Daugiau pokalbių apie knygas
- „Baltųjų Karpatų raganų“ autorė K.Tučková: „Dievotojų palikuonys vis dar gyvena Žitkovoje“
- Į Lietuvą atvykstanti knygų autorė Nora Krug: „Esame gyvūnai, turintys teritorinių ambicijų“
- Duris atvėrusio knygyno „Juodas šuo“ savininkas: kartais knygas perkame ne kilogramais, o konteineriais
- Aistra kolekcionuoti: kai meilė knygoms tampa hobiu, gyvenimu ar net manija
Knyga skaitytojus pasiekė prieš pat Vilniaus knygų mugę, kurioje ir bus pristatyta – šeštadienį numatytas pristatymo renginys, kuriame „Pirštų galiukų“ autorius B.Bėrantas apie savo kūrybą bendraus su aktore Aiste Diržiūte.
Kodėl trumpų istorijų rinkinį užtruko parašyti trylika metų? Kodėl jame stengiamasis nedaugžodžiauti? O kiek šioje knygoje yra tikrų išgyvenimų, o kiek fikcijos? Apie „Pirštų galiukus“ kalbamės su knygos autoriumi B.Bėrantu.
– Pirmas į akis krentantis dalykas – knyga išleista paties. Išties kodėl toks sprendimas ir ar sunku pačiam išleisti knygą Lietuvoje?
– Ne tik rašau, bet ir dirbu su knygų leidyba, todėl toks sprendimas pribrendo natūraliai. Rinkinys „Pirštų galiukais“ man labai asmeniškas, todėl nusprendžiau prisiimti atsakomybę ne tik už turinį, bet ir formą. Ir galėjau įgyvendinti į galvą šovusius sumanymus, pavyzdžiui, spausdinti tekstą mėlyna spalva.
Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad patys leidžiasi tik autoriai, kuriuos atmetė leidyklos, tad savo pavyzdžiu norėjau parodyti, kad ir savilaida gali būti kokybiška, apgalvota, subtili. O pačiam išleisti knygą dabar gerokai lengviau nei buvo prieš dešimt metų, kai atėjau į šią sritį. Leidybos procesas jau nebėra apgaubtas paslaptimi, internete galima rasti lengvai prieinamos informacijos ir gauti patarimų.
– Šios knygoje publikuojamos trumpos istorijos su pertraukomis kurtos trylika metų. Kaip rašytojui – tai ilgas laikas ar ne? Ir kodėl vis prireikdavo pertraukos?
– Seniausia istorija knygoje parašyta 2009 m. Tais metais pasirodė pirma filmo „Įsikūnijimas“ dalis, Dalia Grybauskaitė pirmą kartą buvo išrinkta prezidente, Metų knyga tapo Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Skamba seniai, ar ne? Trylika metų – labai ilgas laikas ir gal netgi per ilgas, bet tikiu, kad viskas susidėliojo geriausiu įmanomu būdu.
Iš pradžių net neturėjau tikslo plačiai dalintis istorijomis, ką jau bekalbėti apie knygą. Rašydavau savo malonumui, kai aplankydavo įkvėpimas. O tuo pat metu vyko gyvenimas – pirmosios tolimos kelionės, pirmieji rimti santykiai, pirmasis darbas leidykloje. Šiuo laikotarpiu sparčiai augau ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip žmogus, o bent jau man kūrybai reikia stabtelėjimo.
– Kada ir kaip buvo pasiektas tas, sakykime, taškas, kai supratot, kad šios istorijos virs knyga?
– Tai įvyko artėjant trisdešimtajam gimtadieniui, kuris tuomet atrodė kaip svarbus gyvenimo taškas. Sugalvojau, kad jubiliejaus proga išleisiu knygą su trisdešimt trumpų istorijų. Tačiau staiga pasaulis iššoko iš orbitos – iš pradžių pandemija, paskui prasidėjęs karas. Treji metai praskriejo akimirksniu. Novelių knyga buvo viena didžiausių mano svajonių, bet svajonės turi savo galiojimo terminą. Aiškiai supratau, kad metas arba išleisti dabar nepaisant jokių kliūčių, arba visam laikui paleisti šią mintį į atvirą kosmosą. Pasirinkau pirmą variantą.
