Menininko tėvas Stanisławas Witkiewiczius, žinomas XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, gimė Lietuvoje, Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, čia lankė gimnaziją. Menininko motina Marija Pietrzkiewiczówna taip pat gimė Lietuvoje – Tryškiuose, ji yra kilusi iš Žemaitijos aristokratų. Nuo mažumės Witkacy buvo auklėjamas ir mokomas namuose privačiai, anksti pradėjo reikštis ir Witkacy kūrybinis talentas.
Siūlome ištraukas iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas“ („Aukso žuvys“, 2018), kuri buvo parengta bendradarbiaujant su Lenkijos institutu Vilniuje, A.Mickevičiaus institutu Varšuvoje ir Witkacy institutu Varšuvoje.
Portretų firmos „S. I. Witkiewicz“ reglamentas
Moto:
Klientas turi būti patenkintas.
Nesusipratimai negalimi.
Reglamentas išspausdintas tam, kad firmai nereikėtų daug kartų kartoti to paties.
§ 1. Firma kuria šių rūšių portretus:
-
A tipo – labiausiai „išlaižytas“. Labiau tinka moterų, o ne vyrų veidams. Darbas „švelnus“, retušuojant šiek tiek charakteringumo paaukojama dėl pagražinimo, santykinai akcentuojant „gražumą“.
-
B tipo – labiau charakteringas, tačiau be šešėlio karikatūriškumo. Darbe daugiau tušavimo nei A tipo, labiau paryškinami charakteringi bruožai, bet moterų portretuose tai netrukdo „gražumui“. Požiūris į modelį objektyvus.
-
B + p. tipo – charakteringumo išryškinimas, besiribojantis su karikatūriškumu. Galva didesnė nei natūralaus dydžio. Galimybė moterų portretuose išsaugoti „gražumą“, netgi jį paryškinti tam tikro „demoniškumo“ link.
-
C, C + Co, Et, C + H, C + Co + Et ir t. t. – šių tipų portretai, sukurti pavartojus C2H5OH ir aukščiausio lygio narkotikų, šiuo metu negalimi. Modelio charakteristika subjektyvi, atvaizdas formaliai tiek karikatūriškas, tiek psichologiškai nepagrįstas, besiribojantis su abstrakčia kompozicija, tai yra vadinamąja Grynąja forma.
-
D tipo – be jokių dirbtinių priemonių pasiekiama tas pats.
-
E tipo – ir jo kombinacija su ankstesniais tipais. Laisva psichologinė interpretacija pagal firmos intencijas. Gautas efektas gali būti visiškai lygus tipų A ir B padariniams – būdai tam pasiekti yra kiti, lygiai kaip ir tas pats kūrimo būdas gali būti įvairus, bet niekada neperžengia ribos (p.). Jei kas pageidauja, galima ir E + p. kombinacija. Tipo E portretą ne visada įmanoma sukurti.
-
Vaikiško tipo (B + E). Dėl vaikų judrumo grynas B tipo portretas dažniausiai neįmanomas – darbas labiau eskizinis.
Apskritai firma nekreipia didelio dėmesio į drabužių ir aksesuarų vaizdavimą. Foną parenka tik firma – į kliento pageidavimus šiuo klausimu neatsižvelgiama.
Priklausomai nuo firmos būklės ir veido sudėtingumo portretas gali būti sukurtas per vieną, du, tris ar penkis pozavimo seansus. Užsakius didelius portretus su rankomis ar visos figūros, seansų gali būti ir du šimtai. Seansų kiekis nelemia kūrinio kokybės.
§ 2. Esminė firmos naujovė, neaptinkama niekur kitur: klientas gali atsisakyti portreto, jei šis dėl atlikimo ar nepanašumo jam netinka. Tada klientas moka 1/3 kainos, o portretas pereina firmos nuosavybėn. Klientas neturi teisės reikalauti, kad portretas būtų sunaikintas. Ši taisyklė galioja, žinoma, tik šiems tipams: A, B ir E, grynų, be priedų (p.) – tai yra be perdėto charakterizavimo, tai yra serijiniams tipams. Ši taisyklė buvo įvesta todėl, kad niekada negali žinoti, kuo ir ką gali patenkinti. Pageidautinas tikslus susitarimas, kokio konkretaus tipo portreto modelis norėtų. „Pavyzdžių“ (tačiau ne „beverčių“) albumą galima pavartyti firmos biure. Klientas gauna garantiją – firma dėl savo pačios gerovės neišleidžia kūrinių, kurie gali sugadinti jos markę. Gali nutikti, kad pati firma blogai įvertins savo darbą.
