Apie šuns ir varniuko draugystę sukūrusi knygą I.Babilaitė prisipažįsta, kad tai – jos kasdieniai vaizdiniai. Knyga savo vidumi skatina atidžiai stebėti iliustracijas, o žodžius kurti patiems skaitytojams – taip lavinama vaizduotė ir kūrybiškumas.
„Dailininkai yra tarsi skeneriai – jie skenuoja pasaulį, stebi, žiūri. Mėgiamiausias užsiėmimas – susirasti langą ir stebėti, kas pro jį praeis, kas nutiks pro jį žvelgiant. Taip nutiko ir su šia knyga“, – sako knygos autorė.
Apie bežodės knygos „(Ne)vienas“ užkulisius kalbamės su dailininke I.Babilaite.
– Knyga pristatoma kaip pirma bežodė knyga Lietuvoje. Kas tai yra bežodė knyga?
– Knyga, kurioje nėra sakinių ir žodžių – betekstė. Prieš ketverius metus pati bandžiau betekstę knygą išleisti, bet norimą papasakoti istoriją paryškinau vienu ar kitu žodžiu. O pirmoji bežodė knyga gimė bendradarbiaujant su leidybos namais „Tikra knyga“ – jiems užteko drąsos įgyvendinti šį projektą (juokiasi).
Nuo vaikystės piešiau tokias trumpas istorijas ir jų turiu sukaupusi ne vieną. Taip atsirado vizuali komunikavimo priemonė – nedideli piešinukai ir vos vienas kitas žodis greta. Pirmi adresatai buvo seserys, kurios ilgainiui laukdavo tokių laiškelių. Patiko žmonių reakcijos ir žinoma taip trokštamas dėmesys. Kiek vėliau perlenktos atvirutės draugams su iškirpta anga veidui – savotiškos trumpos istorijėlės, pasakojančios apie atvirutės adresatą – bičiulį. Vienos trumpesnės, kitos – ilgesnės. O dabar dienos šviesą išvydo būtent ši.
– Kaip gimė pačios knygos idėja?
– Stebint. Dailininkai yra tarsi skeneriai – jie skenuoja pasaulį, stebi, žiūri. Mylimiausias užsiėmimas – susirasti langą ir stebėti, kas pro jį praeis, kokių neįtikėtinų dalykų gali nutikti pro jį žvelgiant. Taip gimė knyga „(Ne) vienas“.
Šeimoje gyveno didelis berno zenenhundų veislės šuo, kuris daugiausia laiko praleisdavo kieme prie namo. Kasdien, kai tik jį maitindavome, kiekvieną dieną tuo metu ant netoliese esančio laido tupėdavo varna. Ir taip metai iš metų (juokiasi). Ji buvo tikra kompanionė. Knygoje yra viena iliustracija, kurioje ji kartu valgo iš vieno dubens, tai mačiau būtent tokį vaizdelį – varna laukdavo, kol šuo pasimaitins, o šiam prigulus, ji pratęsdavo pusryčius ar vakarienę viena.
Kažkur pasąmonėje įsirašo tam tikri vaizdai. Būdama dailininke juos renku, kol vieną dieną supranti, kad tie vaizdai gali virsti knyga. Kadangi įgūdžiai pasakoti vaizdais buvo lavinti nuo vaikystės, tai natūraliai taip ir išėjo, kad istoriją „(Ne) vienas“ papasakojau paveikslėliais.
– Ar sukurti tokią knygą, kurioje nėra žodžių, dailininkui – didelis iššūkis?
– Iššūkis nemažas. Kurdama turiu daug kartų rodyti pasidarytą mažą knygelę vaikams, artimiems suaugusiems, bičiuliams. Klausti, ar geba perskaityti mano norimą papasakoti istoriją. Jei atsiranda netikslumų, bandai juos koreguoti.
– O kas jums buvo sunkiausia kuriant šią knygą?
– Laukti, kol ją atspausdins (juokiasi). Visas knygos kūrimas buvo pilnas įvairiausių etapų, tokių kaip popieriaus plėšymas ar fotografavimas, susiuvimas, dėliojimas į paveikslėlius – visas procesas labai įdomus. Kalbant apie sunkumus, jų nebuvo. Manau tai patirtis, leidžianti mėgautis procesu. Tikiuosi, kad ir rezultatas – knyga – skaitytojams bus maloni, pažini, taip, kaip man kūrybos procesas (šypsosi).
Dailininkai yra tarsi skeneriai – jie skenuoja pasaulį, stebi, žiūri.
– Užsiminėte apie knygos kūrimo etapus. Žvelgiant į iliustracijas matome, kad jos sukurtos neeiline technika. Kaip vyko pats knygos kūrimo procesas?
– Atradau tokią priemonę personažams ir jų aplinkai sukurti – popieriaus plėšymą. Popierių paplėšyti galima ir be jokios tikslinės priežasties. Ypač jei esi stresinėje situacijoje, imi ir paplėšai popieriaus lapus, nusiramini, savo mintis transformuoji į kitas arba susikaupi (juokiasi). Tad šį malonumą paverčiau personažais. Pavyzdžiui, parengti šuniui reikėjo nemažai laiko – nutapyti popierių ir jį suplėšyti įvairiais dydžiais, o tuomet viską dėlioti ir fotografuoti. Galbūt atsakingiausias momentas ir buvo fotografavimas, popierėlių dėliojimas paverčiant formas personažais.
– Minėjote, kad kuriant knygą teko ją duoti peržvelgti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.
