Iš nesantuokinių santykių gimusi, neturtinga ir stulbinamai graži Marta, būdama penkiolikos metų, parduodama į vergiją. Apimta nevilties ji įvykdo nusikaltimą ir turi bėgti... Mergaitę nusineša Didžiojo Šiaurės karo srovė. Dirbdama skalbėja karinėje stovykloje, ji patraukia caro dėmesį. Aistringas ir geležinės valios Petras Didysis nori konservatyvią carinę Rusiją paversti modernia Vakarų imperija. Dėl sumanumo, drąsos ir ambicijų vargšė mergina tampa Jekaterina I. Tačiau tai jai brangiai kainuoja.
Kai Petras miršta, imperija lieka be įpėdinio, šaliai gresia chaosas. Šią tuštumą užpildo ji, moteris, dešimtmečius buvusi šalia caro: tokia pat ambicinga, negailestinga ir aistringa, kaip ir jis.
Nuo ištvirkusios aristokratijos pramogų iki smilkalais kvepiančių stačiatikių bažnyčios ritualų ir kankinimų kamerų siaubo – visas akinantis ir pavojingas imperatoriškosios Rusijos pasaulis iškyla prieš jūsų akis. Tai istorija apie išskirtinę moterį, kuri, siekdama valdžios, turėjo pakeisti Rusijos imperiją.
Iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.
Jis pačiupęs pražiodė jauną moterį ir jai į gerklę supylė visą bokalą. Ši susvyravo, išpūtė stiklines akis ir perbalusi vos įstengė atgauti orą, o Petras pabučiavo ją į lūpas, plekštelėjo per sėdynę ir paleido.
Man nepatiko žiūrėti ir nesuprasti, kas vyksta, tad klustelėjau Darijos:
– Kodėl soste vietoj caro sėdi kitas vyras?
– Juk sakiau tau. Šiąnakt pasaulis apsivertęs aukštyn kojomis. Nūn caras tėra fryzų jūreivis, o valdo vadinamasis kunigaikštis Cezaris.
Minia užtraukė ausį rėžiančią dainą, o Petras, aidint džiugiems šūksniams „Girtųjų sinodas! Pradėkime Girtųjų sinodą!“, pritarė jiems plodamas.
Ėmiau dairytis caraičio. Menšikovas Aleksejų stumtelėjo, kad jis pradėtų dainuoti ir džiūgauti. Darija nusišypsojo ją pasveikinusiam mylimajam, o šis ir vėl pliaukštelėjo caraičiui: berniuko akys pritvinko ašarų ir jis pasitraukė į prieblandą, kur jo nemačiau, nes ką nors įžiūrėti trukdė žmonės, nevaržomos linksmybės ir vis labiau šėlstanti muzika.
– Kvailys, – žvelgdama į Menšikovą atlaidžiai nusišypsojo Darija.
– Ar norėtum ištekėti už Aleksandro Danilovičiaus? – paklausiau jos.
– Žinoma, bet norėčiau, kad viskas būtų kaip senais gerais laikais, kad galėčiau likti namuose, auginti mūsų vaikus, būti jam gera žmona ir gyventi tereme. Tačiau dabar turiu žaisti pagal jo taisykles...
– Daugiau niekas neišeis iš šio kambario, antraip jam grės sunkieji darbai! – sušuko Petras. – Be to, pamirškite Reino vyną, yra tik tokajaus ir degtinės. Kas sukčiaus, turės išgerti dvigubai.
Tariamas kunigaikštis Cezaris užsilipo ant asilo, jo antklodė nuslydo ir atrodė kaip strėnjuostė; paskui jį ėmė sekti pasibaisėtinai šventvagiška minia: pusnuogės išsidažiusios paleistuvės, tarp krūtų pasikabinusios panagijas, šokinėjantys šviesiaplaukiai berniukai angeliškais veidais, pasipuošę vainikais, grojantys fleitomis ir mojuojantys vėliavėlėmis, ant kurių pavaizduotos dvi tabako pypkės sudarė kryžių.
– Patriarche Bakchai, duok mums savo šventųjų syvų! – staugė minia, siekdama paliesti raitelį, paleistuves ir berniukus. Buvo taip juokinga, kad kvatojau iki ašarų, o tai suteikė progą pasireikšti šlykštiems česnaku dvokiantiems popams – dar dirbdama vienuolyne ne kartą jaučiau, kaip jų kaulėti pirštai gnybia man į sėdynę. Kunigaikštis Cezaris apipylė minią degtine; žmonės iškišę liežuvius gaudė tą palaimintą skystį ir stumdė vienas kitą. Kai kurie jaunesni kunigaikščiai norėjo pabučiuoti asilo užpakalį, tačiau jis spyriojosi ir spardėsi; jiems ėmus tampyti gyvuliui už uodegos, šis iš skausmo pratrūko bliauti.
