„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Po 150-ies metų pasirodžiusios „Maldororo giesmės“ gali sukelti kultūrinį šoką

Laikas leistis į svaiginančią blogio bedugnę, kur negalioja jokios moralės normos ir atsiveria gundanti laisvė nusikalsti. Ten mūsų laukia Maldororas – nuostabus pabaisa, kurio griausmingų giesmių kanonadoje Ch. Baudelaireʼo „Piktybės gėlės“ nugeibsta lyg nekalti eilėraštukai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.
Temos: 2 Literatūra Knygos

„Maldororo giesmės“ (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai.

Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę. Šiuo tikslu grafas Lautréamont’as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių.

Pagrindinis poemos personažas Maldororas, kurio vardą galima kildinti iš prancūziškų žodžių „mal dʼaurore“ – „aušros blogis“, sukurtas pagal romantinio maištininko tipą. Jam suteiktos demoniškos persikūnijimo, aiškiaregystės, gebėjimo akimirksniu atsidurti kitoje vietoje galios. Maldororo maištas prieš Dievo ir pagal jo pavyzdį sukurto žmogaus nustatytą tvarką toks stiprus, kad knygos herojus metasi į blogio pusę ir, trokšdamas iki pašaknų ją pakirsti, atlieka žudymo, kankinimo ir naikinimo misiją.

Žinoma, Maldororas nėra toks vienpusis. Atsisveikinęs su morale ir dorybe, jis vienur žudo, o kitur, žiūrėk, gaivina, vienur pikdžiugiškai kritikuoja, kitur atjaučia, tad tekstas visą laiką išlaiko dviprasmybę. Lautréamont’as – tikras mėgdžiojimo meistras, nė vienas jo amplua nėra tikrasis arba tikrieji yra visi! Ne veltui „Maldororo giesmės“ laikomos XX a. postmodernizmo apyaušriu.

Knyga, pirmą kartą išspausdinta Briuselyje 1869 metais, liko neišplatinta ir netrukus pakliuvo į draudžiamųjų sąrašus. Po metų Monmartro priemiesčio gatvėje mirė ir pats autorius grafas Lautréamont’as (tikr. Izidoras Liusjenas Diukasas), kuriam tebuvo dvidešimt ketveri.

Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą. Norint išvengti kultūrinio šoko, pirma vertėtų perskaityti kontekstą perteikiantį įvadą ir tik tada nerti į tamsias ir pavojingas giesmių bangas.

Lautréamont. Maldororo giesmės. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. K.: Kitos knygos, 2015.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs