Interviu ji pasakojo, kad literatūra domisi kaip skaitovė, o filologijos nestudijavo ir dėl to, jog „nemėgsta nurengti kūrinių“. „Man tai asocijuojasi su stebuklo vagyste. Mes kiekvieną tekstą per save leidžiame absoliučiai kitaip, todėl labai priešinuosi generalizuotam tekstų aiškinimui“, – sakė ji.
Labai priešinuosi generalizuotam tekstų aiškinimui.
Skaitant knygą pirmąjį kartą, įdomus pasirodė naivumo bei keisto blogio santykis, moterų bei vyrų priešpriešos. Pati autorė sako, jog moterų sudaiktinimas bei „cat calling“ (verbalinis seksualinis priekabiavimas, dažniausiai prie praeivių) jai kelia pasibjaurėjimą.
Apie jos požiūrį į literatūrą bei personažus šiandien ir kalbamės.
– Kuo jus žavi buvimas poete?
– Kalba eina apie patį užsiėmimą ar statusą?
– Užsiėmimą.
– Hmm... Pirma, rašyti poeziją smagu ir vertinga dėl to, jog per atstumą gali pamatyti savo paties asmenybės dedamuosius – dalykus, kokių net neįtarei savyje rasti. Pastarieji iškyla tam tikrais įvaizdžiais, juose daug savistabos ir tampa lengva tyrinėti, kas tau pačiam buvo aktualu vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu. Be kita ko, atsiranda didelis kūrybinis pasitenkinimas, nes materializuoji savo idėjas. Šiuo atveju – tai minčių įžodinimas.
– Per poeziją fiksuojate kažką, ko negalite padaryti kituose menuose.
– Apie poeziją galvoju kaip apie duotybę. Vis tiek esu įsitikinusi, kad to dalyko neišmoksi, nes pirmiausia – turi turėti, ką papasakoti. Technikos ir mokslai automatiškai tavęs poetu nepavers.
Naivumas yra mano gyvenimo atspirties taškas.
– Viename interviu minėjote, kad domitės kraštutiniu naivizmu. Kaip tai atsirado jūsų gyvenime?
– Apskritai tik 25 gyvenimo metais supratau, kad naivumas yra mano gyvenimo atspirties taškas. Man patinka vaikų piešiniai, primityvus menas ir naivumas kaip savybė. Viena vertus, tai [keblus] dalykas, nes naivuoliams gyventi yra sudėtinga. Tačiau naivumas savo žvilgsniu į pasaulį glaudžiai susijęs su gėriu. Kuo viskas paprasčiau, tuo dalykai man labiau patinka, todėl ir tekstuose nedaugžodžiauju, stengiuosi kalbėti trumpiau, primityviau. Galiausiai nežinau, kodėl. Man tai labai miela (juokiasi).
– Ar naivumas jums mielas, nes savyje jo ieškote, ar pati esate naivi?
– Naivi nesu, nes metams bėgant po truputį bunda cinikas. Net ir darbo rinkoje jau esu patyrusi įvairių nuopolių ir pakilimų. Bet stengiuosi šiam cinikui priešintis, kad jis šio naivumo visiškai neišgrobstytų. Todėl daug bendrauju su giminaičių vaikais. Mane žavi jų pasaulėžiūra, kuklus fenomenų supratimas. Tai taip pat man truputį grąžina naivų džiaugsmą, nors ciniukui labai sunku pasipriešinti (šypsosi).
– Nors jūsų poezijoje daug ir tamsios pusės, skaitant gali pasirodyti, jog ji – čiobrelinė. Galbūt tai siejasi su pačios minėtu kraštutiniu naivizmu. Ar susidūrėte su panašia kritika?
– Kai tik išleidau knygą, jaučiu, kad ji jau turėtų funkcionuoti pati, kad ir kaip keistai tai skamba. Taip, panašios kritikos esu girdėjusi. Bet juk poezija turi tiek įvairiausių formų, eilėdaros niuansų – būdų būti parašytai. Kiekvienas tiesiog atsirenka, kas jam įdomu.
Jeigu kažkam tai yra „čiobreliai“, tai nieko tokio – iš to galima išsivirti arbatos.
Jeigu kažkam tai yra „čiobreliai“, tai nieko tokio – iš to galima išsivirti arbatos (juokiasi). Žodžiu, manęs tai nežeidžia, neglumina ir visai suprantama, kodėl taip gali pasirodyti. Nežinau, gal rašau naivuoliams?
– Susidaro įspūdis, kad eilėraščių žmogus nesate jūs. Atvirkščiai, daug kur „lyrinis aš“ yra vyriškos giminės. Kadangi lietuvių kalboje nėra niekatrosios giminės, svarsčiau, ar nebus tai noras perteikti jokiai lyčiai nepriklausantį balsą?
– Pradėjau rašyti vyriškąja gimine ir rašau toliau. Man atrodo, kad tokiu būdu kuriu tam tikrą distanciją tarp savęs ir įvykio, savęs ir jausmų. Kodėl tai darau? Nežinau, kažkaip nejusliai išeina... Eilėraščiuose tarsi kuriu antrąjį aš, dualizmą. Galiausiai, kai ne taip arti įsileidi tuos išgyvenimus, ir savistaba užsiimti tampa lengviau.
– Tačiau kam prireikė vyriškosios giminės? Jūsų poezijoje ryškūs lyčių skirtumai. Mergaitės su sijonukais, o vaikinai „su iškrakmolytais marškiniais“.
