– Kaip kyla idėja parašyti knygą? Ar ji natūraliai ateina?
– Natūraliai vyksta tik gamtiniai procesai, knyga man yra ilgalaikių pastangų ir vidinių derybų rezultatas. Pradžioje apie knygą negalvoju, tiesiog kimbu į vieną ar kitą tekstą. Poezija ar esė – skirtingai negu romanas – reikalauja minties ir jausmo koncentracijos mažesnėje teritorijoje. Vėliau, kai atsiranda kritinė tekstų masė, ima ryškėti ir knygos kontūrai. Tuomet prasideda antras etapas – knygos visumos paieškos. Sąsajų paieškos, tekstų perrašymai, braukymai, nušvitimai ir nusivylimai – tai bene įdomiausias metas prieš ryžtantis pasiūlyti rankraštį leidyklai.
Šioje knygoje kelionės man yra tarsi pamatai, ant kurių renčiau tekstus. Tekstų sodybą. Man rūpėjo keliaujančio žmogaus kosmosas.
– Kodėl naujosios esė knygos pavadinime minimas Empedoklis?
– Viena iš priežasčių – šio Antikos filosofo teorija, kad pasaulis yra meilės ir neapykantos jėgų sąveika. Anot Empedoklio, pradžioje įvairių kūnų, žmogiškų ir ne tik, dalys sklandė kosmose ir veikiamos meilės bei neapykantos jėgų jungėsi tarpusavyje į įvairiausias kombinacijas. Žmogus atsirado kaip vienas iš tų derinukų, gal ir ne iš pačių sėkmingiausių... Man ši teorija pasirodė žaisminga ir kartu kiek postmodernistinė.
Kita priežastis – legenda, kuri byloja, kad Empedoklis nušoko į ugnikalnį, o šis išspjovė vieną jo batą. Prieš keletą metų lankėmės Indonezijoje, Javos saloje, kur dunkso ir garsusis Bromo ugnikalnis. Nusprendžiau apeiti jo kalderą, kelionių gidas skelbė, kad tai įmanoma. Tačiau nežinojau, kad prieš metus čia buvo įvykęs nedidelis išsiveržimas, tad tas takelis pasidarė kur kas siauresnis ir pavojingesnis. Pusiaukelėje suvokiau, kad reikėtų grįžti, bet užsispyrimo vedinas kelionę tęsiau. Žengdamas biriu pelenų ir purvo taku, stengdamasis nežiūrėti į kylančius sieros garus ir stačias įkaitusias ugnikalnio sienas vis aiškiau mačiau, kad žaidžiu su mirtimi atverstomis kortomis. Kad ugnikalnis greičiausiai neišspjaus mano turistinio bato. Taigi – Empedoklio batas kaip kelionės metafora ar metonimija.
Rašytojas esu tiek ir tada, kai man pavyksta susikaupti ir ką nors parašyti. Parašyti tai, ko naivaus rašytojo manymu trūksta literatūrai – ar tai būtų poezija, ar eseistika. Ar pavyksta – tai jau kitas klausimas.
– Ar knygą įkvėpė jūsų kelionės?
– Kelionės yra dėkinga erdvė ir medžiaga kūrybai, nes susiduri su naujais iššūkiais, žmonėmis, kitomis kultūromis. Sandūrose imi kitaip suvokti ir save, ir pačią kūrybą. Kita vertus, toli gražu ne visus tekstus rašau kelionėse, dažniausiai jie atsiranda vėliau, kartais ir po metų. Nes šitie tekstai nėra kelionės dienoraščiai, aš nesiekiu tų klajonių dokumentuoti. Per distanciją netgi geriau suvoki, kas iš tiesų vienoje ar kitoje kelionėje įvyko ar galėjo įvykti. Šioje knygoje kelionės man yra tarsi pamatai, ant kurių renčiau tekstus. Tekstų sodybą. Man rūpėjo keliaujančio žmogaus kosmosas.
– Kiek jūsų pasakojimai realūs?
– O kas yra realybė? Egzotiška gamta, ugnikalniai, griuvėsiai? Datos ir įvykiai? O sapnai ir vaizduotė – jau nebe? Išties aš nesiekiau dokumentuoti kelionių, bet tikri įvykiai ir tikros patirtys man atrodo svarbūs, dažnai jais remiuosi, nes jie yra esė druska. Ir visi kiti prieskoniai. Tačiau vaizduotė ar pats tekstas neretai užginčija realybės realumą. Vis dėlto rašant man svarbesnis teksto, o ne gyvenimo realumas.
– Laikote save skaitytoju ar rašytoju?