§ 3. Klientui kategoriškai draudžiama kritikuoti. Portretas klientui gali nepatikti, bet firma be specialaus leidimo neleis išsakyti nė kukliausių pastabų. Jei firma leistų sau tokią prabangą – išklausyti klientų nuomonę, jau seniai būtų išprotėjusi. Šį paragrafą ypač pabrėžiame, nes sunkiausia sulaikyti klientą nuo visiškai nereikalingų pasisakymų. Portretas yra priimtas arba atmestas – taip arba ne, be jokių paaiškinimų. Prie kritikos priskiriame ir panašumo ar nepanašumo konstatavimą; pastabas dėl fono, dalies nupiešto veido pridengimą ranka norint parodyti, kad būtent toji dalis nepatinka; tokius posakius kaip „Esu per graži“, „Argi aš tokia liūdna?“, „Tai ne aš“ ir apskritai visus, tiek teigiamus, tiek neigiamus. Pagalvojęs, gal net pasitaręs su trečiaisiais asmenimis, klientas sako taip (arba ne), ir baigta, – paskui eina (arba ne) prie vadinamojo „kasos langelio“, tai yra tiesiog įteikia firmai sutartą sumą. Atsižvelgiant į neapsakomai sunkią profesiją firmos nervai irgi turi būti tausojami.
§ 4. Neleistina klausti firmos nuomonės apie sukurtą portretą, lygiai kaip aptarinėti piešinio, prie kurio dirbama.
§ 5. Firma pasilieka teisę dirbti be liudininkų, jei tik tai įmanoma.
§ 6. Moterų nuogais kaklais ir pečiais portretai yra trečdaliu brangesni. Kiekviena ranka kainuoja trečdalį kainos. Dėl portretų su abiem rankom ar visos figūros kainų tariamasi atskirai.
§ 7. Portretas bus parodytas tik jį užbaigus.
§ 8. Technika – anglis, kreidutės, pieštukas, pastelė. Bet kokios pastabos dėl technikos negalimos, lygiai kaip ir reikalavimas ką nors pataisyti.
§ 9. Piešti portretus ne firmos patalpose firma imasi tik išskirtiniais atvejais (liga, garbus amžius ir pan.), tokiu atveju firmai turi būti suteikta rakinama slėptuvė, kurioje būtų galima laikyti nebaigtą portretą.
§ 10. Klientai į seansą turi ateiti punktualiai, nes laukimas blogai veikia firmos nuotaiką ir gali neigiamai paveikti kūrybinį procesą.
§ 11. Firma pataria dėl portreto rėmų ir pakavimo, bet šių paslaugų neteikia. Diskusija dėl persiuntimo negalima.
§ 12. Firma modeliui palieka visišką laisvę pasirinkti drabužius ir tvirtai šiuo klausimu savo nuomonės nesako.
§ 13. Firma prašo įdėmiai perskaityti šį reglamentą. Neturėdama jokio prievartinio organo, tikisi, kad klientai delikačiai ir geranoriškai šias sąlygas vykdys. Reglamento perskaitymą ir sutikimą prilygina pasirašytai sutarčiai. Diskusija dėl reglamento neleistina.
§ 14. Galimas susitarimas mokėti dalimis arba pasirašyti vekselį. Kainos ir taip mažos, todėl prašymas padaryti nuolaidą nepageidautinas. Prieš pradedant piešti portretą klientas sumoka avansą – trečdalį sutartos sumos.
§ 15. Klientas, atvedantis į firmą kitų klientų, tai yra vadinamasis „firmos agentas“, atvedęs klientų už 100 zlotų sumą, kaip premiją gauna savo paties arba nurodyto asmens norimo tipo portretą.
§ 16. Senus klientus firma gali informuoti, kad atvyko į tą ar kitą vietą, ir tokios informacijos tikslas nėra versti juos užsisakyti naujų portretų, tai tik palengvina pateikti užsakymą tiems klientų pažįstamiems, kurie matytų darbų pagrindu norėtų irgi panašių įsigyti.
Firma „I. S. Witkiewicz“
Varšuva, 1928 m.
Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė.
