„Eilėraštį prisišaukti galima, tačiau ne prie darbo stalo, o gatvėje, autobuse, kavinėje ar turguje – ten, kur eilėraščiai paprastai ir gyvena. Ten, kur žmonės. Įprastas literatūrinis darbas tam mažiausiai tinka. Kitos medžiagos eilėraščiui gimti nėra, kaip tik pati tikrovė“, – teigia poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas ir muzikantas Gintaras Grajauskas, ką tik išleidęs naują eilėraščių knygą „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“.
Nors nuo paskutinio poezijos rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ praėjo trylika metų, tačiau per tą laiką pasirodė jo romanas, esė bei pjesių knyga, dvi poezijos rinktinės, arti dešimties pjesių pastatymų teatre, taip pat trys eilėraščių knygos užsienyje bei „Kontrabandos“ vinilas. Tad akivaizdu, kad per tuos metus jokių kūrybinių atostogų G.Grajauskas nebuvo išėjęs, o eilėraščių „pamatymą“, kaip pats sako, derino su kitais, ne ką mažiau įdomesniais užsiėmimais.
Naujos knygos pasirodymo progą su G.Grajausku kalbamės apie eilėraščių rašymą ir jų laukimą, nuolatines būdravimo būsenas ir menininko lemtį būti nuošalėje, taip pat apie banalumą ir poeziją – gal net paskutinę galimybę susikalbėti.
– Gintarai, trylika metų praėjo nuo paskutinės Jūsų eilėraščių knygos, o tai tikrai nemažas laiko tarpas, turint galvoje tai, kad anksčiau Jūsų poezijos rinkiniai pasirodydavo gan reguliariai ir gerokai trumpesniais intervalais. Tad kas per tuos metus nutiko su eilėraščiais ir jų rašymu?
– Tiesą sakant, nenutiko nieko, nes eilėraščius kaip rašiau anksčiau, taip rašiau ir visus tuos trylika metų. Tik knygos neišleidau. O tai labiau susiję su tuo, kad man nebėra poreikio reguliariai leisti knygų ir ką nors įrodinėti. Leidyboje egzistuoja prietarai, kad skaitytojams apie save turi priminti kūriniais. Tarsi jie tik tuomet pajunta didesnį alkį ir nori tavęs vis daugiau. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad poezija yra toli nuo leidybos verslo, komercijos. Kitaip tariant, toli nuo viso to šaršalo, kuris vyksta aplink knygą. Eilėraščiai tiesiog yra labiau sau, štai ir visa paslaptis.
Kadangi per tuos metus turėjau visokių kitokių rašymų – tai ir pjesės, ir esė – eilėraščius rašiau palengva ir žiūrėjau, lipdžiau laukdamas, kada iš viso to atsiras vientisas kūrinys. Nuo pat pirmųjų savo knygų eilėraščių rinktinę matau ne kaip atskirų tekstų krūvą, bet kaip visumą, kurioje egzistuoja savita dramaturgija, atmosfera ir spalvos. Šį kartą tam prireikė kiek daugiau nei dešimtmečio.
– Donaldas Kajokas poeziją yra palyginęs su žaibu, kurį su laiku priimti darosi vis sunkiau. Kokia yra Jūsų paties rašymo patirtis su metais ir ar ji kaip nors keičiasi?
– Suprantu, apie ką kalba Donaldas, be to, poezijos palyginimas su žaibu išties čia tinka. Tačiau, man rodos, sunkiau yra ne priimti žaibo iškrovą, bet gyventi jos laukime. Laukiant, kada trenks. Iš esmės poetas yra nuolatinėje budrumo būsenoje, aktyviame tikrovės stebėjime, įtempęs visus savo pojūčius ir lyg čiuptuvais gaudydamas garsus, vaizdus, nutikimus, kurie vyksta jo akivaizdoje. Tokia yra poeto lemtis: pamatyti, o paskui tiksliai suformuluoti žodžius, kurie padėtų maksimaliai priartėti prie to, kas įvyko ar tebevyksta iki šiol.
