Leidykla VAGA pristato skaitytojų pamėgtų autorių Susan Forward ir Craigo Bucko knygą „Pinigų demonai“. Remdamiesi ilgamete psichologinio darbo su pacientais patirtimi, knygos autoriai demaskuoja skirtingo tipo pinigų demonus, moko juos atpažinti, pateikia praktiškų pagalbos sau bei artimiesiems strategijų.
„Parašyti šią knygą mane iš dalies įkvėpė sunkumai ir pergalės mano pačios gyvenime. Ši tema man yra labai artima ne tik kaip terapeutei, bet ir kaip moteriai. Kaip ir daugeliui moterų, pinigų vaidmuo romantiškuose santykiuose su vyrais – ką jau kalbėti apie mano pačios nesveiką santykį su pinigais – man sukėlė daugiau skausmo, nei norėčiau pripažinti.
Didžiąją gyvenimo dalį mano santykiai su pinigais buvo gana sudėtingi ir painūs. Daugelį metų negalėjau nusipirkti net paprasčiausios suknelės ar poros batų, nekamuojama kaltės ir nerimo jausmo, jausdavausi, tarsi daryčiau kažką blogo.
Tais atvejais, kai visgi ką nors nusipirkdavau arba kas nors kitas man ką nors nupirkdavo, devynis kartus iš dešimties nerimas paskatindavo mane tą daiktą grąžinti. Mano nesugebėjimas sau ką nors nusipirkti arba gauti dovanų iš kitų buvo tikrai daug apie mane pasakantis veiksnys, stipri nuoroda, kad aš apie save buvau nekokios nuomonės. <...>
Šią knygą parašiau moterims ir apie jas. Nors daugiausia aptarsime ginčuose dėl pinigų įstrigusias poras, taip pat bus istorijų ir apie moteris, kurių problemos dėl pinigų egzistuoja už romantiškų santykių ribų. Jums nebūtina turėti partnerio, kad pasinaudotumėte šioje knygoje pateikiamais metodais ir pratimais, kurie gali padėti susidoroti su emociniais sunkumais dėl išlaidų, skolų, santykio su savo sėkme ar žavėjimosi finansiškai aplaidžiais ar neatsakingais vyrais. Tiesą sakant, pirmiausia kiekviena moteris turi palaikyti sveikus ir mylinčius santykius su savimi, o jau tada gali tikėtis sėkmingų santykių su kitu asmeniu“, – kalba Susan Forward.
Ar kada nors galvojote, kad tie, kurie turi daug pinigų, yra pasipūtę ir arogantiški? O gal esate iš tų žmonių, kurie apsipirkimą laiko geriausia terapija nuo streso ir nerimo? Ir net jei žinote, kad išleisite paskutinius pinigus, vis tiek neatsispiriate pagundai nusipirkiti ką nors, ko jums visai nereikia? Ar dar blogiau, dėl troškimo turėti daiktų esate pasiryžę skolintis tokias pinigų sumas,
kurias sunkiai pajėgsite grąžinti? Gal lankymasis lošimo klube jau baigia sugriauti jūsų šeimyninę laimę, tačiau vis dar esate įsitikinę, kad viską kontroliuojate?
Jeigu tokios ir panašios patirtys jums yra pažįstamos, tikėtina, jog jūsų santykis su finansais yra toksiškas ir griaunantis, o ne teikiantis laimę ir džiaugsmą.
Knygoje „Pinigų demonai“, autoriai pateikia destruktyvią finansų galią patyrusių pacientų istorijas ir nelengvą, tačiau pasiekiamą tikslą atsikratyti žalingo santykio su pinigais.
„Per tuos metus, kai esu psichoterapeutė, sutikau šimtus moterų, kurios, kaip ir aš, nesąmoningai leido veikti savo pačių vidiniams demonams, susijusiems su pinigais.