– Kartais skirtis tarp vyro ir moters man yra bjauri. Panašiai ir moterų sudaiktinimas, „cat calling“ [pašnekovė kalba apie priekabius komentarus aut. past.] man kelia pasibjaurėjimą. Ir pati esu patyrusi ne tiek sudaiktinimą, kiek tai, jog paviršinis moteriškumas – sudaiktinamas. Manau, kad šiais eilėraščiais bandau tai išspręsti bei nurungti konstantas, kas yra moteris ir kokia ji turi būti. Iš ten ir yra visi „sijonėliai“, „marškinukai“. Šiuos įvaizdžius vartoju su pašaipia intencija, todėl lyčių takoskyra ir atsiranda.
Seksas yra priešnuodis mirčiai.
– Vis dėlto seksualumas tarp šių dichotomijų stipriai jaučiamas. Ar jis kyla iš feministinio pykčio?
– Erotiniai motyvai literatūroje man patinka. Neatsimenu, iš kur citata, bet joje sakoma, kad seksas yra priešnuodis mirčiai. Tačiau šiuo atveju likčiau prie pozicijos, kad tam tikrus erotinius motyvus pasirinkau tyčia. Tiesiog norėjau pabrėžti moters objektyvizavimą.
– Jau pirmajame eilėraštyje minimas garsus psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas. Ar į jo idėjas gilinatės stipriau, ar šiuo atveju tai yra tik įvaizdis?
– Šiuo atveju kaip įvaizdis, kita vertus, skaičiau jo veikalus. Ten buvo kalbėta apie kolektyvinę pasąmonę, kaip žmonės geba nujausti tam tikras kataklizmas, karus, nes prieš tai tvyro keistos nuojautos, įtampos ir sapnai. Tai ir įkvėpė parašyti kelių eilėraščių ciklą „Priešinimosi melancholija“.
– Nors jūsų poezijoje daug šleikštulio ir kitokių problemų, kai kuriuose kalbama ir apie pozityvius dalykus. Tarkime „Visada klausiau savo babos“ rašoma: baba visada sakydavo/ dėl to ką myli/ niekada nebūna gėda. Kokie buvo jūsų santykiai su močiute ir ko ji jūsų išmokė?
– Močiutė mane išmokė meilės gyvūnams ir gamtos tvariniams, nes augdama vaikystėje labai daug laiko praleidau kaime. Manau, kad labiausiai ji išmokė nuolankumo (tiek gerąja, tiek blogąja prasme). Suaugusiai jau teko aiškintis pačiai, kokiomis aplinkybėmis ir gyvenimo sąlygomis jis yra adekvatus, o kur jau derėtų jo atsisakyti <...>.
– Tačiau gyvūnai ir gamta jūsų poezijoje nėra tradiciškai romantiški. Viename interviu taip pat esate minėjusi, kad domitės persų menu. Ar ekosistema jūsų sąmonėje panašiai ir vaizduojama?
– Sunku į tai atsakyti. Įsivaizduoju tai kaip piešinį iš primityviomis linijomis nupieštų stickmenų (piešinių). Mano pasaulyje išsitenka daug būtybių – gyvūnų ir žmonių, vaikščiojančių gatvėmis ir ne. Žmogus čia nėra įvykių centras, nes hierarchiškai gyvūnai ir žmonės užima panašią poziciją.
– Ar pati moralizuojate dėl žmonių nesąmoningumo, susijusio su gamta?
– Eilėraščiuose to nedarau, tačiau esu pasiilgusi gamtos. Galbūt todėl knygoje išnyra stirna ar kažkoks kitas gyvūnas, prie kurių esu labai prisirišusi. Kasdienybėje labai daug asfalto ir norisi daugiau pievų.
– Viršelyje taip pat vaizduojamas gyvūnas, kurio autorė – Eglė Mameniškytė. Kokia jo istorija?
– Viršelyje norėjau pasitelkti senuosius olų piešinius, apraiškas, jų egzistavimo liudijimus. Man būtent rezonavo olų piešiniai. Net ir galvodama apie pavadinimą mąsčiau apie pasakojimus ir mūsų pačių istorijas. Juk bėgant laikui, jos išsivadėja, pasikeičia, atsiradus detalėms, išsikreipia. Ir išties, o kas liudija, kad aš buvau? <...>.
– Šį klausimą laikiau pabaigai, nes jis pasirodė labiausiai intriguojantis. Kas yra paskutiniojo skyriaus veikėjas – Timis?
– Timis yra pasaulio karalius.
– O plačiau? Jis vaizduojamas kaip amoralus šūdžius.
– Taip. Labai norėjau savo rankomis, popieriumi ir rašikliu sukurti pasaulį, kurį galėčiau sunaikinti, ir Timis buvo įnagis, kuris leido tai padaryti.
– Ar jis yra savotiškas Kukutis?
– Ne. Nebent tai piktesnė jo reinkarnacija (juokiasi).
– Piktasis Kukučio dvynys. Vis dėlto, kam norėtumėte skirti šią knygą?
– Kai atsiėmiau ją iš leidyklos, eidama galvojau, kaip aš pamiršau. O norėjau ją skirti mamai, nes ji yra redagavusi gana nemažai mano tekstų ir visai neblogai gaudosi poezijoje. Ji mane labai daug skatino ir iš mūsų diskusijų apie tekstus išeidavo labai nemažai pokalbių apie tai, ką rašau. Galų gale pykdavomės, nes ji vis sakydavo: „Laura, juk nelabai kas čia supras, nes tai yra artima tau“. Mėgome daug ginčytis ir šioje knygoje užfiksuota nemažai mūsų bendro gyvenimo.