Nepasakyčiau, kad su metais eilėraščių rašymas kažkuo iš esmės keičiasi. Gal tik prisideda kitoks požiūris į tai, kas vyksta su tavimi pačiu ir aplinkui tave. Įžengęs į antrą gyvenimo pusę, tiesiog pastebi, kad didžiąją dalį savo laiko praleidai tartum žiūrėdamas į viską iš šalies, šiek tiek atsitolinęs per tam tikrą distanciją nuo visų aplinkinių. Analogu čia galėtų būti kaimo šokiai: visi linksminasi, trypčioja, sukasi, glaustosi, o vienas žmogus su armonika groja. Jis yra neatsiejama viso to dalis, o kartu – ir tartum pats sau, sėdintis nuošalėje. Jis groja šokiams, tačiau pats gal niekada ir nesisuko šokių aikštelėje. Vienu metu ir čia, kartu su visais, tačiau kažkaip kitaip, pats sau, per atstumą.
Ne tu pats pasirinkai tokiu būti – tokia yra tavo prigimtis. Tylaus stebėtojo kelias.
Lygiai taip pat ir poetas yra šalia viso to gyvenimo srauto, kuris kunkuliuoja kasdienybėje. Jis lieka stebinčiu, nes pamatyti dalyvaujant yra be galo sunku, gal net neįmanoma. Ši distancija, be abejo, nėra visada maloni, mat ji atveria tokį tuštoką peizažą, kuriame galima pamatyti, kad va žmonės gyveno, o poetas visą tą laiką tik stebėjo, kaip gyvena kiti...
– Tai labai primena fotografų darbą: dalyvaudami pačiame įvykių sūkuryje, jie esamą akimirką bando pamatyti viską tartum iš šalies ir net nuspėti, kas gali nutikti, kad būtų pasirengę tai užfiksuoti. Tačiau kartu tai ir tragedija, nes tenka būti šalia, nedalyvauti šventėje.
– Vienu metu, kai ėmiau suprasti šią menininko lemtį, tai man pasirodė gan tragiška, tačiau su laiku atradau, jog ši būsena yra veikiau tragikomiška, ir kaip mat tapo kiek lengviau. Juk ne tu pats pasirinkai tokiu būti – tokia yra tavo prigimtis. Tylaus stebėtojo kelias. Ir jei nerašytum eilėraščių, netapytum paveikslų, nefotografuotum, ko gero, vis tiek liktum stebėtoju, o ne aktyviu dalyviu. Juk tau įdomiau matyti žmones, jų gyvenimus, o ne dalyvauti bendrame žaidime. Tokia štai natūra. Ir negali to pakeisti.
– O kaip patį ištinka eilėraščiai? Ar galima juos prisišaukti, ar, vis dėlto, eilėraščio pasirodymas mažai priklauso nuo paties poeto norų?
– Žinoma, galima kasdien mechaniškai užsiiminėti rašymo pratybomis ir parašyti bent po eilutę ar posmą, bet tai tėra technikos lavinimas ir nieko daugiau. Bet eilėraščio nutikimui, pamatymui to per maža. Tam reikalinga nuolatinė koncentracija, kuri, beje, labai trukdo kasdieniam, įprastam bendravimui. Net ir būdamas su artimiausiais žmonėmis, aš vis pagaunu save atsitolinusį ir galvojantį apie ką nors visai kito.
Eilėraštį prisišaukti galima, tačiau ne prie darbo stalo, o gatvėje, autobuse, kavinėje ar turguje – ten, kur jie paprastai ir gyvena. Tarp žmonių.
Eilėraštį prisišaukti galima, tačiau ne prie darbo stalo, o gatvėje, autobuse, kavinėje ar turguje – ten, kur jie paprastai ir gyvena. Tarp žmonių. Įprastas literatūrinis darbas tam mažiausiai tinka. Kitos medžiagos eilėraščiui gimti nėra, kaip tik pati tikrovė. Na, dar kitų jau parašyti tekstai apie tikrovę.
