Ką tik pasirodęs penktasis poezijos rinkinys „Akla valtis“ – tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano refleksija. Knygą netgi būtų galima pavadinti poema. Skyriuje „išvarymas. triumai“ poeto kūrybinei raiškai būdingi piešiniai, kuriuos autorius traktuoja kaip eilėraščius-paišus. Tam tikra prasme tai – knyga performansas.
Beje, pagal šią knygą G. Norvilas kartu su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu duetu atlieka inscenizuotus perkusinius poetinius pasirodymus. Pastarąjį kartą šių metų „Poezijos pavasaryje“.
Šįkart kalbėjomės apie „Aklos valties“ kursą, futbolą, kalbą, beraštystę ir... sodininką.
– Neseniai išleidote jau penktąją poezijos knygą „Akla valtis“. Kokie jausmai kyla kaskart vartant naują knygą? Ir ko pats autorius ieško savo knygoje – gal yra kažkas, ką baiminatės rasti?
– Esu abejingas, jau abejingas. Tam tikru momentu, kai baigi ją minkyti, sudaryti – emociškai būtina atsiriboti, paleisti knygą gyventi savo gyvenimą. Tai natūralu. Išeiti iš to vaidmens, knygos vaidmens. Čia sąsajos su teatru man akivaizdžios ir artimos. O kaskart skaitydamas eilėraščius viešai – į tą vaidmenį grįžtu, man tai svarbu, išgyveni tą eilėraštį, tekstą iš naujo.
Bijau rasti paliktų (o taip būna) elementarių kalbinių, loginių klaidų. O susitikti su savo demonais, angelais ir kita gyvastim, mikrobais – nebebijau, gerai vieni kitus pažįstam. Nors, niekad negali būti tikras...
– Ar teisingai suprantu, kad akla valtis yra mūsų žvilgsnis, užkliūvantis už kažko neįprasto, nematyto, nustebinančio? Ar irkluoju pro šalį?
– Tam tikra prasme taip, galima tokia personifikacija – ta akla valtis – tai akis, plaukianti per kasdienybės tirščius, pasaulį. Kaip viena iš paralelių galėtų būti ir Jimo Jarmuscho „Negyvėlis“ („Dead man“), pagrindinis veikėjas Williamas Blake’as… Susišaukia ir su Arthuro Rimbaud eilėraščiu „Girtas laivas“... Kultūrinis kontekstas platus. Ir, apskritai, laivo, plausto įvaizdis, idėja gana universali ir gaji.
– Vienas pagrindinių knygos „Akla valtis“ personažų yra sodininkas. Beje, atkeliavęs į šį rinkinį iš ankstesnės knygos „Grimzdimas“. Dabar įsodinote jį į valtį ir paleidote plaukti į nežinią?
– Ši knyga – tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano refleksija. Knygą netgi būtų galima pavadinti poema. Yra numanomas siužetas, dramaturgija. Tą dariau labai sąmoningai. Mėginau sukurti atskirą pasaulį ir priversti skaitytoją juo patikėti, suteikti iliuziją. O sodininkas – tai tam tikras Nojus, ieškantis naujojo pasaulio, Adomas, išvarytas iš sodo... Čia galimos įvairios interpretacijos. Nežinomybė – nėra blogai, saugumo jausmas gal ir sumažėja, bet išlaisvina vaizduotę.
– Knygos sodininkas – klastingas, ištvirkęs, vienišius. O koks sodininkas esate jūs? Juk, tiesa, kad sodas jums nėra vien poetinė metafora, bet konkreti erdvė, kurią pats ir puoselėjate? Kaip jums sekasi sodininkauti?