Witkacy. Plėšrūniškas protas („Aukso žuvys“, 2018)
Ištrauka iš Izabela Curyłło-Klag „Stupor mundi. Apie nebanalią egzistenciją“:
„Tokia Witkacy legenda – nepatogi, provokuojanti, iš karto atpažįstama figūra, kurios neįmanoma nepastebėti. Amžininkų atsiminimuose ir laiškuose ji dažnai panaši į anekdotų karaliaus, nes beveik visi, kuriems teko su juo susitikti, pastebėjo charakterio išskirtinumą. Pakanka pateikti keletą pavyzdžių, kad ir įspūdžius, kuriuos jis paliko Izabelai Czajce-Stachowicz, tapusiai Helos Bertz prototipu romane Atsisveikinimas su rudeniu (Pożegnanie jesieni):
Ponas Stanisławas Witkiewiczius [...] tikrai nepaprasto grožio ir neapsakomai protingų žalių akių [...] kaip reiškinys jis buvo kaip reta nuostabus. Tą vakarą kalbėjo labai daug, o kiekvienas sakinys, kiekviena mintis buvo lyg smūgis kumščiu į krūtinę. Och, čia tai buvo individualybė! [...] tai, ką sakė Witkiewiczius, buvo ne tik nauja, ne tik stulbinama, bet ir kūrė visiškai nenuspėjamų dalykų vaizdą1.
Savo ruožtu Korneliui Makuszyńskiui atmintyje įstrigo tarytum basilisko žvilgsnis:
Vieną kartą pas Szymanowskį pamačiau niūrų jaunuolį praporščiko uniforma. Jis nieko nekalbėjo – apie didingus dalykus tylėjo, o į ką tiriamai pažiūrėdavo, tam vien nuo to žvilgsnio fizionomijoje likdavo mėlynė2.
Net tylėdamas S. I. Witkiewiczius atrodė svarbus, spinduliuojantis energiją, kuri buvo aprašoma genialumo arba demonizmo kategorijomis3. Rengėsi neprastai, atkreipdavo dėmesį neįprastu elgesiu, žaidė kurdamas teatriškas situacijas. Iš vidutinybių išsiskyrė taip labai, kad jo aplinkos žmonės buvo priversti dėti ypatingas pastangas, idant išgyventų interakciją su juo.
Yra žinomi Witoldo Gombrowicziaus prisiminimai, kuris, pirmą kartą išvydęs Witkacy „juokus“, savigynos instinkto veikiamas, sumanė vaidinti solidų dvarininką: „Žinojau: jeigu nedelsdamas Witkacy nepasipriešinsiu, jis mane suės, paims viršų, įtrauks į savo žaidimą“4. Jo funkcija meninėje to laiko aplinkoje buvo pagrįsta jo išskirtinumu: reikėjo su juo susidurti ir arba ryžtingai pasipriešinti, arba pasiduoti žavingai įtakai ir išnykti šešėlyje. Titaniškas Witkacy, visiškai kaip ir jo romanų ir dramų veikėjų, charakteris lėmė, kad jis visada buvo ryškus menininkas, pabrėžiantis savo buvimą, mąstantis nešabloniškai 5.
Nesivaldantis S. I. Witkiewiczius buvo laikomas skandalistu ir nebuvo traktuojamas rimtai, o tai jį labai piktino. Jis tikėjosi iš aplinkinių gilesnio mąstymo, labiau norėdamas tapti skandalonu graikiškąja to žodžio prasme, tai yra kliūtimi, už kurios užkliūtų jo amžininkai. Išvesdamas iš pusiausvyros, tikėjosi reakcijos tikroviškumo, konvencijų užmiršimo ir kaukės nusiplėšimo.
Jį domino „esminiai pokalbiai“. Vaidinimas galėjo būti tik žaidimas, kurio dalyviai turėjo būti sąmoningi dalyviai. Stereotipinis small talk jį suerzindavo, todėl kasdien pažeisdavo įsigalėjusias formas: paklaustas „Kaip jautiesi?“, atsakydavo: „Ar taip blogai atrodau?6“.
Władysławas Tatarkiewiczius prisiminė, kad kažkada S. I. Witkiewiczius nutraukė santykius su viena ponia, kuri, norėdama jį užkalbinti, paklausė: „Kaip, Pone, laikotės?“. Jis nusprendė, kad negali turėti reikalų su asmeniu, kuris užduoda „tokius kvailus klausimus“7.
