Anot rašytojo, subjektyvus intymus pasakojimas padeda menininkui atkleisti autentišką balsą: „Esu rašęs ir klasikinių apsakymų, kurie buvo publikuoti kultūrinėje spaudoje, tačiau šis žanras man nebėra toks aktualus kaip anksčiau. Prozai reikia įvairovės. Dar paauglystėje mane sukrėsdavo ne, pavyzdžiui, vizitas pas odontologą, bet besėdint už durų nugirstos vizito laukiančiųjų istorijos.“
Apie tai – interviu su rašytoju ir literatūrologu S.Vasiliausku.
Apie laimėjimą sužinojo vėliau
– „Dabar aš ramiai papietausiu“ atsirado įdomiomis aplinkybėmis. Pradžioje laimėtoja buvo paskelbta kita rašytoja, tačiau ji publikuotis nesutiko. Ar pačiam nebuvo apmaudu?
– Kai man paskambino ir pasakė, kad laimėjau, buvo kiek keista. Ėjo paskutinieji doktorantūros metai, intensyviai rašiau disertaciją ir apie konkursą jau buvau bepamirštąs, tad pakeistas verdiktas nustebino. Net pagalvojau, jog iš manęs truputį šaiposi, bet leidykla paaiškino apie asmeninį pirmosios autorės sprendimą ir patikino, kad PK konkurse įprastai būna renkamasi bent iš trijų, o kartais ir iš daugiau favoritų. „Antras“ šiuo atveju yra sąlygiškas skaičius, nors daug kas mano gyvenime pavyksta iš antro karto.
– Ar tai pirmas kartas, kai nešei rankraštį?
– Ne, nėra ko slėpti, kad nešiau, turbūt, tris kartus. Dar vieną buvau parengęs, tačiau konkursui nepateikiau. Kai studijavau lietuvių filologijos pirmame ar antrame kursuose, su draugais nusprendėme, kad jau puse kojos esame „rašytojai“ ir reikia išbandyti savo jėgas. Žinoma, nė vienas nelaimėjome. Berods, aptarime Andrius Jakučiūnas tąsyk ironizuodamas pasiūlė geriau susirasti žmonas, įsidarbinti parduotuvėse ir negadinti tekstų.
– Įdomu, kad tavo knygą redagavo Vidas Morkūnas. Ar jis stipriai laikė už pakarpos?
– Jis buvo akylas redaktorius, tad dirbti buvo ne taip ir lengva. Tarp mūsų su V.Morkūnu artimesnis ryšis atsirado po to, kai iš jo ėmiau interviu savo disertacijai. Prieš nešdamas rankraštį į leidyklą paprašiau, kad jis užmestų akį į mano tekstą. Kai sužinojau apie laimėjimą, paklausiau, gal jau dabar galėtų tapti ir redaktoriumi.
Diskusijos su redaktoriumi buvo labai prasmingos.
Redagavimo procesas buvo įdomus, V.Morkūnas stipriai akcentavo kalbos logiką, o sudėtingiausia buvo ginčytis dėl sakinių sintaksės. Sakyčiau, kad mano tekstuose svarbus tam tikras „bangavimas“, ritmika, o ištaisius viską preciziškai pagal kalbos taisykles kartais jie ima atrodyti pernelyg sterilūs. Dėl to, ir ne tik dėl to, diskusijos su redaktoriumi buvo labai prasmingos.
Kūrybiškas žmogus nuolatos ieško, kur save realizuoti
– Kurioje srityje – literatūrologijoje, publicistikoje ar grožinėje kūryboje – esi stipriausias?
– Manau, kad kiekviena sritis reikalauja vis kitokių savybių, nusiteikimo bei energijos. Todėl šios veiklos veikiau papildo viena kitą, nei išskiria. Vis dėlto, tai šių laikų bruožas, štai šiandien [pokalbio dieną] disertaciją apsigynė poetė ir filosofė Aušra Kaziliūnaitė. Akademinę veiklą bei knygų rašymą derina ir kiti lietuvių autoriai, pavyzdžiui, Virginija Cibarauskė, Rimantas Kmita, Tomas Vaiseta, Laima Kreivytė. Manau, kad kūrybiška asmenybė nuolatos ieško, kaip galėtų save realizuoti.