– Tai tam tikras alter ego. Vaidmuo, oda, kailis, išnara. O realiame gyvenime greičiausiai esu prastas sodininkas ir aišku... ištvirkęs. Turiu trobą Anykščių rajone, užkampyje, seną sodą – tai iš esmės ir knygos erdvė – galima sieti netgi tiesiogiai. Galėčiau papasakoti su konkrečiomis detalėmis, kur vyksta vienas ar kitas eilėraštis. Netgi tame sode knygą galima inscenizuoti, susukti begarsį filmą. Tą sodą apipini sava mitologija, paverti scena – ir kodėl gi nesuorganizavus ten tvano?..
Beje, vienais lietingais metais taip ir buvo – obelys stovėjo vandeny – obuoliai į vandenį krito... Tiesa – šiemet pradėjau skiepyti – tai į laukinę obelį įskiepijau dviejų skirtingų rūšių obelų įskiepius. Prigijo – tai man kol kas didžiausias pasiekimas. Tokia ta genų inžinerija.
Kalba – irgi kažkas panašaus. Turi su ja eksperimentuoti, ją atjauninti, sukeistinti, tuomet įmanomas įdomesnis variantas, vaisiai, energija. O obelys man patinka. Gražiausias medis. Seni apleisti sodai... Juose daug įtampos, kažkokio praėjusio laiko, ilgesio, laukiniškumo.
– Jūsų poetika sklidina gamtos įvaizdžių, įvairiausių jos ženklų. Iš kur tai jumyse? Knygoje randame keletą sodininko dienoraščio įrašų. Gal jums žinoma, kaip sodininkas jį rašo? Ar turite tam skirtą sąsiuvinį, užrašų knygelę?
– Gamtos pasaulis visad buvo artimas. Vaikystės, paauglystės patyrimai... Ten niekad nebūsi vienišas, vienas. Iš kitos pusės – ten ir esi vienas. Gali pasitikrinti, ko esi vertas. Sunaikinti savo ego, tuštybę. Žiauri ta gamta. Mes į ją dabar žiūrim kaip į televizorių. Šuniukai, kačiukai, medeliai...
Eilėraščiuose – ta gamta tik kaip fonas, raibuliai – iš esmės čia kalbama apie žmogų, žmogų dangoraižių apsuptyje. O sodininkas turi atskirą bloknotą. Jį nešiojasi su savimi. Ir registruoja, kas jam atrodo svarbu. Ten surašyta, kiek kainavo kokie insekticidai, cigarilės, sodo tepalas, viskis, odontologo paslaugos, vinys, duona.
– Teko girdėti, kad karantino laikotarpiu sugrįžote prie senos savo aistros – filatelijos. Jeigu sodininkas būtų pašto ženklas, kas jame būtų pavaizduota?
– Taip, grįžau prie paauglystės aistros. Mėgėjiškai, bet... Tie popierėliai mane masina. Miniatiūros. Yra estetiškų, įstabių. Atskiri meno kūriniai. Kai dabar galvoju, ir pirmas santykis, sąlytis su daile įvyko per pašto ženklus. Rubensai, pikasai, karavadžai, gojos, kandinskiai, nuogos madonos akis ir sąmonę pasiekė per pašto ženklus. Esu jau kažkur sakęs – nieko nėra gražesnio už pirmuosius 1918–1919 m. Lietuvos pašto ženklus, vadinamuosius „baltukus“, kurie suformuoti primityviai – tik iš raidžių, ženklų. Pasakysiu dar ir taip – tai konkrečioji, vizualioji poezija, eilėraščiai.
Sodininkas – pašto ženklas... Juokingai čia. Tegul bus pavaizduotas išsižiojęs kukuojantis gegutės patinas ir taip nukreipiantis dėmesį, kai patelė paleistuvauja. Kas matė tai iš arti, to paukščio gerklę to proceso metu – supras...
– Eilėraščiuose veikia barsukas, šuo, arklys, kiškiai, kiaunė, lapė, stirnos, varlės, žiurkės, skruzdės, kiti gyvūnai. Itin skvarbus tekstas apie vilkšunį. O kas yra jūsų vidinis gyvūnas?