Taip pat griežtus reikalavimus kėlė ir sau. Prie to buvo pripratęs nuo vaikystės: šviesūs tėvai – Maria iš Pietrzkiewiczių ir Stanisławas Witkiewiczius – namie užtikrino jo individualybės vystymuisi palankias sąlygas. Jis nebuvo išsiųstas į mokyklas, bet mokytas privačių korepetitorių, galėjo rinktis, kas tuo metu labiausiai jį domino. Atrasdavo įvairias mokslo sritis ir kiekvienos imdavosi su aistra, nenuilstamai gilindamasis į dėmesį atkreipusį dalyką8.“
Izabela Curyłło-Klag, Stupor mundi. Apie nebanalią egzistenciją
Iš lenkų kalbos vertė Regina Tribocka
Witkacy. Plėšrūniškas protas („Aukso žuvys“, 2018)
1 I. Czajka-Stachowicz, Pamiętam, jak dziś..., Przekrój, 1961, nr. 826 (5 II), s. 17.
2 K. Makuszyński, Liście padają na grób, Wiadomości Literackie, 1938, nr. 1 (2 I), s. 5.
3 Net po daugelio pažinties metų K. Makuszyńskis apie S. I. Witkiewiczių rašė demonizuojančia, hiperbolizuota kalba. Sukūrus portretų firmą, jis sakė, kad menininkas švaisto talentą: „Didis šėtonas tarp mažų šėtoniukų įgyja žmogaus formą, nusileisdamas tarp žmonių ir piešdamas „žmogiškus“ portretus. [...] Šimto velnių apsėstas! Marinetti tapo galybę, o tai yra tik velnias, palyginti su Belzebubu, turinčiu didžiulį talentą ir pragaro teptuką“. K. Makuszyński, Moje listy (XXI). List z Warszawy, Ilustrowany Kuryer Codzienny, 1929, nr. 142 (V 27), s. 2.
4 W. Gombrowicz, Wspomnienia polskie. Wędrówki po Argentynie, Kraków, 2011, s. 143.
5 Panašų vaidmenį tarp britų modernistų atliko Persis Wyndhamas Lewis. Apie daugialypį abiejų menininkų panašumą autorė rašė ne viename straipsnyje, šiuo metu rengia habilitacinę disertaciją šia tema. Žr. I. Curyłło-Klag, Witkacy a Wyndham Lewis in Witkacy 2014. Co jeszcze jest do odkrycia? Materiały międzynarodowej konferencji naukowej z okazji 75 rocznicy śmierci Stanisława Ignacego Witkiewicza, Słupsk, 17–20 września 2014, red. J. Degler, wstęp M. Mazur, Słupsk, 2016, s. 377–383.
6 E. Szermentowski, Witkacy i medycyna, Panorama, 1967, nr. 35 (VIII 27), s. 6.
7 W. Tatarkiewicz, Wspomnienie o St. I. Witkiewiczu in Stanisław Ignacy Witkiewicz. Człowiek i twórca. Księga pamiątkowa, red. T. Kotarbiński, J. E. Płomieński, Warszawa, 1957, s. 287.
8 Janas Witkiewiczius-Koszczycas, S. I. Witkiewicziaus pusbrolis, prisiminė: „Su nauja laikina aistra imdavosi bet kokio naujo dalyko: domino gamtos pažinimas, laboratorijos, kolekcijos, įvairaus turinio knygos, moksliniai darbai, vaikiški žaidimai, kareivėliai iš švino ir iškirpti iš kartono, tėvo dažyti, laivų modeliai, taip pat padaryti tėvo; domėjosi lokomotyvais tiesiant geležinkelį į Zakopanę. Buvo laikas, kai Staśius domėjosi aukštąja matematika, kurios pamokas lankė pas tuo metu Zakopanėje gyvenantį jau vyresnio amžiaus profesorių Folkierskį“. J. Witkiewicz, Życiorys Stanisława Ignacego Witkiewicza in S. I. Witkiewicz, Dzieła zebrane, t. 24: Kronika życia i twórczości Stanisława Ignacego Witkiewicza, oprac. J. Degler, A. Micińska, S. Okołowicz, T. Pawlak, Warszawa, 2017, s. 573–574.