– Be abejo, labiau skaitytoju. Mano parašytų knygų skaičius akivaizdžiai nepalyginamas su per visą gyvenimą perskaitytų knygų skaičiumi. Rašytojas esu tiek ir tada, kai man pavyksta susikaupti ir ką nors parašyti. Parašyti tai, ko naivaus rašytojo manymu trūksta literatūrai – ar tai būtų poezija, ar eseistika. Ar pavyksta – tai jau kitas klausimas. Vargu ar įmanoma parašyti kažką kitoniško ir visiškai naujo, tas kitoniškumas geriausiu atveju slypi detalėse. Yra toks posakis – velnias slypi detalėse. Ir išties, kartais atrodo, kad užsiimu kažkokia velniava. Beje, šioje knygoje su kiekvienu tekstu dirbau skirtingai, kiekvienas reikalavo vis kitokių konstrukcijų ir mechanizmų. Man įdomu išbandyti pačios eseistikos galimybes, nes jos nėra tokios aiškios, kaip kartais atrodo.
Minėjau, jog norėčiau parašyti knygą apie baimę, tad tam tikra prasme įgyvendinau savo sumanymą – parašiau esė apie baimę ir Hemingvėjų. Dabar nebežinau, kuris iš jų svarbesnis. Ir ar jie gali vienas be kito egzistuoti, bent jau šiame tekste.
– Viename tekste („Lenkiškas nusikaltimas“) minite reiškinį „teksto lopymas“. Ar naudojate panašius metodus kūrybos procese?
– Nesakyčiau, kad dažnai, bet pati technika neatrodo svetima. Šiandien negalime ignoruoti to, kas jau sukurta. Rašytojas pirmiausia turi būti skaitytojas. Nereikia įsivaizduoti, kad viską kuriame nuo nulio. Tekstai gali būti perdaromi, gali būti panaudojami tie patys „lopai“ iš kitų knygų, kitų autorių, tą rodo pastarųjų dešimtmečių pasaulio literatūra. Man svarbu aliuzijos, asociacijos, galimybės žaisti, įtraukti į savo kūrybą ir kitus tekstus. Man patinka tokia literatūra ir kaip skaitytojui, ji atveria platesnį pasaulio vaizdą. Kai ima ryškėti būsimos esė orientyrai, gal tik kryptis, pradedu rinkti darbinę medžiagą – užrašinėju mintis, asociacijas, citatas, vyksta savotiškas akumuliacinis procesas. Tai ne vienos dienos darbas, per tą kaupimo laiką pats gyvenimas arba skaitomos knygos siunčia signalus.
Pavyzdžiui, paskutinėje esė apie Tanzaniją ruošiausi rašyti apie baimes, skausmingą santykį su svetima kultūra ir tada į galvą atėjo mintis dar sykį grįžti prie Hemingway'aus knygų apie Afriką, skaitytų vaikystėje. Netikėtai aptikau, kad jis klaidžiojo ir medžiojo beveik tose pačiose vietose kaip ir aš. Neišvengiamai ėmiau bendrauti su Hemingway'um, jo tekstais ir nebegalėjau toliau rašyti taip, kaip buvau iš pradžių sumanęs. Visų pirma mano tekste atsirado gausybė citatų iš jo knygų apie Afriką.
– Akcentuojate esė apie kelionę Tanzanijoje („Hakuna Matata“). Ar tai jums artimiausia esė ir kelionė?
Literatūra yra menas, kuris bando aprėpti gyvenimo visumą. Be abejo, kažką praleisdamas, kažką įdėdamas, ko tikrame gyvenime nėra, stengiuosi kurti visuminį paveikslą, kad ir koks fragmentiškas jis būtų.
– Ji buvo paskutinė parašyta, tačiau nemanau, jog tai svarbiausia kelionė ar vieta. Nekėliau tikslo aprašyti egzotikos – norėjau užsikabinti už gilesnių dalykų, nutikimų, provokuojančių kitokius asmeninius potyrius. Taip, tai buvo įspūdinga kelionė, nes patyriau daug psichologinių ir egzistencinių provokacijų. Minėjau, jog norėčiau parašyti knygą apie baimę, tad tam tikra prasme įgyvendinau savo sumanymą – parašiau esė apie baimę ir Hemingway'ų. Dabar nebežinau, kuris iš jų svarbesnis. Ir ar jie gali vienas be kito egzistuoti, bent jau šiame tekste.
– Jūsų kūrybai būdingi buities elementai. Kodėl tai gali sudominti skaitytoją?
– Literatūra yra menas, kuris bando aprėpti gyvenimo visumą. Be abejo, kažką praleisdamas, kažką įdėdamas, ko tikrame gyvenime nėra, stengiuosi kurti visuminį paveikslą, kad ir koks fragmentiškas jis būtų. Misija neįmanoma. Gyvenimas nėra tik meilė, metafizika ar kelionės – tekste jie visi jungiasi kaip Empedoklio kūnų dalys. Kartais kankinamam meilės ir neapykantos jėgų pavyksta sukurti kokį nors padoresnės išvaizdos padarą. Ir buitinės detalės yra būtinos, jos padeda skaitytojui priartinti tekstą prie savo patirčių, prisijaukinti tą tekstą. Be buities tekstas praranda gyvybingumą, bent jau kaip tą gyvybingumą aš suprantu. Pagaliau mėginu tuos daiktus sukabinti su kitomis patirtimis, kad jie neliktų pliki. Tada paaiškėja, kad jokios buities ir nėra, kad yra tik būtis.