– Turbūt visi kartu sudėjus. Beje, visi čia išvardintieji eilėraštyje „Lietus“ girtuokliauja, mėgaujasi gyvenimu, gėrimais... Žmoguje yra viskas – priklauso tik nuo empatijos lygio. Galėčiau pabūti ir šūdvabaliu, dumbliu, kerpe, spora, grybu ar maldininku... Bet šiaip – šlovingam tarybiniam darželyje per naujametines šventes paprastai vaidindavau vilką arba šerną. Na, dar „Baltijskij morskoj flot“ („Baltijos jūrų laivynas“) jūreivį... Net nykštuku padoriai neteko pabūti.
– Jūsų poezijos gerbėjai žino, kad knygose galės rasti ne tik tekstų, bet ir vizualių eilėraščių, kuriuos pats vadinate paišais. Kaip atsiranda tokie eilėraščiai? Ar kilus eilėraščio idėjai iš anksto žinote, kokią formą – teksto ar piešinio – jis įgaus?
– Kažkuri mano dalis – neišsipildęs piešėjas, grafitininkas. Noriu tik aiškiai pasakyti, kad į dailininkus tikrai nepretenduoju ir toks nesu. Diletantų ir šarlatanų ir taip į valias... Šiaip – viskas labai instinktyvu. Gražiausi dalykai gimsta iš dyko buvimo, tarsi netyčia. Buvo laikas – kai tiesiog susapnuodavau, iš savęs ištraukdavau vieną ar kitą piešinį, liniją. Eilėraštis tam tikra prasme yra vaizdinys, tad bet kokiu atveju jį gali ir nupiešti, ir užrašyti. Tie procesai manyje nesipjauna.
– Šiandien daug kalbame apie vaizdų visuomenę, kurios pagrindine komunikacijos priemone tampa ne tekstas, bet ženklai, nuotraukos. Kitaip tariant, vizualinė raiška. Galbūt jūsų eilėraščiai-paišai taip pat yra bandymas žengti koja kojon su dabarties tendencijomis ir poeziją priartinti prie skaitytojo-žiūrovo?
– Tas tiesa, kalba vizualėja, keičiasi, atsiranda ikonos, tam tikri ženklai, tekstas menksta ir traukiasi. Tai reiškia, kad keičiasi ir žmogaus mąstymas, sąmonė, smegenų jungtys. Galima konstatuoti tik faktą. Ir tai vyksta labai greitai. Kuo tai virs ilgalaikėje perspektyvoje – bus matyti. Čia turėtų kalbėti psichologai, specialistai. Įdomi tema. Kad kalba struktūruoja mintis, „sutvarko galvą“ – nenuneigiami dalykai, tad ta slenkanti vizualioji lavina grėsminga. Pamatysime. O knygoje to tikrai nedarau sąmoningai. Ši tradicija greičiau ateina iš modernybės laikų, modernizmo poezijos, dailės. Prancūzų, vokiečių poezijos etc. Tad šia prasme – nesu joks novatorius, ar juo labiau koks sumautas progresyvus instagrameris, greičiau – naftalinas...
– Numeravote ir autografavote 100 pirmųjų „Aklos valties“ egzempliorių. Po kelių dienų poetas Aivaras Veiknys užsukęs į Rašytojų sąjungos leidyklos knygynėlį ir gavęs 94 numeriu pažymėtą knygą žaibiškai suskaičiavo, kad 1994-aisiais jam buvo vienuolika, o ties numeriu 91 pakomentavo: 1991-aisiais Čikagos „Buliai“ laimėjo prieš Los Andželo „Lakers“ NBA finale (rezultatu 4–1). Ar pats draugaujate su sportu? Esate sportininkas-žiūrovas, ar mėgstate ir į aikštelę išbėgti? Ir visgi, tik atvirai – krepšinis ar futbolas?