Ištrauka iš Witkacy „Nepraustų sielų“:
Apie grafus:
Įsitikinau, kad Lenkijoje, pavyzdžiui, yra keturių rūšių grafų:
1. Tas, kuris turi titulą ir juo naudojasi; 2. Tas, kuris turi titulą ir juo nesinaudoja (šios rūšies atstovų pasitaiko be galo retai, bet pats pažįstu tokį, kuris dėl idėjos paliko namus, šeimą, titulu nesinaudoja ir gyvena skurdžiai); 3. Tas, kuris neturi titulo ir juo naudojasi; 4. Keisčiausia – išties lenkiška rūšis: tas, kuris neturi titulo ir juo nesinaudoja, tačiau nežinia kaip, nepaisant visko, yra grafas; jis pats klausiamas tam prieštarauja, sudraudžia liokajų, kuris jį taip pavadina, ir teisingai sudraudžia, bet vis dėlto yra grafas – ir nieko čia nepadarysi, visai kaip su blakėmis. Vienas žmogus (garsus pianistas) patarė man laikytis savo teorijos ir dabar pradėti didžiai pūstis – iki septyniasdešimtojo gimtadienio gal prisipūsčiau iki grafo. Bet to nedariau, nes turėjau kitų darbų, antra, nežinia, kaip po dvidešimties metų atrodys pasaulis – gal tokie dalykai net Lenkijoje galiausiai praras savo reikšmę.
Apie radiją:
Bet man susidaro įspūdis, kad, be paprastų idiotų, egzistuoja ir sąmoningi žmonijos geradariai: jie turi gerus garsiakalbius ir nori su visais pasidalinti jų veikimu; šie, mano galva, yra blogiausi. Jie primeta savo programą: aš noriu (tarkim, apskritai nieko nenoriu – tik ramybės) gedulingų mišių Barselonoje, o jis man leidžia kukurūzų rinkėjų Argentinoje dainelę; aš noriu apskritai šventų mišių, o jis man liurlina Savojos tango, arba atvirkščiai.<...> Būna žmonių (jei tik juos galima pavadinti žmonėmis), kurie leidžia visą programą nuo septynių ryto iki dviejų nakties. Man atrodo, kad jie vadovaujasi neaiškiu jausmu, jog kažkas eina veltui, kai jų radijas negroja. Moka už tai mokesčius, turi namie radiją – kaipgi negroti. Ir groja, žinote, ir groja. Ką jau kalbėti apie tai, kad radijo maniakas niekam neturi laiko – jei negroja, vadinasi, jam kažkas žūsta veltui, – dėl to jį, visus aplinkinius ir kaimynus užpuola kažkoks sukvailėjimas, niekam neleidžiantis dirbti kokio nors doro protinio darbo. Man atrodo, kol kas žmonija nesuvokia, kokią papildomą pabaisą – greta nepaprastai naudingo išradimo – ji paleido nuo pavadžio. Kas žino, gal pastaraisiais metais matomas publikos kvailėjimas susijęs su tuo, kad randasi vis daugiau radijo mėgėjų.
Apie šunis:
Kai vaikštinėdamas pamatau grandine pririštą šunį, nuotaika sugenda kokioms dviem valandoms, jei ne ilgesniam laikui. Gyvūną, sukurtą ir išauklėtą kaip žmogaus draugą, kažkoks beširdis niekšas nuteisia kalėti iki gyvos galvos be jokios kaltės, juo labiau kad tame kalėjime jis nėra izoliuotas nuo pasaulio ir jo pagundų kaip normalus kalinys, – šuns regą ir uoslę, tokią stiprią, tos pagundos veikia kuo smarkiausiai. Tai tarytum laikyti žmogų narve, stovinčiame aukštos klasės dansinge su pirmarūšėmis kekšėmis, ir neduoti jokios galimybės ėsti, gerti, kalbėtis, linksmintis, smagintis ir t. t. ar daryti ką nors kita. Žinau, kad laikantis nuoseklumo reikėtų nevalgyti mėsos (bet tada nederėtų avėti odinių batų, nes tai labai nenuoseklu, šitai gali sau leisti tik žinomi teosofai), nežudyti blakių ir utėlių, jei tokių užtinki savo lovoje ar galvoje, paskui ateina eilė gyvuliniams mikrobams, paskui augalinėms ląstelėms – žodžiu, belieka griūti patvory ir nudvėsti – štai vienintelė išeitis. Antra – daryti tik tai, kas būtina: bent nekankinti be reikalo nekenksmingų padarų; kol kas reikalauju tik tiek ir negaliu to sulaukti net iš gerų pažįstamų.
Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė
Witkacy. Plėšrūniškas protas („Aukso žuvys“, 2018)