– 2004 metais pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Naujausių laikų istorija“ pats esate apibūdinęs kaip parašytą bežiūrint į pasaulį naivaus valstiečio, paragavusio interneto džiaugsmų, žvilgsniu. O knyga „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, perskaičius iki galo, pasirodo esantis „atseit mokslinis darbas“, parašytas bepročio, kadaise laikyto geriausiu savo kartos poetu. Ar įvardytas poetu vis dar jaučiatės nejaukiai?
– Tai dviprasmiškas jausmas. Aš tiesiog susitaikiau su tuo, kad mes bandome vienas kitą kaip nors įvardyti, padėti į lentyną: čia poetas, čia kiemsargis, čia veltėdis ir panašiai. Žmonės mane apibūdina poetu – ką gi, lai bus taip. Nesiginčysiu.
Kita vertus, poetas – tragikomiška figūra, patikinti savo paties išskirtinumu ir dėl to tampanti dar ir kiek apgailėtinu sutvėrimu. Todėl lengviau kalbėti ne apie poeziją, bet apie egzistencinį paties poeto būvį. Mano eilėraščių knygose vis pasirodo poeto personažas, mėginantis pamatuoti savo vidinės tikrovės ribas. Tam labai gelbėja autoironija, dėl kurios aš dar nelakstau po miestą reikalaudamas praeivių skaityti mano „genialią poeziją“.
Poetas – tragikomiška figūra, patikinti savo paties išskirtinumu ir dėl to tampanti dar ir kiek apgailėtinu sutvėrimu.
Na, o dėl paskutinio knygos eilėraščio iš ciklo „Paguodos giesmės“ ir poeto-bepročio „mokslinio darbo“... Eilėraštyje veikia – ir tą rankraštį vertina – tokie literatai, kurie galvoja, kad viską išmano apie poeziją, o tai, ko jie nesupranta, galima ramia sąžine priskirti nesąmonių ir beprotybės sričiai. Visa ironija, kad šie žmonės labai gerai išmano kultūros vadybą – žiūrėk, jau buvo projektą parašę ir net finansavimą knygai išleisti gavę, tačiau nesugeba atpažinti tekstų kaip poezijos, nes jie neatitinka jiems įprasto formato.
– Ar norite pasakyti, kad pačiam vis dar tenka savo eilėraščiais ką nors įrodinėti?
– Niekuomet tuo neužsiminėjau, tiesiog rašiau kaip man norėjosi. Ir tai viskas, ką galiu pasakyti šiuo klausimu.
Aiškintis, kas yra arba kas nėra poezija, man rodos, yra truputį beprasmiška. Poezijos laukas yra toks didžiulis, jame sutelpa ir Whitmanas su Donelaičiu, ir Marcinkevičius su Salomėja Nerimi. Poeziją, kurią mėgstu, man nebūtina kaip nors įvardyti – svarbiausia, kad tai mane veikia arba ne, kad tai savitai gražu arba ne.
Kova už savo vietą po saule – keistas dalykas. Tokiu atveju turi būti patikėjęs tuo, kad tavo vertė yra nepalyginamai didesnė už kažkieno kito. Ir todėl turi prigimtinę teisę užgožti kitą. Bet tyrinėdamas savo paties bambą, reflektuodamas savąją vertę literatūros istorijoje, gali nepastebėti to, kas vyksta aplink tave, kuo gyvena kiti žmonės. O kai stebi kitus, atrandi bendrumus, kurie tave patį paverčia dalimi viso to, kas yra. Ir kai ši patirtis persikelia į eilėraščio pasaulį, gali pamatyti, kad tos universalijos išties egzistuoja, kad tavo tekste jas atpažįsta skirtingo amžiaus, išsilavinimo, patirčių žmonės. Šitaip mes ir susitinkame poezijoje.
– Jūsų eilėraščiuose galima atpažinti nuorodas į popkultūros, laikraščių ar tiesiog gatvės gyvenimą. Kaip Jums pačiam visa tai dera eilėraštyje, tame poezijos kosmose?
– Eilėraštyje dera visa tai, kas egzistuoja po saule. Užtenka prisiminti Donelaitį, kurio poezijoje sugyvena ir Dievas, ir šūdvabalis. Ir aš tikrai nemanau, kad yra skirtingos leksikos ar temos, tinkamos tik poezijai, tik prozai ar tik kasdieniam gyvenimui. Juk viskas yra viename.