Kiekviena veikla savaip patraukli. Tarkime, mokslas reikalauja logikos, disciplinos, tačiau rašydamas akademinį tekstą tu vis tiek konstruoji tam tikrą pasakojimą. Grožinis tekstas – novelė, esė ar miniatiūra – reikalauja daugiau žaidybiškumo, spontaniškumo, mažiau aktualaus akademinėje veikloje. Rengiant pokalbius, labai svarbi empatija, gebėjimas įsiklausyti į pašnekovą, palaikyti pokalbio intrigą.
– Kalbi apie intrigą interviu metu. Šio žanro įtaka jaučiama jau nuo pirmojo knygos teksto, kuriame imituojamas tipinis pokalbio formatas.
– Šiame tekste ironizuojamas bei lengvai kritikuojamas standartizuoto interviu su rašytojais formatas. Esu pastebėjęs, kad dalis žurnalistų nelabai ruošiasi pokalbiui arba šis pasiruošimas būna „šio bei to“ pasiskaitymas.
Kuo pamatuoti autobiografiškumą – laipsniais ar metrais?
– Kalbantis su rašytojais dažnai pasigirsta, kad knyga nėra jų pačių autobiografija, tačiau dalies rašytojų tekstuose tikrai jos yra. Skaitydama tavąjį debiutą jaučiausi lyg žinočiau, ką tu veiki rytais. Negi ir „Dabar aš ramiai papietausiu“ nė kiek neautobiografiška?
– Kaži kuo pamatuoti – laipsniais ar metrais? Knygoje daug mano paties santykio su tikrove, kuri yra perteikta per kitą mediją – kalbą. Sakykim, kad autobiografiškiausi tekstai – kelionių esė, o trumpesniuosiuose žaidžiama su (pa)sąmone bei emocijomis. Manau, kad juose svarbus personažo nerimas, naivumas, negalėjimas ištrūkti iš užburto rato. Veikėjas išeina pasivaikščioti, bet sugrįžta tarsi nieko nebūtų įvykę. Jeigu man pavyko neperspausti, ironija ir autoironija, kuri šiaip jau yra sudėtinga meninė priemonė, man buvo aktuali.
Laukimas akimirkos, kada bus galima ramiai papietauti, yra idealistinis, taip knygoje ir nerealizuojamas siekis.
Kalbant apie autobiografiškumą, didelės dalies tekstų idėjos kilo iš realių potyrių, būsenų. Kartais nelyg sustabdęs tikrovę išeinu rašyti teksto. Pavyzdžiui, istorija apie nagus parašyta išėjus iš mokslinės konferencijos, kuri juk tęsėsi ir toliau. Iš dalies tai galėtume vadinti eskapizmu, nors labiau susiję su vidinėmis įtampomis, turbūt ir kompleksais.
– Tavo knygoje dažnai fiksuojama dabartis, ir tą sufleruoja pavadinimas. Ar tai buvo intencionalu?
– Man atrodo, kad laukimas akimirkos, kada bus galima ramiai papietauti, yra idealistinis, taip knygoje ir nerealizuojamas siekis. Panašiai ir trumpikes nusipirkęs personažas galvoja, jog dabar tai jau plauks – suprask, viskas jo gyvenime pasikeis. Tekstų veikėjus neretai lydi negalia ištrūkti iš įdabartinto, intensyvaus buvimo. Alternatyvų jie ieško aplinkos objektuose, tačiau nesėkmingai. Nors tekstai gana skirtingi, jeigu ieškotume, kas sieja jų pasakotoją, mano nuomone, jis turi iki galo niekaip nerealizuojamą viltį kažką esmingai pakeisti.
Laikytis egocentriškos laikysenos šiais laikais yra keista
– Mąstant apie paties dienoraštiškus tekstus, kyla klausimas: ar kada nors tavęs nebuvo apnikęs Charleso Bukowskio etapas?
– Buvo toks laikas, ir manau, kad tai man padarė įtaką. Kai kurie bohemiškesni tekstai – „Prašyčiau bulvyčių“ ar „Tomo sindromas“ – šiek tiek siejasi su Ch.Bukowskiu.
Įsivaizduoju, kad kiekvienas bent truputį norime ištrūkti iš to, kuo esame.
– Ar kada svajojai tapti bohemišku menininku?