– Futbolas. Vienareikšmiškai. Čia daugiau teatro, aistros, karnavalo. O kiemo lygoje visi esame žaidę, man sekėsi visai neblogai, stadionuose, aikštelėse gyvenome. Gimtojoje Jonavoje ėjau ir futbolą lankyti, tada jau nešiojau akinius, stiklai buvo storumo sulig žiūronų. Viskas baigėsi po pirmos treniruotės. Akinius buvau palikęs prie tvoros, akiniuotas futbolininkas anuomet – nesusipratimas. Kontaktinių lešių dar nebuvo. Tai neskyriau atlekiančio kamuolio nuo varnos... Paskui verbavo į Panevėžio sporto mokyklą – sekėsi šokti į aukštį, patiko... Bet teko žemai kristi. Okulistai buvo griežti – arba akys, arba sportas. Karjera baigėsi.
Dabar sūnus pametęs galvą dėl futbolo, vežioju į treniruotes – specialiai – patinka sėdėti, žiūrėti kaip žaidžia. Taip esu ne vieną eilėraštį išmeditavęs. Gal ir ne į temą – bet neturėsiu turbūt kitos progos pasakyti. Man taip gėda dėl Lietuvos futbolo, kad... Dugnas dugniausias. Žinote, ant ko jis laikosi? Ant tų vaikų, paauglių, jaunių tėvų, kurie paprastai moka už viską: turnyrus, trenerius, aikštes, aprangas, stovyklas etc., ir pavienių trenerių iniciatyvos... Lietuvos futbolo federacija – nesusipratimas. Jie padarė viską, kad futbolo tiesiog nebūtų. O gabių vaikų į valias, jų daug – neturi kur žaisti, akys dega. Bet gal nebetęsiu – dar iš įsiūčio pulsiu į gatvę vartyti mašinų.
– Knygoje yra eilėraštis „kalbà prie kultūros žurnalo redaktoriaus kapo duobės“. Jei pats nebūtumėte „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi, šis eilėraštis skambėtų visiškai kitaip. Tad dabar kyla natūralus klausimas – ar šis tekstas yra autobiografinis? Ar redaktorius nesikėsina jumyse nugalabyti poeto? O gal atvirkščiai?
– Iš dalies ir biografinis. Realybė daug ką padiktuoja, o dažnai lenkia bet kokią vaizduotę. Farsas. Bet geras – tiesa? O poetą tas redaktorius jau seniai nužudė ir pakasė. Niekas net nežino, kur. Nei įkalčių, nei motyvo. Taip yra. Iš kitos pusės, nieks nevarė į tą galerą, flotilę, net ir nežinau, ar būdamas visiškai laisvas, parašyčiau daugiau ir svarbiausia – geriau. Turbūt ne. Kažkam reikia kariauti tą karą... Deja, kalbėdamas apie kultūrinę spaudą vis dar turiu naudoti militaristinę retoriką... O jei labai atvirai – redaktoriavimą norėjau mesti gal 60 kartų – čia toks, deja, kamikadzės žanras. Esu kietasprandis, bukas ir dar fatalistas, tai žinote... Kol politikai intelektualiai bus žemiau grindjuostės ir savo laiku perskaitę tik IKEA katalogą ir telefonų knygą – niekas nesikeis.
O tas poetas, kad ir retai, visgi it vilkolakis vis pasiblaško, pasivaidena ir pasiautėja, išspiria kokias kalbos sandėliuko duris, jį apiplėšia – tai tuo džiaugiuosi. Bet nieko baisaus, jei tų nusikaltimų ir nebebus, tas poetas nieko nebeparašys. Kiekvieną knygą rašau kaip paskutinę, nelaikydamas nieko rezerve. O poezija – taip – turi būti nusikaltimas ar bent jau chuliganizmo aktas.
– Tekste „mane paliko kalba“ kalba yra moteris, kuri palieka dėl neištikimybės. Tokiai moteriai reikia vergauti, meilikauti, ji yra kaprizinga. Ar mes tarnaujame kalbai, ar kalba mums? Ar šie santykiai gali būti ir toksiški?
