Šią dieną rašytojas pripažino savo tikruoju gimtadieniu ir ją įprasmino kūryboje. Garsusis romanas „Vilniaus pokeris“ prasideda nuo pagrindinio pasakotojo įvardijimo – Vytautas Vargalys – ir laiko nuorodos – 197... metų spalio 8-oji diena. Romano įvykiai apima tris savaites: nuo spalio aštuntos iki trisdešimtos dienos, kai Vilniaus saugumo rūsyje Vytautas Vargalys miršta ir persikūnija į jo nekenčiamą padarą – balandį.
Nekyla abejonių, kad šis romanas yra bene vienintelis sovietmečio literatūros kūrinys, rašytas neturint planų oficialiai jį publikuoti.
Šiam veikėjui autorius atidavė nemaža savo paties minčių ir jausmų, jo pavardėje galime atpažinti Gavelio pavardės priebalses (g-v-l), o vardas Vytautas nurodo ne tik Vytautą Didįjį, bet ir paties rašytojo tėvą Vytautą Gavelį, fiziką ir filosofą. Romano pabaigoje užfiksuotas jo rašymo laikas – 1979–1987 – primena gūdžiausius vėlyvojo brežnevizmo metus, todėl nekyla abejonių, kad šis romanas yra bene vienintelis sovietmečio literatūros kūrinys, rašytas neturint planų oficialiai jį publikuoti (pirmą kartą paskelbtas 1989 m.). Rankraštį namuose laikyti bijojęs autorius ir vėliau yra prisipažinęs, kad, jeigu romanas būtų patekęs „ne į tas rankas“, jis būtų atsidūręs kalėjime. „Vilniaus pokerio“ sudėtingumas, palyginti su kitais aštuntąjį dešimtmetį pasirodžiusiais Gavelio kūriniais, kelia literatūrologams abejonių, ar tikrai šis kūrinys buvo parašytas ne vėliau, kaip nurodoma romano pabaigoje. Tačiau išlikusi archyvinė medžiaga, rašytojo našlės Nijolės Gavelienės perduota LLTI rankraštynui (romano planas, pastabos užrašų knygelėse), įtikina, kad „Vilniaus pokeris“ iš tiesų pradėtas 1979 m. Tad peršasi mintis – gal sumanymas ir gimė 1979 m. spalio aštuntą dieną?
Kitais metais būtų verta paminėti šio kadaise skaitytojus tiesiog sukrėtusio romano parašymo trisdešimtmetį. Džiugina, kad Gavelio kūryba vis labiau domina tarptautinę publiką: „Vilniaus pokerį“ 2009 m. išleido JAV leidykla „Open letter“ (vertėja Elizabeth Novickas), pernai romanas išėjo Prancūzijoje (leidykla „Monsieur Toussaint Louverture„, vertė Margarita Le Borgne) ir susilaukė daugybės recenzijų, entuziastingų vertinimų. Norėtųsi, kad ši knyga būtų skaitoma ir Lietuvoje, nes Vilniaus paslaptys nepasidarė mažiau intriguojančios, ir kiekvienai skaitytojų kartai reikia iš naujo spėti, kas laimi pokerį, kai pagrindiniai lošėjai miršta arba išvyksta iš miesto.
Kitas labai svarbus mūsų literatūros asmuo, žydų kilmės lietuvių rašytojas Icchokas Meras (1934 X 8 – 2014 III 13) taip pat gimė spalio aštuntąją. Šiuo atveju painiava kyla dėl gimimo metų – oficialiai laikoma, kad tai 1934-ieji, tačiau tikrieji gimimo metai – 1932-ieji. Pats rašytojas neslėpdavęs, kad yra dvejais metais vyresnis nei skelbia enciklopedijos, tačiau jis laikėsi nuomonės, kad nereikia didinti sumaišties ir taisyti metų, kurie užfiksuoti oficialiai.
Kaip ir Gavelio atveju, spalio aštuntoji yra įrašyta į Mero kūrybą – romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ (1971) prasideda spalio pirmąją ir baigiasi spalio aštuntą dieną. Paskutinėje giesmėje, pavadinimu „Žmogiškoji“, vaizduojama, kaip saulei tekant pagrindinis veikėjas Etjenas Moro mąsto apie savo užgimimą, o kiek vėliau jį aplankę nepažįstamieji neigia jo gimtadienį, pareikšdami, kad „bepročiams kasdien gimimo dienos“, ir, įgrūdę veikėją į tramdomuosius marškinius, išvelka nežinia kur.
Romano veikėjo vardas ir pavardė Etjenas Moro (Etienne Maureau) skaitytojams kelia garsinių panašumų su paties autoriaus vardu ir pavarde; personažo amžius (jam trisdešimt devyneri) taip pat nesunkiai leidžia susieti veikėją su autoriumi, kuris „Striptizo“ rašymo metais kaip tik peržengė keturiasdešimties ribą. Šį romaną Meras laikė savo geriausiu kūriniu, dėl ko dauguma literatūros kritikų ir skaitytojų linkę abejoti, atiduodami pirmenybę romanui „Lygiosios trunka akimirką“ (1963).