– Gal pirmame ar antrame kurse ir būta tokių naivių minčių. Bet vėliau supratau, kad tokia laikysena yra labai egocentriška ir keistai atrodo XXI amžiuje. Viena vertus, gyvendamas su tiek daug informacijos tu žinai, kas vyksta pasaulyje, ne tik, pavyzdžiui, Baltarusijoje, bet ir kur nors tolimoje Afrikoje, tad ilgainiui daraisi atsakingesnis. Nebegali užsidaryti savyje ir būti pačiam sau žavus, savipakankamas, o išties – nuogas karalius.
– Bet pavadinime „Dabar aš ramiai papietausiu“ yra veiksnys.
– Svarsčiau „aš“ išbraukti, tačiau tokia konstrukcija tiesiog natūraliau skamba. Žinoma, įvardis nenurodo, kad dabar pats autorius eis papietauti. Įsivaizduoju, kad kiekvienas bent truputį norime ištrūkti iš to, kuo esame.
Dabar aš jau kažką veiksiu…
– Knygoje vis pasikartoja junginys – „dabar tai jau kažką veiksiu“. Ar tai prieš tai minėtas negalėjimas ištrūkti iš užburto rato? O gal yra ir daugiau reikšminių ašių?
– Tikiuosi, kad reikšminių ašių ieškos skaitytojai. Tiesą sakant, nė nepastebėjau šios konstrukcijos, nes rengdamas rankraštį specialiai to „dabar“ nerankiojau.
– Kada įvyksta esminis lūžis tekste, o kada gyvenime?
– Turi omeny, ar įmanoma ištrūkti ir pasikeisti? Žinoma, tik reikia imtis veiksmų, nes naujos plafkės tavęs neišgelbės. Beje, tekstas „Trumpikės“ nurodo į tikrą nutikimą. Studijų laikais tekę gyventi su poetu Ernestu Noreika, kuris vieną rytą atsibudęs nusprendė, kad jam žūtbūt reikia naujo smuiko, nors juo niekada ir negrojęs. Užuot ėję į paskaitas, nusipirkome pigiausią instrumentą, su kuriuo, kiek žinau, jis taip ir nepradėjo rimčiau [muzikuoti].
– Įdomu, kodėl skaitant tekstus aplanko nuojauta, jog jie parašyti tarsi žinutė feisbuke, kurioje draugė pasakoja apie savo nuotykius Erasmuse.
– Na, čia ir siekta primityvaus pasakojimo. Dalyje tekstų, ypač miniatiūrose, sintaksė yra papildomai „panaivinta“ ir padeda perteikti vidinę veikėjo tikrovę, jo mąstymą, būsenas.
Veikėjai negeba patirti meninių šedevrų estetikos monumentalumo.
– Tęsiant kelionių temą, kokiame kontekste atsirado „Iš Dresdeno užrašų“?
– Stažavausi Dresdeno Hannah'os Arendt totalitarizmo tyrimų institute. Ten ieškojau istorinės ir metodologinės medžiagos, kuri galėtų būti aktuali mano disertacijai. Sykiu tai buvo vienas pirmesnių ir palyginti vėlyvas išvažiavimas iš Lietuvos ilgesniam laikui – trims mėnesiams. Distancija, ypač kalbinė, man buvo labai reikalinga. Ėmiau pastebėti kitokį žmonių elgesį bei kalbos ritualus. Galiausiai ten tiesiog rašėsi tokiais fragmentais, iš kurių grįžus į Lietuvą pavyko sujungti vientisą pasakojimą.
– Mano požiūriu, istorijoje „Patirti dabartį“ kritikuojamas turizmas – ten subjektas keliauja tipinėje Barselonoje, kurioje apžvelgia Antonio Gaudí architektūrą, aplanko Montserato vienuolyną.
– Šioje istorijoje rašoma ne apie A.Gaudí pastatų ar kitų lankytinų objektų banalumą, o tai, jog veikėjai negeba patirti meninių šedevrų estetikos monumentalumo, nėra tam pasirengę.
Istorijos pradžioje personažai užstringa lėktuve. Pilotas praneša, kad dėl oro sąlygų dar valandą teks palaukti pakilimo. Ši tarpinė būsena tarp buvimo išskridus ir pasilikimo Vilniuje tarsi ima juos persekioti. Formaliai keliaujama, bet emociškai liekama savo darbuose, problemose ir nesugebama patirti tikros kelionės dvasios.