– Su kalba reikia dirbti, santykius puoselėti, į juos investuoti. Partnerystė – vaisingiausias modelis. O darbo įrankį turi valdyti, kaip stiklapūtys stiklo masę, nors teoriškai iki galo tai neįmanoma. Bet čia jau platesnis klausimas. Tai esmė – literatūra yra kalba.
Deja, daug kam atrodo visiškai kitaip. Išvedžiojimais paprastai dangstomas negabumas. Į valias dabar yra rašytojų, nemokančių parašyti rišlaus sudėtinio sakinio, su šalutiniu. Įsivaizduoja esą žvaigždės, labai krūti, pasitikėjimas savimi lenda net per ausis. O leidyklos tai skatina, jų negabius kūrinius perrašo redaktoriai ir tuomet turime literatūrą. Tų literatų mikimauzų veidus naudoja kaip prekinius ženklus ir tampo po muges. Tik visi apie tai tyli. Nežinau, kodėl tyli. Beraščių ordos dauginasi geometrine progresija. Ir tai kelia siaubą. Čia jau sakau kaip redaktorius. Gal nuskambės kaip senio bambėjimas – bet patikėkite – raštingų žmonių mažėja. Baigia magistratūras, doktorantūras – o sakinio parašyt nemoka. Va, čia yra lygis, švietimo sistema.
Beje, tą patį „beraštystės“ terminą galėtume taikyti ir architektūrai, kraštovaizdžio, landšafto srityse. Taip atsiranda Paupio rajonai Vilniuje, šiltnamiai ant Subačiaus, trinkelių stadionai... Mus puola ne migrantai, pabėgėliai, o beraščiai, barbaras ir mulkis – sėdintis mumyse. Tai tiek tos toksikomanijos.
Beje, išsiduosiu: frazė „mane paliko kalba“ – yra nuskambėjusi Arvydo Šliogerio el. laiške, kuomet vis įtikinėjau Arvydą „Literatūroje ir mene“ spausdinti dienoraščius. Tuomet Arvydas išsitarė, kad daugiau negali parašyti nė sakinio. Tai labai atpažįstama.
– Naująją knygą apibūdinate kaip „Nojaus mito interpretaciją, tvano refleksiją“. Ką šių dienų žmogui gali atskleisti ši Biblijos istorija? Ir kodėl jums atrodo verta ją naujai permąstyti? Gal tai kaip nors susiję su klimato atšilimu ir tirpstančiais ledynais?
– Yra tam tikrų sąsajų su minimu antropocenu. Kiekviena karta turi išgyventi savo tvaną. Šiaip ar taip – tai kelio, atpirkimo, atgailos istorija, naujojo pasaulio lūkestis. O mito vienas iš segmentų ir yra kartotė. Pasikartojimas tą istorija ir paverčia mitu. Galima sakyti, kad tai yra ir pasikartojimas. Išmoktos, nors dabar jau aišku, kad neišmoktos, pamokos. O kaip žmonija, visoje klimato kaitos istorijoje, esame jau prisidirbę neatšaukiamai. Visiems tai aišku ir perspektyvos liūdnos. Nereikia turėti iliuzijų. Bet vis tiek apsisukę važiuojam į prekybcentrius pirkti plastmasių... Ne išimtis ir aš – va, vakar nusipirkau kinišką ventiliatorių už 50 EUR, nors puikiai žinau, kad mėšlų mėšlas ir laikys tik sezoną. Dar klausimas – kodėl to ventiliatoriaus išvis prisireikė...
– Eilėraštyje „horizontalus Babelis“ yra eilutė „taip esu jau pamatęs visus savo eilėraščius: neužrašomi, vis rašomi“. Poezija – kaip nenutrūkstama vaizdų juostelė – išryškinama ir vėl apšviečiama šviesos, todėl nepagaunama ir nesibaigianti?
– Gražus klausimas. Ir puikus atsakymas jau pačiame klausime. Taiklu.