Eilėraštyje dera visa tai, kas egzistuoja po saule.
Man įdomiausia skaityti tokią poeziją, kurioje kalbama apie konkretų laiką ir jo įvykius, kurioje matyti to meto detalės ir justi atmosfera, kurioje pats pasakotojas kalba apie savo laiką, savo autentišku balsu įgarsindamas visos gyvybės alsavimą. Savyje užsidariusi poezija yra negyva, hermetiška, patenkinta savimi ir todėl tuščia. Poezijoje dera statyti ir katedras, ir lauko tualetus. Tai teritorija, kurioje gyvenama.
– Tačiau kalbėdamas įprasta, kasdiene, šnekamąja kalba, kreipdamas dėmesį į visokias mažareikšmes smulkmenas ar tiesiog paprastai įvardydamas paprastus dalykus, ar nesubanalinate pačios poezijos? Arba paklausiu kitaip: ar tie niekučiai, kuriuos pats su didžiausiu malonumu adoruojate eilėraščiuose, nėra paprasčiausi niekučiai, įvardyti eilėraščiais?
– Poeziją subanalinti galima tik rašant banalius tekstus. Mano eilėraščiuose iš pirmo žvilgsnio yra ir labai paprastų dalykų, tačiau jei kažkam tai atrodo primityvu, tegul pabando patys parašyti paprastai. Tuomet ir pasimato, kuo skiriasi banalybė nuo paprastumo.
Eilėraščių ieškojimo ir atradimo laukas yra gerokai platesnis nei literatūros istorija, visų rašiusių iki mūsų dienų pavardžių sąvadas. Arba mes sugebame įžvelgti poeziją visuose mūsų tikrovės niekučiuose ir kasdienybės smulkmenėlėse, arba ją paliekame tik kaip muziejų artefaktą, puikiai derantį prie mumijų. Mano galva, poetai turi kalbėti apie savąjį laiką ir tai, kas vyksta, visų pirma, jų gyvenimuose.
Yra toks trumputis Genadijaus Aigi eilėraštis „Pelės nėra“. O visas eilėraštis tėra vienintelis žodis – „Yra“. Poezija nuolatos yra aplink mus, tereikia sugebėti ją pamatyti. Mat ji yra labai vikri.
– Panašiai ir paties knygoje yra eilėraštis „Pats geriausias eilėraštis“ – apie sugalvotą ir pamirštą eilėraštį. Paradoksaliai, tačiau pačiu eilėraščiu čia tampa nutikimas su dukra, privertęs pamiršti tai, kas buvo sugalvota.
– Taip, kartais nutinka ir tokių keistų dalykų, kai eilėraščiu tampa neįvykęs eilėraštis... Žinoma, tai pasitaiko labai retai, bet, jei jau poezija gali nutikti bet kur ir bet kada, kodėl gi ne šitaip?
– Čia jau beveik dzeno istorija... Beje, paties poezijoje nuolatos pasitaikantys paradoksai, juokas, kasdienės istorijos irgi, rodos, iš to paties molio. Ar pačiam yra tekę domėtis šia pasaulėžiūra ir praktika?
– Jaunystėje, žinoma, kiek tai buvo prieinama, domėjausi šitais dalykais, skaičiau, kas į rankas pakliūdavo. Rimtų studijų nebuvo. Nepaisant to, tai, be jokios abejonės, turėjo įtakos mano mąstymui, supratimui, galų gale, pačiam rašymui. Jaučiu simpatiją Rytams, jų sintezuojančiam mąstymui, estetikos sampratoms, pasaulėjautoms. Čia randu nemažai atpažįstamų ir man priimtinų dalykų.
Tačiau budizmas netapo mano savasties dalimi ir tuo visai džiaugiuosi. Nes kam būti dekoratyviniu budistu, jei ir čia, vietoje, turime tai, kas gali padėti atsiverti, o gal net nušvisti. Tam visiškai užtenka čia ir dabar. Ir, matyt, būtent tai labiausia ir atsispindi mano eilėraščiuose ir daro juos šiek tiek dzeniškais.