– Ar daug per šiuos metus parašytų istorijų nepateko į knygą? Juk per tiek metų turėjo jų susikaupti gerokai daugiau, nei publikuojama knygoje.
– Esu parašęs arti šimto istorijų, bet į knygą norėjau atrinkti svarbiausias ir artimiausias. Šiais laikais beveik nebeliko turinio kokybės filtrų, ypač publikuojant internete, bet man atrodo, kad knygose jie turėtų išlikti, todėl stengiausi orientuotis į kokybę, o ne į skaičių. Kai kurie kūriniai neišlaikė išbandymo laiku, kai kuriuos pasitaręs su recenzentėmis ir redaktore atmečiau jau paskutiniuose etapuose, jei kilo bent menkiausia abejonė. Šitaip rinkinyje jų liko septyniolika, bet dėl kiekvieno jaučiuosi užtikrintai.
Fiksuoju, ką supratau ir ko išmokau per pastaruosius trylika metų.
– Verčiant šias knygoje publikuojamas istorijas į akis krinta, kad jos dažniausiai sukasi apie žmonių tarpusavio santykius, santykį su mus supančiu pasauliu, visame kame ieškoma gilesnių taškų žmogaus viduje, nesistengiama žvelgti paviršutinišku žvilgsniu. Kokį tikslą šiais trumpais kūriniais norite pasiekti? Kokią žinutę skaitytojui siunčiate?
– Manau, kad bet kuri literatūra pirmiausia yra dalijimasis patirtimi. Taip ir aš per kūrybą dalinuosi savo pastebėjimais apie žmonių santykius ir pasaulį apraizgiusius ryšius. Fiksuoju, ką supratau ir ko išmokau per pastaruosius trylika metų. Tikiu, kad svarbiausi atsakymai slypi mumyse, klausimas tik, kiek giliai norim leistis tų atsakymų ieškoti ir kiek norim įsileisti kitus žmones, kad padėtų atrasti tai, ko vieni niekada neatrastume. Kita vertus, man dar tik trisdešimt treji, tad neapsimesiu, kad viską suprantu. Skaitytojus kviečiu tiesiog pasinerti į kiekvieną istoriją ir išnirti iš jų su savais atsakymais. Bet jei galėčiau pasirinkti, labai norėčiau savo kūryba įpūsti tikėjimo. Tikėjimo, kad gyvenimas yra gražus su visais potvyniais ir atoslūgiais ir kad egzistuoja audras įveikianti meilė.
– Pats knygoje sakote, kad šias istorijas galima perskaityti prie kavos puodelio. Išties visą knygą galima perskaityti per mažiau nei valandą laiko. Kiek būčiau teisus pasakęs, kad šiuo debiutu suaugusiųjų literatūroje norėjote atkreipti dėmesį, kad norint pasakyti daug, nebūtina daug kalbėti?
– Nesu daugžodžiautojas, turbūt tiesiog kitaip nemoku. Kai kuriems rašytojams nepavyksta istorijos papasakoti trumpiau nei penkiais šimtais puslapių, o man nepavyksta ilgiau nei penkiais. Man patinka ieškoti tinkamiausio žodžio, šlifuoti kiekvieną sakinį kaip amatininkui. Nenorėčiau teigti, kad viską būtina pasakyti trumpai. Ilgi ir detalūs pasakojimai yra lygiai tiek pat svarbūs, o gal netgi svarbesni, kitaip neegzistuotų romanai ir serialai. Galbūt ir man kada pavyks sukurti ilgesnės apimties knygą, o kol kas ir trylika metų kūrybos per vieną valandą skamba neblogai.
– Kalbant apie laiko tėkmę – kaip ilgai trukote rašydamas bent vieną iš šių istorijų? Perskaityti ją, kaip kalbėjome, galima prie kavos puodelio, o kiek laiko reikia ją prieš tai išgyventi ir paversti istorija?
– Rašydamas visiškai pamiršdavau apie laiką ir tiesiog mėgavausi. Dažnai kurdavau naktimis pamiršęs miegą ir sulaukdavau pirmųjų ryto žarų. Kai kurios mintys būdavo tokios stiprios, kad norėdavosi iškart sėsti prie kompiuterio, kitoms užaugti reikėdavo mėnesių ar net metų. Bet pradėjęs rašyti su viena istorija pragyvendavau bent savaitę, kol ji virsdavo išbaigtu kūriniu.
