Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.
„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Françoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F.Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.
Kviečiame skaityti autorės sūnaus Deniso Westhoffo specialiai šiam romanui parašytą pratarmę.
Nuo to laiko, kai 2007 metais aš paveldėjau motinos palikimą, man ne kartą buvo suteikta privilegija kurti pratarmes daugeliui pakartotinių leidimų tų tekstų, kuriuos patikėjau ne vienam geranoriškam leidėjui: „La Vitesse“ („Greitis“), „Bonjour New York“ („Sveikas, Niujorke“), „Chroniques 1954–2003“ („1954–2003 metų kronikos“), „Sagan, ma mère“ („Sagan, mano motina“) ir neseniai – „Toxique“ („Nuodai“) – originaliam netrukus pasirodysiančiam leidimui.
Atrodo, leidėjų akyse aš buvau lengvas grobis – grobis, kuris betgi visada džiūgauja, galėdamas imtis naujosios prievolės: rašyti. Norėčiau patikslinti: ar ši pareiga būtų susijusi, ar ne su motinos kūryba, mane ji visada vienodai jaudina ir stimuliuoja.
Žinoma, tie tekstai, kuriuos turėdavau pristatyti, jau buvę nesyk išleisti, kai kurie netgi perleisti, todėl, aišku, daug kartų skaityti ir veikiausiai taip pat pateikti su pratarmėm, kad net ir praslydusi nepastebėta paskutinė sensacija galėtų tapti nereikšminga.
Todėl, kai leidykla „Plon“ ryžosi man patikėti „Nebaigto romano“ įžangą, aš nenustebau, dar sykį pagerbtas šio man suteikto pasitikėjimo, ir tik vakare, grįžęs namo ir aprimęs, įvertinau visą mastą to, ko ėmiausi, tai yra – nei daugiau, nei mažiau – tik pristatyti neskelbtą legendinės autorės kūrinį, kurio pasirodymas žadėjo tikrą literatūrinį cikloną, sumišusį su audringu žiniasklaidos proveržiu.
Tiesą sakant, aš labai neaiškiai prisiminiau, kaip tas rankraštis atsidūrė pas mane.
Tiesą sakant, aš labai neaiškiai prisiminiau, kaip tas rankraštis atsidūrė pas mane. Matyt, tai įvyko dveji ar treji metai po to, kai perėmiau palikimą; perdavus man tuos aplankus tai pasirodė tikras stebuklas, nes tuo metu dauguma mano motinos vertybių jau buvo išgrobstyta, parduota, išdalyta ar neaiškiu būdu įgyta.
Nors nedidelės apimties, romanas buvo įrištas į plastikinius viršelius – iš tų, kuriuos savo rašiniams naudoja studentai; jį sudarė du tomai: pirmas – „Visos širdies kertelės“ ir antras, prasidedantis taip: „Paryžiaus traukinys įvažiavo į Tūro stotį 16 val. 10 min...“ ir pavadintas „Sudaužyta širdis“. (Galutinio romano pavadinimo nebuvo, ir dabar, rašydamas šias eilutes, aš vis dar nežinau, prie kurio mes apsistosime.)
Mašinraščio tekstas buvo tiek sykių fotokopijuotas, kad raidžių kontūrai visai nublanko. Nežinomos kilmės subraukymai, pastabos ir pataisymai – netolygūs; o kadangi tiedu tomai buvo pasimetę tarp šūsnies popierių, dokumentų ir archyvinės medžiagos, man prireikė nemažai laiko, kol supratau, jog tai iš tiesų vienas ir tas pats romanas.
Taip susiklosčius lemtingoms ar nelemtoms aplinkybėms, iš pradžių aš tik išsiblaškęs dėbtelėjau į tą rankraštį, dar nenujausdamas, kad tai galėtų būti neskelbtas romanas. Be to, motinos palikimą lydėjo didžiulis chaosas, ir tada man terūpėjo išnarplioti legalių, fiskalinių ir ypač leidybinių klausimų painiavą.