Šioje knygoje susipažinsite su daugybe tokių moterų, kurios kovojo su nepritekliumi, kaip aš, ir moterų, kurios savo poreikiams kompulsyviai išleisdavo didžiules sumas pinigų, nors dažnai jų net neturėjo; taip pat moterų, kurios pinigus panaudojo emocinei sienai tarp savęs ir savo partnerių sukurti; moterų, kurios kenkė savo karjerai tam, kad vyrams atrodytų mažiau grėsmingos; moterų, kurios dažniausiai neapdairiai naudodavo pinigus bandydamos nusipirkti mylimo žmogaus pripažinimą; moterų, kurios tiesiog negalėjo susilaikyti neišlaidavusios ir gyveno amžiname finansiniame chaose; ir moterų, kurios naudojo savo pinigus tam, kad nuolat gelbėtų finansų nesusitvarkančius ir neatsakingus vyrus.
Kai kurios iš tų moterų žinojo, ką daro, bet negalėjo sustoti, kad ir kaip desperatiškai stengėsi tai padaryti, o štai kitos, pasiklydusios neigime, nesuvokė, ką daro.
Tačiau jas visas siejo vienas dalykas: jos jautėsi įstrigusios emociniame elgesio modelyje, kuris be perstojo kenkė jų santykiams ir jų gyvenimui apskritai“.
Susan Forward pateikia akivaizdžių įžvalgų apie tai, kad visi toksiški finansiniai modeliai susiformuoja gilioje vaikystėje. Anot autorės, psichoterapija – puikus būdas įsisąmoninti patirtas traumas, tokias kaip meilės stygius, nuolatinis nepriteklius, pripažinimo trūkumas, beribė tėvų kritika ir emocinė tuštuma, kurią patyrėme tada, kai buvome priklausomi nuo tėvų.
„Besigilindama į savo požiūrio ir įsitikinimų apie pinigus ištakas, galiausiai sugebėjau išsiaiškinti, kodėl jau suaugusi neleidau sau kai kurių dalykų. Aš vadovavausi iš vaikystės atsineštais įsitikinimais ir vis dar pasitelkdavau pinigus, norėdama sustiprinti jausmą, kad esu
neverta būti mylima. Tik dabar ne mano tėvas, o aš pati sau ko nors neleidau. Tęsiau tai, ką jis pradėjo.
Varžydama save tiek materialiai, tiek emociškai, neleisdama sau nieko nusipirkti ir rinkdamasi vyrus, kurie neturėjo ką man duoti, galėdavau bent laikinai nuslopinti savo tėvo kritikos kupinų žodžių aidą. Varžydama save negalėjau būti savanaudė, negalėjau būti godi, negalėjau būti „bloga mergaitė“. Ir tokiu būdu galėjau akimirksniu numalšinti savo baimę, kad esu nieko verta ir nemylima. Mano elgesys su pinigais atskleidė, kaip aš jaučiausi. Tai buvo mano požiūrio į meilę ir gyvenimą metafora. Tai galioja mums visiems“, – sako knygos autorė.
„Pinigų demonai“ – atvira, skaudi, tačiau gydanti knyga apie neigiamą pinigų poveikį mūsų gyvenimui ir akistatą su tiesa, kurią pasirinkę, pinigus paverčiame ne tikslu ar manipuliavimo priemone, o pasitenkinimą teikiančiu įrankiu, laimingam gyvenimui kurti.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Vaistas nuo vienatvės
Neapdairus Merės elgesys su pinigais buvo panašus į Kerol, tačiau grąža, kurią ji gavo, buvo visiškai kitokia.
Merė įsėdo į savo automobilį ir atlošė galvą į sėdynę. Jai reikėjo masažo ar ko nors panašaus. Diena buvo labai ilga ir įtempta. Tačiau produktyvi. Ji susitiko su trimis skirtingais nedidelių parduotuvėlių savininkais ir sugebėjo visus juos įtikinti mokėti aukštesnę didmeninę kainą už jos kurtus ir vienetinėmis aplikacijomis papuoštus švarkelius.
Galbūt dabar ji galės sau leisti šiek tiek susitrumpinti savo absurdiškai ilgas darbo valandas.