Man gražus yra pasaulis, kuriame, rodos, nieko nevyksta: tu tik stebi ir stebiesi, kaip gražiai čia viskas sutvarkyta.
Man gražus yra pasaulis, kuriame, rodos, nieko nevyksta: tu tik stebi ir stebiesi, kaip gražiai čia viskas sutvarkyta. Tačiau poetui neužtenka vien pamatyti, jam reikia kuo tiksliau įvardyti, ką matęs, kad ir kiti aiktelėtų iš nuostabos. Bet tik ne dėl to, kaip gražiai poetas parašė, kaip tiksliai surimavo, o dėl paties poezijos įvykio, tos pelytės, kuri čia šmurkštelėjo.
– Eilėraščių knygos pavadinimas „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, puikiai apibendrina Jūsų paties poetinę laikyseną sureikšminti tai, kas laikoma nieku, kalbėti suprantamai, tam tikra prasme, net įžeminti, įkasdieninti poeziją.
– Poeziją aš priskirčiau prie vieno iš būdų, galimybės susikalbėti. Ir jei tu susitinki su žmogumi, kurio nepažįsti, su kuriuo negyvenai kartu ketvirtį amžiaus, tai bandai su juo kalbėtis kuo paprasčiau ir kuo tiksliau. Tuomet galimybė suprasti vienas kitą yra gan apčiuopiama. O jei pašnekovai ima demonstruoti savo erudiciją, tyčia kalbėti kuo raizgiau, kad, ginkdie, niekas nepagalvotų, kad jie kvaili, tuomet susikalbėjimo galimybės smarkiai sumenksta.
Tas pats ir su eilėraščiais. Kalbėdamas paprastai, tiksliai, apie tai, ką iš savo kasdienės aplinkos ar situacijų gali atpažinti ir kiti, poetas didina eilėraščio galimybes būti perskaitytu. Argi ne tokia ir yra žodžio prasmė – būti ištartam ir įsikūnyti asmeninėje tikrovėje?
Na, o dėl knygos pavadinimo... Nykstamai menku dydžiu šiandien galime pavadinti labai daug ką. Tai tinka ir pačiai poezijai, ir poetui, ir apskritai bet kuriam žmogui, gyvenančiam savo gyvenimą. Juk žvelgiant kiek plačiau, kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra labai menkas ir trumputis. Nykstamai menkas. O šios dramos pabaigoje herojus žus. Ir to niekas negali pakeisti. Ir ne taip svarbu, kokia aplinkui scenografija, kokie kostiumai, kokias eiles herojus ką tik deklamavo. Pabaiga yra neišvengiama. Todėl visi esame herojai, net jei mūsų gyvenimai – ištisa komedija.
Visi esame herojai, net jei mūsų gyvenimai – ištisa komedija.
O ką galima padaryti prieš tokias megastruktūras kaip pandemija, klimato kaita ar diktatūrų įsigalėjimas? Turbūt nelabai ką. Bet kartais, būna, nutinka istorijų, kai įvykiai ima rezonuoti ir užtenka menkučio dydžio milžiniškai struktūrai išversti iš kojų ar ją pakeisti iš pagrindų. Ar ne tai nutiko ir prieš tris dešimtmečius, kai netikėtai griuvo santvarka, kuri, rodės, atėjo amžiams?
Poezija mums gali padėti būti žmogiškesniais ir tai – esminis jos bruožas, misija, jei jau norite. Juk jos prigimtyje slypi gebėjimas save patį pamatyti kitame žmoguje. Pajusti ir išgyventi visą mūsų žmogiškos būties dramatizmą, atsispindėti lyg veidrodyje...
– Eilėraštyje „Dabar jau žinau, kas man iš tikrųjų patinka...“ kalbate apie gražius dalykus, kurie „liūdi ir liudija“. Beje, šia mintį puikiai iliustruoja lenkų emigracijos rašytojas Witoldas Gombrowiczius savo „Dienoraščiuose“ menui, visų pirma, priskirdamas liudijimo funkciją: „Menas tai faktas, o ne komentaras, prismeigtas prie fakto. Ne mūsų reikalas aiškinti, dėstyti, sisteminti, įrodinėti. Esame žodis, kuris liudija: čia man skauda – šitai mane žavi – šitą mėgstu – šito nekenčiu – šito geidžiu – šito nenoriu... Mokslas taip ir liks abstraktus, o mūsų žodis – tai balsas žmogaus iš kūno ir kraujo, tai individualus balsas“.
