J.Čerškutė prisimena 2010-ųjų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, į kurį buvo patekęs ir „Neišsipildymas“, bei anuometinę romanui skirtą recenziją. Kaip pasakojo kritikė, šį romaną jai nuolatos teko ginti.
„Tai tekstas apie dabartį“, – teigė J.Čerškutė.
Ū.Ambrasaitė sakė, kad būtent „Neišsipildymas“ buvo knyga, kurios dėka prieš dešimtmetį ji įsitraukė į leidybos verslą. „Turėjau juokingą užduotį skaityti rankraščius ir staiga pradėjau skaityti vieną tekstą, kurį pradėjau ir baigiau tą patį vakarą. Tai buvo nežinomo autoriaus Stasio Šaltokos romanas. Iš šios pažinties gimė leidykla“, – pasakojo ji.
„Kvietė ir vertinančius kritiškai, bet jie neatėjo“
Lietuvių literatūros lauke uždaro renginio formatas nėra plačiai paplitęs, tačiau G.Grušaitės knygos taip pristatomos ne pirmą kartą.
Ū.Ambrasaitė komentuoja: „Šis pristatymas yra uždaras, nes norėjome sukurti tokią atmosferą, kokią didelėje auditorijoje padaryti žymiai sunkiau. Dirbant su Gabija man patinka tai, kad nebijome kritiškų atsiliepimų <…>. Žmonių, nemėgstančių jos knygų, yra net ir draugų tarpe, bet jų atsiliepimus išgirsti taip pat labai įdomu! Neskirstyčiau žmonių į palankių ir nepalankių būrelius, juk draugysčių būna įvairių – tu gali nekęsti žmogaus kūrybos, bet ją vertinti, išsakyti savo nuomonę. Dėl to į mūsų pristatymus labai kviečiami kitokią nuomonę turintys žmonės.“
Dirbant su Gabija man patinka tai, kad nebijome kritiškų atsiliepimų.
Leidėja 15min pasakojo, jog į pristatymą kvietė visus, rašiusius kritiškas ir palankias recenzijas apie tuomet pasirodžiusį „Neišsipildymą“. Tačiau kitokią nuomonę turintys kritikai į pristatymą neatėjo.
„Ar leisti draugų knygas yra etiška yra geras klausimas. Tačiau mūsų su Gabija draugystė ir prasidėjo nuo literatūros ir leidybos. Pirma buvo literatūra ir tai palydėjo ilgą ir gražią draugystę, o jei man nepatiktų, ką ji rašo, tų knygų tikrai neleisčiau. Šiuo atveju tai atvirkščias procesas – iš profesinio santykio susikūrė draugystė ir ji tęsiasi“, – teigė Ū.Ambrasaitė.
Anot leidėjos, šiuo renginiu buvo siekta parodyti dėmesį ir atidą tiems, su kuriais daug bendraujama.
„Kvietėme tinklaraštininkes, Vilniaus knygynų darbuotojus. Realiai tai uždaras-atviras renginys! Galbūt kitą kartą skelbtume ir atviriau, tačiau norisi išlaikyti pokalbio intymumą. Kalbėti šimtui žmonių kas kita nei kalbėti trisdešimčiai. Pirmasis tebūnie toks, o kiti, be abejo, bus atviri“, – sakė Ū.Ambrasaitė.
Kuo šis romanas kitoks?
Kaip teigė J.Čerškutė, lietuvių literatūroje tradiciškai debiutuojama Pirmosios knygos konkurse, kurį organizuoja Rašytojos sąjungos leidykla.
„Tokiu būdu autorius automatiškai inicijuojamas į lietuvių literatūrą ir joje tvarkingai ramiai gyvena. Ir štai G.Grušaitė nedalyvavo jokiam Rašytojų sąjungos konkurse, ji tiesiog iškart atėjo su geru romanu. Prieš 10 metų ši detalė kėlė nuostabą, tačiau dabar autoriams patiems leisti knygas yra įprasta“, – sakė ji.
Anot literatūrologės, sakyti, kad romanas išlaikė laiko egzaminą kol kas dar per anksti.
„Tačiau tai, kas man pasirodė svarbu anuomet, [vis dar išliko]. Tada perviršio karta atrodė kažkoks išskirtinumas, tačiau perviršyje gyvename kiekvieną dieną. Manau, jog G.Grušaitė pažvelgė į tai toliaregiškai ir savo knygoje išreiškė vangumą, gyvenimo nuovargį, savęs neradimo nuotaiką. Tuo metu literatūroje tai buvo visiškai naujas dalykas“, – teigė J.Čerškutė.
Manau, jog G.Grušaitė pažvelgė į tai toliaregiškai ir savo knygoje išreiškė vangumą, gyvenimo nuovargį, savęs neradimo nuotaiką. Tuo metu literatūroje tai buvo visiškai naujas dalykas.
G.Grušaitė teigė, jog kai rašė šį romaną, dar neturėjo išmaniojo telefono, nors jos draugai juos jau buvo įsigiję.
„Niekas nepatikės, bet esu konservatyvus žmogus. Tuo metu socialinės medijos, kaip reiškinys, nebuvo toks stiprus. Visgi [pagrindinės] knygos veikėjos Rugilė ir Ugnė yra tos gražios, įdomios, jaunos šiuolaikinės moterys, kurių gyvenimus stebime per socialines medijas ir tam tikra prasme jas smerkiame ir žavimės <…>. Kita vertus, praėjo mažokai laiko, kad pasentų, kas vyksta.
Tai, ką prieš dešimt metų jautėme influencerių pasaulyje, dabar nuo to pavargome, esame tuo persisotinę. Galbūt dėl tam tikro vertybinio pagrindo susikūrė technologijos ir socialine medija. Bet tai nevyko atvirkščiai, juk nebuvo taip, jog buvo sukurtas instagramas ir visi tapome ekshibicionistais“, – teigė ji.
Nebuvo taip, jog buvo sukurtas instagramas ir visi tapome ekshibicionistais.
L.Vagonė su romanu „Neišsipildymas“ susipažino universitete, kai studentams buvo pateiktas naujosios emigracijos literatūros pavyzdys (kaip rašo jaunimas, savanoriškai iškeliaujantis į užsienį).
Instagramą kuruoja dvyliktokės
Po 10 metų šia knyga susidomėjo dvi dvyliktokės Vikė Malašauskaitė bei Marija Mireckaitė, kurios šiuo metu kuruoja leidyklos „Lapas“ socialines medijas bei kuria romano „Neišsipildymas“ identitetą.
M.Mireckaitės nuomone, ši knyga daug kalba apie įvairias priklausomybes (narkotikų, alkoholio, kitų žmonių). Kaip sakė ji, knygoje išryškinama problema, kai žmogus gyvena ne dėl savęs, o dėl kitų.
„Manau, kad neišsipildymas prieš 10 metų buvo savęs paieška, dabar tai viena iš knygų, išreiškianti per didelį galimybių kiekio jausmą“, – sakė V.Malašauskaitė.