Merė norėjo tai atšvęsti, atsipalaiduoti. Svarstė, gal reikėtų grįžti namo ir pakalbinti savo vyrą Džozefą, kad nusivestų ją į miestą pavakarieniauti, tačiau ši mintis buvo labiau slaptas juokelis nei rimtas pasvarstymas. Paskutinį kartą jie ėjo į miestą prieš beveik du mėnesius, ir tai buvo tikra katastrofa. Ji išrinko restoraną, tačiau jam nepatiko maistas, taigi jis visą vakarienę praleido bambėdamas apie nekompetentingą jos pasirinkimą ir prastą skonį. „Štai ką gaunu už tai, kad ištekėjau už buhalterio“, – pagalvojo ji. Tada persigalvojo: „Ne, štai ką gaunu už tai, kad ištekėjau už Džozefo.“
Apie grįžimą namo negalėjo būti nė minties. Ji tikrai nenorėjo dabar būti kritikuojama dėl namų ruošos darbų ar savo nuomonės, nes atrodė, kad pastaruoju metu iš vyro daugiau nieko ir negirdėjo.
Pajuto, kaip ją užlieja vienatvės jausmas. Seniau būtų paskambinusi draugei ir išėjusi į miestą išgerti „Nekaltosios Merės“ – ji nemėgo alkoholio. Bet dabar net nesugalvojo, kam galėtų paskambinti. Per pastaruosius metus ar dvejus ji taip nutolo nuo visų savo senųjų draugių. Ji dirbo dešimt valandų per dieną, septynias dienas per savaitę, taigi rasti laiko draugėms buvo beveik neįmanoma. Kita vertus, Džozefui nė viena iš jų nepatiko. Taigi galiausiai ji tiesiog nuo visų nutolo.
Ji tikrai nenorėjo dabar būti kritikuojama dėl namų ruošos darbų ar savo nuomonės.
Užvedusi automobilį tikrai troško žmogiškos draugijos šilumos. Jai reikėjo, kad kas nors ją pasveikintų, kartu pasidžiaugtų jos pasiekimais. Galų gale, ji uždirbs dvidešimt aštuoniais do- leriais daugiau už kiekvieną švarkelį – ir tik dėl savo derybinių įgūdžių!
Ji nusipelnė save kaip nors pamaloninti. Ypač, kai ką tik grąžino iš vyro brolio paimtą šešių tūkstančių dolerių paskolą. Dešimt mėnesių ginčijosi su Džozefu dėl tos paskolos. Dabar, po, atrodytų, niekada nesibaigiančių viršvalandžių, pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.
Ji nepagalvojo apie tai, kad, jeigu nebūtų išnaudojusi kreditinės kortelės limito, jai nebūtų reikėję imti banko paskolos susikaupusiai skolai padengti. Nepagalvojo apie tai, kad, jeigu būtų laiku mokėjusi paskolos įmokas, nebūtų reikėję skolintis iš svainio. Ir tikrai nepagalvojo apie tai, kaip Džozefas reaguotų, jeigu sužinotų, kad jos kreditinėje kortelėje vėl susikaupė nemažas įsiskolinimas.
Vietoje to, ji galvojo apie prekybos centrą ir apie tai, kaip jaukiai jaustųsi apsupta savo mėgstamų parduotuvių šilumos. Galvojo apie perdėtai malonius sveikinimus, kuriais ją apdovanotų jau pažįstami pardavėjai, ir džiaugsmą, kurį ji patirtų matuodamasi įvairius drabužius, – kaip jie ją pagirtų arba pasijuoktų iš ne tokių gerų pasirinkimų.
Mintis apie prekybos centrą sužadino jos prisiminimą, kaip su mama apsipirkdavo universalinėje parduotuvėje. Ten dirbo ypatinga pardavėja, kalbėjusi prancūzišku akcentu, kuri jas pasitikdama visada pabučiuodavo jos mamą į abu skruostus, o joms išeinant duodavo Merei šokoladinį saldainį. Merė visada jautėsi tokia laukiama, kai jos ten apsilankydavo.