Arsenjevos sėdėjo su Menšikovu, prie jų norėjau prisijungti ir aš, bet netikėtai smulki ranka sugriebė man už liemens ir ėmė žaisti su mano korseto kaspinais. Prispaudęs mane prie savo plačios krūtinės, Petras sukuždėjo man į ausį:
– Kaip tau patinka mano vakarėlis, matka?
Mano širdis suvirpėjo. Jis prisiminė mane ir pavadino motuše, savo senute. Atsisukau: Petro veidas buvo įraudęs nuo degtinės, kambaryje tvyrančio karščio ir siautulingo džiugesio, pastebėjau, kaip jis susvyravo. Pro šalį jojantis kunigaikštis Cezaris aptaškė mane degtine.
– Tik tau, mano mergaite, skirtas palaiminimas! – riktelėjo jis ir nurisnojo tolyn.
Mano skruostai ir kakta buvo lipnūs nuo alkoholio.
– Cha! Tai reikalauja keršto. Laikyk asilo galvą, senuk! – sušukau.
Išgirdęs pravardę, Petras šyptelėjo ir taip sugriebė bliaunantį ir besispardantį asilą, kad vos nenumetė raitelio.
– Liaukitės abu. Tai šventas asilas, patraukite rankas! – šaukė kunigaikštis Cezaris, mėgindamas suduoti mums purkštuvu, bet nei man, nei Petrui nepataikė, tad mes ir toliau persekiojome ant aukso spalvos parketo prikrovusį gyvulį. Pašėlusiai kvatodami, mudu su Petru laikėmės drauge, po to aš sugriebiau asilui už galvos ir įbrukau jo snukį į vieną iš tų didelių bokalų. Jis puolė godžiai maukti, o po to pratrūko bezdėti – tai išgirdęs Petras ėmė plyšti juokais.
– Ei, čia juk asilo vėjas! Visi išplaukime.
Nusiplėšęs kaklaskarę pridėjo ją asilui prie užpakalio ir laikė lyg burę, bet šis pasileido per salę, stumdė stalus, daužė bokalus, butelius, stiklines, gąsdino žmones ir vertė juos šaukti. Nuplakęs vargšą gyvulį kunigaikštis Cezaris ištuštino bokale likusią degtinę.
Petras palietė mano šilkinę suknelę.
– Kokia graži spalva. Atrodai tarsi apimta liepsnos. Bet, tikiuosi, tai nėra viskas, ką už aukso pilną piniginę nusipirkai gostinyj dvoro parduotuvėse?
– O, ne. Įsigijau tokių mielų dalykų kaip...
Išpūčiau į jį akis – tas auksas buvo caro dovana. Jis pakštelėjo man į skruostą.
– Tai nedidelis atlygis už geriausią, kokią tik atsimenu, išmiegotą naktį. Tikiuosi, kad išleidai jį išmintingai, – tarė Petras, glostydamas mano korsetą ir negaišdamas laiko siekė krūtų.
Pajutau pilve kylantį karštį ir pliaukštelėjau jam per rankas.
– Atsargiai! Klaidžiojančios rankos pakliūva į vilkų spąstus.
Jis pažvelgė į mane spindinčiomis akimis.
– Ar esi alkana? – paklausė.
Nusekiau paskui Petrą prie Menšikovo stalo, ten pamačiau sėdinčias Arsenjevas, Pavelą Jagušinskį, caro namų valdytoją ir Rasiją Menšikovą, pernelyg prisiglaudusią prie dailaus tamsios odos nepažįstamojo – po didelėmis šilko pagalvėmis jie laikėsi už rankų. Aplinkui buvo įsitaisiusi labai marga įgula: milžiniškas vyras, du neūžaugos ir mauras, kurio oda buvo juoda it suodžiai. Man sukosi galva: ar mano gyvenimas virto meistro Lamperto stebuklų palapine? Petras prisitraukė mane prie savęs ir vėl pripildė mūsų didžiules taures.
– Tai Erelio taurės, – išdidžiai tarė. – Liepiau jas padaryti, nes visos kitos buvo per mažos rimtam nusigėrimui. – Jis suplojo rankomis: – Gerkime ir žaiskime. Prieš kurį laiką buvau pametęs motušę, bet dabar ją radau ir ji vilki nuostabią iš liepsnų pasiūtą suknelę. Taigi prisipilkime tokajaus ir pakelkime už tai taures. Įspėju, kad nuplaksiu kiekvieną, kuris gers Reino vyną.
– Už motušę ir už jos suknelę iš liepsnų, – pasakė Menšikovas ir visi išgėrė; kaip tik tuo metu neūžauga persivertė per galvą, nuo ko net pažaliavo, ir pasileido bėgti, kad čia pat nesubloguotų.
