palyginimui nelengva būtų rasti. Bandau atvėsinti save mintimi, kad mano įspūdžius ir vertinimą gali veikti ir pandeminė situacija, ir senokai girgždintos kritiko plunksnos entuziazmas, bet kodėl gi turėčiau baimintis įspūdžio, kurį sukelia anaiptol ne kiekviena į rankas pakliūvanti knyga?
Esu gyvenime ir neblogos dokumentinės literatūros skaitęs, ir autentiškų holokausto liudininkų pasiklausęs, bet tokios meninės įtaigos knygų palyginimui nelengva būtų rasti.
P. S. Ne visai tradiciškai pradėjęs savo (ne)recenziją, užsiminęs apie dar du Anetos Anros romanus, atsisakau platesnio kalbėjimo apie juos, bet vieną pastraipą apie antrąjį romaną „Niki. Dvigubas portretas“ vis dėlto pridursiu (palikdamas teisę redaktoriui jos atsisakyti). Romaną pradedu skaityti, dar tebesaugodamas „Jehudit“ paliktą įspūdį. Ir vėl – žanrinis rebusas: galbūt romanas. Tą galbūt tikrai galima nubraukti, bet jis kai ką pasako apie autorę. Šį kartą – apie diplomuotą menotyrininkę, atrodo, jau negrįžtamai pasukusią į literatūrą. Tą posūkį išduoda pati pradžia, kai enciklopediškai trumpai pristatoma garsi XX amžiaus menininkė Niki de Saint Phalle, o toliau, kaip rodo pats pavadinimas, kuriamas tas „dvigubas portretas“, kurio kritinei analizei, interpretacijai bei vertinimui vietos reikėtų daugiau nei aptartajai apysakai.
Nuoširdžia rekomendacija perskaityti šitą „galbūt romaną“ palieku skaitytojui netikėto atradimo džiaugsmą, intelektualų kalbėjimą apie meną ir menininką, apie moterį ir moteriškumą, apie novatoriškų meninių ieškojimų drąsą. O dviejų romanų perskaitymas tikrai taps pažintimi, kurios tęsinio visada nekantriai laukiama.