Merės mama gana dažnai vesdavosi ją apsipirkti – kas kartą, kai tik Merės tėtis pradėdavo jai priekaištauti, kokia ji nerūpestinga, neatsakinga ar kvaila. Galiausiai Merė apsiašarojusi išbėgdavo iš kambario, o jos tėtis pavymui šaukdavo: „Nedrįsk atsukti man nugaros!“
Merės mama niekada nesikišdavo į tuos tikrai per dažnai pasitaikiusius epizodus, tačiau vėliau dar tą pačią dieną ar kitos dienos rytą ji pasibelsdavo į Merės kambario duris, pasakydavo, kad jos tėtis labai apgailestauja, ir paklausdavo, ar ji nusiteikusi „atsiprašymo kelionei“. Tada jos važiuodavo į „Macys“ ar „Bloomingdale“. Merės tėtis nė karto nėra pats atsiprašęs, tačiau, atrodė, apsipirkimas su mama visada tai kompensuodavo.
Merė pajudėjo iš automobilių stovėjimo aikštelės ir patraukė į prekybos centrą. Ji neketino išleisti daug pinigų. Jai užteks bent valandą praleisti parduotuvėse, kad šiek tiek pailsėtų. Galėtų nusipirkti tas aštuoniolika dolerių kainuojančias raštuotas pėdkelnes, kurių jau kuris laikas norėjo.
Po keturių valandų išėjo iš prekybos centro su trijų tūkstančių septynių šimtų dolerių vertės drabužiais. Galų gale, kaip taikliai pasakė ta žavi pardavėja, ko vertos aštuoniolika dolerių kainuojančios pėdkelnės be derančios aprangos?
Merei tai nebuvo tiesiog paprasta kelionė į prekybos centrą. Jai apsipirkimas buvo sudėtingas asociacijų, pakartotinių veiksmų ir nesąmoningo atlygio raizginys.
Kartu su Džozefu uždirbamų pinigų ir taip vos užteko pagrindiniams šeimos poreikiams tenkinti, ypač kai abu jų sūnūs pradėjo lankyti privačią mokyklą. Trys tūkstančiai septyni šimtai dolerių jiems buvo dideli pinigai.
Be to, šis Merės apsipirkimas ne pavienis incidentas. Praeityje ji yra gerokai viršijusi savo kreditinės kortelės limitą ir bent kelis kartus dėl to kaip reikiant sukrėtusi jų santuoką. Džozefo kantrybė kas kartą vis labiau seko. Ji žinojo, kad namuose bus tikras pragaras, kai jis sužinos apie šį kartą, bet vis tiek tai padarė.
Ji žinojo, kad namuose bus tikras pragaras, kai jis sužinos apie šį kartą, bet vis tiek tai padarė.
Kiekvieną kartą, kai jiems pavykdavo išbristi iš skolų, ji, atrodytų, impulsyviai juos vėl nugramzdindavo į dugną. Tai ne tik kenkė jų santykiams, bet ir turėjo rimtą poveikį jų vaikų ateičiai. Jie bandė sutaupyti pinigų savo berniukų mokslams universitete, tačiau dėl Merės kompulsyvaus elgesio tai atrodė neįmanoma. Kodėl ji taip elgėsi?
Vienas iš Merės elgesį skatinančių veiksnių buvo aiškus: ji galėjo nors šiek tiek numalšinti savo vienišumo jausmą šalia draugiškų pardavėjų, tai jai teikė malonumą dar vaikystėje.
Kai Merė buvo maža, skaudžių tėvo žodžių sukeliamą skausmą švelnindavo jos mamos „atsiprašymo kelionių“ teikiamas malonumas. Užuot apsaugojusi Merę nuo tėvo tiradų, jos mama bandė ištaisyti padėtį apdovanodama ją materialiais dalykais. Ir tie pašėlę apsipirkimai Merei pasiteisino, ji jautėsi ypatinga ir garbinama. Tai pasiuntė Merei galingą žinutę, kuri su ja išliko ir suaugus: leisti pinigus gražiems dalykams yra vienas iš būdų įeikti liūdesį. Susan Forward, Craig Buck, Pinigų demonai, iš anglų kalbos vertė Nijolė Daržinskaitė, leidykla VAGA, 2021.