– Į akis krinta tai, kad šioje knygoje publikuojamuose kūriniuose beveik nėra tiesioginių dialogų – tokių pašnekesių labai nedaug. Visas veikėjų situacijas, susidūrimą su išoriniu pasauliu jūs tarsi stengiatės skaitytoją paskatinti išgyventi pačiam. Kiek šiose istorijose pasakojate savo paties gyvenimo patirties?
– Iš skaitytojų sulaukiu nemažai klausimų, ar knygoje esančios istorijos tikros. Jos išties asmeniškos, dienoraštiškos, o ir įkvėptos realaus gyvenimo. Bet jei bent pusė to, kas parašyta, būtų tikra, veikiausiai būtų likę minčių užkaboriuose, dienoraščiuose ar artimiausių draugų pokalbiuose. Beje, jei prisimintumėt kažkurį svarbų savo gyvenimo pokalbį, veikiausiai tai irgi būtų tik fragmentai.
– Šios istorijos persipina su sapnais, savotiška magija, dalykais, kurių realybėje negali paliesti, užuosti. Regis, kad jos kaip visų mūsų mintys – klajoja nuo vienų prisiminimų prie kitų ir taip be pabaigos. Ir visa knyga kaip vienetas yra tarsi viena minčių kelionė, tik suskirstyta į atskirus skyrius. Kaip dažnai pats leidžiatės į tokias minčių keliones, apie kurias pasakojate skaitytojams?
– Aš netgi žengčiau žingsniu toliau ir pasakyčiau, kad visos kada nors egzistavusios mintys yra viena ir ta pati minčių kelionė. Ne veltui sakoma, kad mintys sklando ore, o kai kuriuos žmones, rodos, suprantame be žodžių. Gal netgi kūrybos fenomeną galima šitaip paaiškinti. Atrodo, kad kiekviena mintis turi savo energiją ir sukasi galvoje tol, kol turi suktis, visai kaip pasaulis. Knygą „Pirštų galiukais“ galima perskaityti kaip iš septyniolikos detalių sudėliotą meilės istoriją. Iš pradžių ji romantiška, žaisminga, truputį lengvabūdiška ir naivi, vėliau atsiranda skausmo, pasimetimo, paieškų, o paskutinė novelė kviečia nuspręsti, kas bus toliau.
Nesu daugžodžiautojas, turbūt tiesiog kitaip nemoku.
Esu į apmąstymus linkęs žmogus, mėgstu gilius pokalbius, bet tikriausiai ši savybė ir leidžia man būti rašytoju. Svarbu tik neužtrukti tose minčių kelionėse, nes jos ryja laiką ir galima praleisti ką nors svarbaus dabartyje.
– Tad koks tas rašymas suaugusiam skaitytojui, o ne vaikui – jis sudėtingesnis ar lengvesnis?
– Mano trumpuose pasakojimuose suaugusiesiems mažai veiksmo, jie labiau apie vidinį vyksmą ir virsmą. O knygos vaikams kupinos nuotykių, o svarbiausios pamokos išmokstamos per juos.
Suaugusiesiems išleidau septyniolika istorijų, o knygų vaikams dar tik septynias, tad tikriausiai pastarąsias rašyti sunkiau (šypsosi). Bet kuriuo atveju manau, jog svarbiausia jausti atsakomybę prieš savo skaitytoją ir būti nuoširdžiam.
– Septynios knygos vaikams, dabar debiutinė knyga suaugusiems skaitytojams. O kas toliau numatyta jūsų, jei taip galima pasakyti, rašytojo darbo knygoje?
– Labiausiai norisi neskubinti įvykių ir išlikti ištikimam sau. Pirmąją knygą vaikams „Riešutortas“ parašiau, nes tuo metu beveik nebuvo tokio žanro lietuvių autorių knygų, o ir melo tema man atrodė svarbi ir nesulaukianti pakankamai dėmesio. Rinkinį „Pirštų galiukais“ išleidau norėdamas užfiksuoti tam tikrą kūrybos ir gyvenimo etapą. Jei vieną rytą prabudęs suprasiu, kad geriau pasodinti medį nei parašyti knygą, tuomet taip ir padarysiu. O kol kas noriu tiesiog mėgautis rašymu, kaip kad dariau iki šiol, nes jis yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.
– Ačiū už pokalbį.