Netrukus atskuodė Petro šunys ir puolė laižyti savo šeimininko veidą; jis mėgino pasislėpti po pagalvėmis, juokėsi ir maldavo pasigailėti. Milžinui su Rasijos Menšikovos meilužiu kalbantis keista svetima kalba, susidūriau su klausiančiu Darijos žvilgsniu – juk aš jai niekada nepasakojau apie tą naktį Marienburge; visgi taurę ji pakėlė. Tada pastebėjau, kaip grėsmingai į mane žvelgia Varvara, man net širdis apledėjo. Tačiau baimę nuslopinau, nes šį vakarą norėjau linksmintis: sėdėjau Petrui ant kelių, maitinau jį gardėsiais ir mėčiau maistą pro šalį einantiems dvariškiams. Kai pataikydavau, Petras kaskart iš džiaugsmo sušukdavo. Ačiū Dievui, kad iš tėvo paveldėjau atsparią girtuoklio prigimtį! Tačiau kai net man pradėjo dvejintis akyse, caras pašoko ir griebė Menšikovą už apykaklės.
– Išdavikas! Ką slepi po ta pagalve? – sušuko jis ir iš po draugo sėdynės ištraukė Reino vyno butelį. – Taip ir žinojau! Reino vynas, ta silpna pigenybė. Tu toks apgavikas, Menšikovai. Man labai gaila, bet turiu tave nubausti. Bet kadangi nesi paskutinis šuva, neturėtum gerti vienas. – Jo akys įsmigo į Dariją ir Varvarą. – Prie tavęs prisijungs Arsenjevos. Visiems jums užteks tokajaus pripildytų trijų Erelio taurių.
Darija kone be sąmonės nugriuvo, o Varvara prieš susmukdama ant grindų suglaudė delnus ir ėmė vemti. Visi jos puošnūs drabužiai buvo sudergti, ji kažkur pametė auskarą, plaukai susivėlė, o iš šukuoseną puošusių plunksnų teliko pliki stiebai; atėjęs tarnas užsimetė ją ant nugaros ir lyg miežių maišą išnešė. Menšikovas paklusniai viską išgėrė, po to sveikindamas carą atsistojo ir metė į sieną taurę, pažirusią į daugybę šukių. Aleksandro Danilovičiaus akys pasidarė tarsi stiklinės ir jis krito žemėn it pakirstas medis. Petras ėmė šokinėti aplink savo draugą; jis buvo įsiaudrinęs ir taikėsi mane sugriebti, bet kaip tik tuo metu jam į krūtinę pataikė pagalvė.
– Ei, kas čia vyksta?! – sušuko jis, kai į jį atsitrenkė dar viena per salę skriejusi pagalvė.
Prasidėjo pagalvių mūšis: milžiniškas vyras trenkė vienam iš dvariškių, kuris čia pat nualpo.
– Petrai, žiūrėkit ten, – pasakiau.
Tarp pagalvių išskėtusi kojas gulėjo Rasija Menšikova, o ant jos, iki kelių nusimovęs kelnes, užpakalį kilojo svetimšalis tamsiaodis.
Petras džiugiai sušuko ir sugriebęs vyrą už klubų stumtelėjo į priekį.
– Devjerai, ak tu, nenaudėli. Ar turiu tave visko mokyti? Ritmingai, žmogau!
Rasija Menšikova iš gėdos net užsidengė veidą, kai Petras ėmė glamonėti jos krūtis, braukdamas ranka į dešinę ir į kairę.
– Dešinysis bortas! Kairysis bortas! Visi vyrai – tuoj pat ant denio! – šaukė jis.
Gailėdama Rasijos griebiau pagalvę ir du kartus trinktelėjau Petrui per galvą. Pagalvei suplyšus pasipylė plunksnos, jos krito ir lipo prie prakaituotos caro kaktos ir plaukų.
– Sninga! – žavėdamasi nusijuokiau. – Tik pažiūrėkit, esat sniego karalius.
– Na, tu, palauk! Kai pagausiu, tau bus ne ką geriau nei išdžiūvusiai Menšikovo seseriai.
Petras puolė prie manęs, o aš sprukdama surikau:
– Tai pagaukit mane!
Šokinėjau aplink kunigaikštį Cezarį, bučiuojantį laurų vainiku pasipuošusį berniuką, aplink dvarininką, ant vienos iš paleistuvių nuogų krūtų tepantį ikrus, ant spenelių lašinantį citrinos sultis ir čiulpiantį baltą putlų kūną. Vėl prikrovęs girtas asilas skambant muzikai apgailėtinai svirduliavo tarp besiraitančių karštyje kūnų. Kareiviai suakmenėjusiais veidais stebėjo, kaip Petras visu ūgiu atsistojo virš manęs ir aš, vis dar juokdamasi, degančiais skruostais, dusdama, venomis pašėlusiai plūstant kraujui, laukiau kito jo žingsnio. Pačiupęs mane, metė ant pagalvių; pakilo dar daugiau plunksnų, ėmė skrieti maistas, kunigaikštis Cezaris sukniubo balne.
Nejaučiau nieko, tik Petro rankas, lūpas, jo sunkų mane prispaudusį kūną. Net įkvėpti nespėjau, kai jis praskėtęs mano šlaunis įsiskverbė vidun – argi galėjau priešintis visos Rusijos caro didžiausiam norui?