Rašytoją dažnai „užknisa“ kritikai, kurie tekste išsakytas mintis pripaišo pačiam autoriui, nes jis tai sako pirmuoju asmeniu. Koks skirtumas, kas tai pasakė? Ką menas gali išgelbėti šiandien, pasauliui atsidūrus ant ugnikalnio kalderos?
– „Menas išgelbės pasaulį, koks kvailys tai pasakė?“ Ar tai jūsų paties pozicija, ar taip kalba teksto subjektas?
– Eseistikoje, bent jau kaip aš ją suprantu, autoriaus prieskonis yra gana stiprus. Kita vertus, nuolat save kuriu ir perkuriu, kitaip sakant, atsiduriu šalia savo personažo. Taip atsiranda teksto subjektas, su kuriuo negaliu visiškai tapatintis, kad ir koks artimas jis man atrodytų. Tiesą sakant, rašytoją dažnai „užknisa“ kritikai, kurie tekste išsakytas mintis pripaišo pačiam autoriui, nes jis tai sako pirmuoju asmeniu. Koks skirtumas, kas tai pasakė? Ką menas gali išgelbėti šiandien, pasauliui atsidūrus ant ugnikalnio kalderos? Tiesiog šita fraze bandau provokuoti skaitytoją ir patį save, ironizuoju, nes mūsų galvose įsigalėjusios banalybės ir štampai tikrai nieko neišgelbės.
– Skaitant jūsų esė knygą vos kartą, beveik pačioje pabaigoje, įvyksta sugrįžimas į realybę, kai paminimas Malaizijos lėktuvas. Kiek svarbu literatūroje ar mene kalbėti apie socialines problemas?
– Man regis, savo knygoje aš ir nesu išėjęs už realybės ribų, neatsiduriu beorėje kosmoso erdvėje. Žvelgiant kasdieniu žvilgsniu vieni dalykai atrodo svarbesni, kiti – mažiau svarbūs, bet tekste nesvarbių dalykų nebelieka. Šiandien politiniai ir geopolitiniai virsmai atrodo itin svarbūs, bet rašydamas jaučiu, kad neradęs tinkamo konteksto nuslysiu į publicistiką ar žurnalistiką. Kai ėjau į pabaigą su poezijos knyga, tuo metu, tą vasarą buvau paniręs į Ukrainos karą, sekiau įvykius, jie man buvo svarbesni už poeziją, tačiau nė vienos eilutės apie tai knygoje neatsirado.
Kyla klausimas, gal gyveni iškreiptai – domiesi vienu, rašai apie kitą? Ko tada vertas tas rašymas?
Kyla klausimas, gal gyveni iškreiptai – domiesi vienu, rašai apie kitą? Ko tada vertas tas rašymas? Kita vertus, suvokiu, kad negaliu (greičiau nenoriu) taip lengvai pasidaryti „aktualus“, nes jaučiu, kad tos temos turi ateiti kitaip, pro kitas duris. Gal tiesiog reikia distancijos su tuo kas įvyko, kas emociškai yra pernelyg stipru. Paradoksalu, bet per atstumą truputėlį kitaip matai tuos dalykus – ir aiškiau, ir ryškiau. Sovietiniais laikais rašytojus slėgė politiniai atmosferos sluoksniai, cenzūra, nuo kurių atšokus atrodydavo – „ačiū dievui, pagaliau galima šnekėti apie esminius, egzistencinius dalykus, filosofiją, metafiziką, kultūrą, apie dvasią“. Tie dalykai išties atrodė svarbesni ir svarbiausi. Ir šiandien turbūt ne kitaip, tik skiriasi kalbėjimo būdai. Žiūriu į dabartinę poeziją ir matau – ne aš vienas neįsileidžiu į tekstus politinių realijų. Literatai tarsi sprendžia savo užduotis, vengia politikos – o gal, kaip ir aš, neranda raktų toms sunkiasvorėms durims.
– Ar sutiktumėt, kad jūsų naujausioje knygoje pasitelkus ironiją, tarp eilučių kvestionuojamos humanistinės idėjos?
– Taip, ironija paprastai nėra savitikslė. Eilutėse ar tarp jų bandau kvestionuoti, kritikuoti, bet tikrai ne humanistines idėjas (apskritai stengiuosi laikytis toliau nuo tokių ir panašių abstrakcijų), gal greičiau žmogiškąjį – taip pat ir savo – kvailumą, stereotipus, užkietėjimus, kad ir politinį korektiškumą, kuris tampa jau žalingu ir vis labiau veidmainišku ne tik politikoje, bet ir kultūroje. Tekstas turi būti savotiška kritika. Skamba pernelyg imperatyviai, o imperatyvai nedera prie literatūros veido. Tiesiog tekstas ir yra kritika. Ir – pirmiausia – savikritika.