– Tai svarbi proceso dalis. Turiu sesę dvynę, kuri yra dailininkė ir ypač kritiška mano atžvilgiu – dėl to džiaugiuosi. Dažnai siunčiau nebaigtus darbus jai peržvelgti, ji gyvena kitoje šalyje. Taip pasitikrinu, ką sukūriau. Kuomet dirbi vienas, užsidaręs, viską matai vienaip, bet būtinas žvilgsnis iš šono.
– Iš sesers sulaukdavot daug kritikos?
– Ne, bet ji į kiekvieną mano kūrybinį kompromisą tiesiai besdavo pirštu (juokiasi).
– Knyga skirta 6-8 metų amžiaus vaikams, o jos tema – draugystė, vienatvė. Kodėl būtent šias temas pasirinkote atskleisti? Kodėl tokio amžiaus vaikams svarbu kalbėti apie vienatvę?
– Jei skirtume laiko ir dažniau išklausytume savo vaikus, pamatytumėme, kad jie patiria įvairius išgyvenimus. Vaikai, kaip ir suaugusieji, patiria vienatvę, atstūmimą, nežinojimą, kaip elgtis, kai jautiesi vienišas. Galbūt yra labai paprastos priemonės vienatvei įveikti ir koks nedidelis žingsnelis – judesys skiria mus nuo vienatvės ir ne vienatvės.
Knygoje vaizduojamas varniukas dėl kažkokių priežasčių, patirčių, aplinkybių pasijuto esantis vienas, vienišas, vis nerandantis sau vietos, bet tuo pačiu nebando nieko padaryti – nulipti nuo šakos ar apsidairyti aplink. Taigi, jam nutinka taip, kaip dažnai nutinka tikrame gyvenime, tai ko nesuplanuosi – papūtus vėjui jis krenta nuo šakos.
Dažnai, žmogui, paskendusiam vienatvėje, reikia nedidelio impulso, gal tik apkabinimo, kad būtų galima pamatyti viltį ir kryptį, kad gyvenimas įgautų naujų atspalvių. Vaikai išgyvena įvairiausių jausmų ir patiria juos aštriau nei mes, suaugusieji. O būtent draugystė yra vienas ir greičiausiai suveikiantis tokių situacijų sprendimo būdas.
– Atrodo, kad jūs knyga norite mus, skaitytojus, priversti mąstyti. Ne tik perskaičius žodžius suprasti jų prasmę, tačiau be žodžių įsiskverbti į vidų ir priversti susimastyti apie, šiuo atveju, vienatvės ir draugystės temas. Ar klystu?
– Norėčiau šia knyga atkreipti dėmesį. Nekalbu daugiau nei pati patyriau ar išgyvenau. Dažnai dailininkai pasislepia už vaizdo ir jei jis išskaitomas taip, ką norima pasakyti – labai džiugu.
Ką duoda paveikslėlių knyga? Vartant jos puslapius galima kalbėtis. Knygą atsinešęs pas draugus, tėvus, senelius ar globėjus vaikas su jais skaitydamas gali kalbėtis – tai taip svarbu kiekviename raidos etape.
– Ar kuriant šią knygą iš naujo išgyvenote vienatvę, draugystę?
– Kai tik išryškinau sau pačiai istoriją ir paverčiau ją paveikslėliais, savaip išgyvenau vėl. Tai proceso dalis. Taip pat norėjau greta liūdesio parodyti viltį, kad ji yra reali, apčiuopiama. Taip knygoje atsirado saulė ir medis, kurio spalvos atspindi paukščiuko savijautą, o pačioje pabaigoje medžio šakos susipina į širdies formą. Vaikai lengvai atranda ir išskaito paslėptus elementus – ženklus.
– Neabejotinai knygą galėtų skaityti ir suaugusieji, nors knyga skirta vaikams. Visgi kalbama apie mums nesvetimas temas.
– Labai to norėčiau (juokiasi). Šią knygą matė ir nemažai suaugusiųjų ir jų reakcija dažniausiai virsdavo giliu atodūsiu.
– Tapdavo iššūkiu?
– Suaugusiems retkarčiais būtų gerai sustoti.
– Atrodo, kad reikėjo nemažai drąsos kurti knygai, kuri dabartinėje visuomenėje, kai mus supa žodžiai, šūkiai, kai esame atakuojami nuolatinės informacijos, mus bando priversti sustoti ir be žodžių ieškoti esmės.
– Iš dalies taip. Gyvenimas tampa sudėtingas, jei žmogus niekaip pats sąmoningai nesustoja. Tuomet jį sustabdo „netikėtos“ aplinkybės. Knygos yra viena iš priemonių pristabdyti.
– O, beje, kaip tokią knygą be žodžių reikėtų skaityti?
– Imti į rankas, ją vartyti, tapatintis su personažais, išreikšti jausmus spalvomis spalvinant. Su knyga galima viską daryti, jei norisi – kurį nors puslapį ir įplėšti (juokiasi).
– Su šia knyga įgyvendinote vieną idėją, kurios anksčiau įgyvendinti nepavyko. Kas toliau? Turite daugiau idėjų, kurias norėtumėte ištraukti į dienos šviesą?
– Taip, turiu dėžutes, kuriose kaupiu idėjas. Suprantu, kad nuo savęs niekur nepabėgsiu, kad tai yra mano būdas išsikalbėti. Kuomet prikaupi patirčių, įvairios informacijos, žinių – norisi pasipasakoti. Geriausiai tai galiu padaryti vaizdais.
– Ačiū už pokalbį.