Mąstydamas apie tai šiandien, vis dėlto priėjau išvadą tasyk pademonstravęs visišką nerūpestingumą tam tekstui, kuris, nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu, – tad, atrodo, pasielgiau išties lengvabūdiškai, skirdamas jam taip mažai dėmesio ir palikęs „Nebaigtą romaną“ nukištą giliai stalčiuje. O dėl to, kad jis nebaigtas, man rodėsi neatsargu patikėti jį perskaityti tiems, kuriais negalėjau besąlygiškai pasikliauti.
Prieš keletą mėnesių man teko turėti reikalų su daugeliu Paryžiaus leidėjų, kurių begalinis atsainumas vertė būgštauti, kad Françoise Sagan kūryba gali nugrimzti XX amžiaus tamsybėse. Paskui susipažinau su Jeanu Marcu Roberts’u, Apvaizdos siųstu žmogumi, vėliau – mano mokytoju leidybiniais klausimais, susijusiais su paveldėjimu. Tuo metu jis vadovavo „Stock“ leidyklai ir iš karto sutiko perleisti visus penkiolika mano motinos kūrinių, kuriuos vieną balandžio popietę atnešiau jam į Fleurus gatvę. Tapęs mano leidėju, netrukus Jeanas Marcas Roberts’as tapo ir draugu, ir po keleto savaičių aš nedvejodamas slapčia patikėjau jam perskaityti tą romaną, kurio sandara, nors ir kokia netobula, vis dėlto nekėlė abejonių dėl galimo jo publikavimo.
Nepriklausomai nuo mūsų, „Nebaigtas romanas“ buvo pirminis kinematografinės ekranizacijos objektas.
Nepriklausomai nuo mūsų, „Nebaigtas romanas“ buvo pirminis kinematografinės ekranizacijos objektas – štai iš kur ta gausybė fotokopijų, – nors šis projektas taip ir liko neįgyvendintas. Taigi rankraštis buvo kaitaliojamas, gal net iš pagrindų perdirbtas, siekiant sudominti kokį nors madingą scenaristą. Toks „Nebaigtas romanas“ negalėjo būti išleistas – akivaizdžiai silpnas jo turinys galėjo iš esmės pakirsti mano motinos kūrybinę reputaciją.
Mudviem su Jeanu Marcu toptelėjo mintis patikėti kūrinį perrašyti kuriam nors šių dienų autoriui, pajėgiam susidoroti su šia užduotimi. Tačiau rankraštis, kuriame trūko kai kurių žodžių, o kartais net ištisų fragmentų, buvo toks nenuoseklus, kad netrukus šio sumanymo teko atsisakyti.
Ne vienas man tvirtino, esą aš vienintelis galįs perrašyti tą knygą.
Tekstas vėl nugrimzdo į nežinią, bet tai nesukliudė man po kelių mėnesių įsiskaityti į jį iš naujo, vis dėmesingiau. Ne vienas man tvirtino, esą aš vienintelis galįs perrašyti tą knygą, o romaną, kad ir kokios būklės, išleisti būtina, nes jis, nors kaip kūrinys ir netobulas, vis dėlto įneša esminį indėlį į motinos kūrybą. Tiems, kurie pažinojo Sagan, kurie ją mylėjo, privalu disponuoti visa jos literatūrine produkcija.
Taigi sėdau prie darbo, pataisiau, ką atrodė būtina pataisyti, stengdamasis nepažeisti nei romano stiliaus, nei tono, – skaitant jis pasirodė man visiškai savarankiškas, kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos, būdingų Françoise Sagan kūrybos stiliui.
Šešiasdešimt penkeri metai po „Sveikas, liūdesy!“ ir dešimt metų po kankinamo snūduriavimo paskutinis nebaigtas Sagan romanas pagaliau pateikiamas skaitytojams beveik pirminės, būdingiausios savo formos.