„Striptizas“ pripažįstamas pirmuoju avangardiniu ar siurrealistiniu romanu lietuvių literatūroje. Priešingai nei „Vilniaus pokeris“, jis buvo paskelbtas sovietmečiu – 1971 m. „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnalo 10–12 numeriuose.
Sovietinė valdžia žinojo apie Mero ketinimus išvykti į Izraelį, bet leido publikuoti kūrinį, tikėdamasi sustabdyti autorių, ar, pagal kitą versiją, įsikišus tuometiniam kultūros ministrui Jonui Bieliniui, norėjusiam, kad šis neįprastas kūrinys taptų lietuvių literatūros faktu. Tačiau buvo aišku, kad „Striptizui“ sovietinėje Lietuvoje nėra galimybių būti išleistam atskira knyga: tik pasirodžius romanui, į „Pergalės“ redakciją neva pradėjo eiti skaitytojų komunistų laiškai, reikalaujantys uždrausti tokio pobūdžio publikacijas, pasirodė ideologiškai triuškinančių straipsnių.
1972 m. autorius su šeima emigravo, „Striptizui“ atsirado galimybė būti pakelbtam Vakaruose. Nukopijuotas mikrofilmais romano tekstas buvo pervežtas į JAV ir 1976 m. knygą išleido Sauthfieldo leidykla „Ateitis“. „Striptizas“ buvo apdovanotas JAV lietuvių rašytojų draugijos premija, tačiau ir vėl sulaukė aštrios kritikos, tiesa, šį kartą iš katalikiškos stovyklos: romanas kaltintas moralės ir religijos normų nepaisymu, vadintas „sukurtu pagal mini sijonėlio madą.“
Rašytojas Icchokas Meras gyveno tarsi dvigubą gyvenimą, buvo „autsaideris“ ir „insaideris“ visose situacijose. Sykiu jis nuolat jautė maitinančias dvigubas šaknis: kaip pats teigė, jo gimtinė Kelmė išmokė į pasaulį žvelgti lietuvio akimis ir neleido užmiršti, kad yra žydas. 1941 m. vokiečių okupacijos pradžioje būsimas rašytojas neteko abiejų tėvų ir užaugo lietuvių Dainauskų šeimoje kaip septintas vaikas. Jis turėjo užmiršti gimtąją jidiš kalbą, buvo pakrikštytas, gavo naują – Algirdo – vardą ir gyveno įprastą pokario lietuvio vaiko gyvenimą, pavyzdžiui, ganydavo gyvulius iki pirmo sniego. Kaip ir Gavelis, Meras atėjo į literatūrą iš tiksliųjų mokslų: Gavelis baigė fiziką, Meras – radiotechniką Kauno politechnikos institute.
I.Meras lig šiol yra daugiausia užsienyje skelbtas lietuvių rašytojas: kai kurie Vakarų skaitytojai tik iš jo knygų sužinojo Lietuvą egzistuojant.
Holokaustui skirti pirmieji Mero kūriniai šeštojo dešimtmečio pabaigoje susidūrė su publikavimo kliūtimis (žydų tema nebuvo pageidaujama), bet vėliau jo knygos tapo populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje bei Rytų Europoje.
Rašytojui emigravus, soviemtečio skaitytojams jo kūryba tapo nežinoma (knygos išimtos iš bibliotekų, pavardė nebeminima literatūros istorijoje), tačiau Mero laukė pripažinimas daugelyje pasaulio šalių: romanas „Lygiosios trunka akimirką“ išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Meras lig šiol yra daugiausia užsienyje skelbtas lietuvių rašytojas: kai kurie Vakarų skaitytojai tik iš jo knygų sužinojo Lietuvą egzistuojant (tai mini britų rašytojas Stephan Collishaw romane „The Last girl“, 2003). Prieš trejus metus Italijoje leidyklos „La Giuntina“ išleistas Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ apdovanotas Lombardijos regiono literatūros premija „Giuseppe Acerbi“, nukonkuravęs Sigito Parulskio romaną „Trys sekundės dangaus“. Pastaraisiais metais Merą vėl atranda Rusijos auditorija: Maskvoje didelį susidomėjimą sukėlė režisieriaus Mindaugo Karbauskio 2010 m. sukurtas spektaklis „Lygiosios trunka akimirką“, pristatytas kelioms nominacijoms premijai „Auksinė kaukė“ gauti.
Nepaisant tarptautinio ir Lietuvos pripažinimo (Nacionalinė premija 2010), Meras lig šiol per mažai žinomas Lietuvoje, jo knygų beveik nėra skaičiusi vidurinė karta, baigusi sovietines mokyklas. Atrodo, kad po 1989 m. audringų diskusijų nedaug kas iš naujo atsivertė ir „Vilniaus pokerį“, vis labiau dominantį užsienio skaitytojus.
„Su Ričardo Gavelio asmenybe ir kūryba lietuvių literatūroje ir kultūroje visu aštrumu iškyla (ne)pripažinimo bei (ne)atpažinimo problema“, – yra sakęs Leonidas Donskis. Mero ir Gavelio kūriniai neigia paveldėtas nuomones apie mūsų literatūros primityvumą ir kaimiškumą, o rašytojų biografijos verčia susimąstyti apie dvigubo gimtadienio užkoduotą likimą ir keistus meno bei tikrovės ryšius.
Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