– Labai mėgstu Gombrowiczių, o jo „Dienoraščius“ bei romaną „Ferdydurkė“ rekomenduoju perskaityti visiems, bent kiek besidomintiems literatūra ir kultūra apskritai. O rašantiems – tai tiesiog būtinieji skaitiniai.
Ši citata – apie labai panašius dalykus, apie ką aš pats galvoju ir kaip pats matau literatūrą. Menas prasideda nuo fakto įvardijimo, ką tu pats supranti apie save ir pasaulį begyvendamas ant šios žemės. Čia ir yra pati esmė. Na, o komentaras – visa tai, kas seka po susitikimo su tuo faktu. Tad ir banalybės, kaip kalbėjome anksčiau, tėra antrinė būties interpretacija, maža to, gan lėkšta ir neskoninga. Juk argi gali pats savaime saulėtekis būti banalus? Ne. Tai mūsų interpretacija, pats požiūris jį subanalina. Savo poezija aš ir bandau paliudyti faktą, kad banalybė tikrovėje tiesiog neegzistuoja. Jei tai išgyveni savo paties kailiu, argi gali tai priskirti banalumo kategorijai? Tačiau užtenka visa tai suprimityvinti ir paskelbti feisbuke. Ir tai kaip mat tampa banalybe.
Todėl fakto liudijimui būtinas švelnus liūdesio atspalvis, nes mirtingas žmogus į gyvenimą, giliąja prasme, gali žiūrėti tik šitaip. Žinoma, kiekvienam nutinka ir šventinių nuotaikų, užsimiršimo, šėlsmo ar begalinio džiaugsmo akimirkų, tačiau tai tik trumpi epizodai, kurie akimirksniu išbyra tarp pirštų.
– Chestertonas yra rašęs apie žmones, kurie susitikę kalbasi apie orą. Atrodytų, kas gali būti banaliau nei tai. Tačiau kaip tik oras ir yra ta tikrovė, kurią tuo pačiu metu žmonės išgyvena labai panašiai ir būtent tai juos suartina.
– Labai tikslus pastebėjimas. Juk kalbėdami apie orą žmonės sutaria pirmiausia dėl to, kad jie yra toje pačioje realybėje. Jie apsikeičia slaptažodžiais ir atpažįsta saviškį. O tai, pripažinkime, jau yra labai daug.
Skaitytojui belieka atsiversti knygą ir pažiūrėti, yra ten pelė ar pelės nėra... Ir būtent čia atsiranda galimybė susikalbėti.
Poezija taip pat gali būti tuo oru, faktu, ties kuriuo galima susitikti su kitu žmogumi. Juk ji nebando kitam primesti kažkokio požiūrio, indoktrinuoti, o tiesiog pateikia liudijimą apie konkretų gyvenimą, daugybę gyvenimų vienu metu. Tad skaitytojui belieka atsiversti knygą ir pažiūrėti, yra ten pelė ar pelės nėra... Ir būtent čia atsiranda galimybė susikalbėti – apie tuos pačius dalykus, kuriuos išgyvename labai panašiai.
– Tačiau poezijos skaitytojus šiandien jau galime priskirti prie „nykstamai menkų dydžių“, tiesa?
– Be abejo. Gal net labiausiai nykstamų. (juokiasi). Tačiau nereikia manyti, kad jie nedaro poveikio įvairiausioms megastruktūroms. Daro. Ir dar kokį.
– Kai Dalai Lamos kažkas paklausė, ar vieno žmogaus pastangos gali ką nors pakeisti, jis atsakė: „O jūs pamėginkite užmigti kambaryje, kuriame yra uodas“...
– Taip, tai nuostabus megastruktūros ir nykstamai menko dydžio susitikimo pavyzdys.
