„Kažką, tikriausiai, savo rašymo stiliuje keisiu. Arba darysiu tematiškai ir stilistiškai vieningą knygą“, – sako „Švaraus buvimo“ autorius.
Apie šią knygą ir kalbamės su vienu iš 15min knygos rinkimų laureatų M.Buroku.
-
Paaiškėjo, kas tapo 15min metų knygos rinkimų nugalėtojais
-
15min knygų rinkimuose apdovanota vertėja I.Aleksaitė: „Prie Gombrowicziaus prieinu šonu, kad susmigčiau į jį ašmenimis“
-
15min knygos rinkimuose laimėjusios V.Woolf knygos recenzija: tai, kas lieka tarp eilučių
-
V.Woolf knygos „Tarp veiksmų“ vertėja E.Ferdmanaitė: „Sakiniai dėliojosi visiškai natūraliai, kaip kvėpavimas“
– „Švaraus buvimo“ išleista po septynerių metų nuo pastarosios knygos „Išmokau nebūti“ pasirodymo. Septyneri metai – tai ilgas ar trumpas laiko tarpas kūryboje?
– Man tie septyneri metai – natūralus laiko tarpas. Esu lėtai ir nedaug rašantis, keturios mano knygos išėjo kas 5-7 metai. Taigi, susiklostė toks ciklas. Gal ateityje jį ir pažeisiu, galbūt jis toks ir išliks – aš nesuku galvos dėl laiko ir neinu lenktynių nei su kolegomis, nei su įsivaizduojama ateitimi.
Man kartais atrodo, kad vis greitėjant gyvenimo tempui, prie jo prisitaiko ir tie rašytojai, kurie natūraliai turėtų neskubėti. Skubos darbą velnias neša, bet skubančio poeto darbą džiugiai neša visas tuntas velnių.
Skubėjimo pagundai atsispirti itin sunku – aš pats save pagaunu galvojant, kad va, tas ar anas jau išleido 5-10 knygų, o aš vis ketvirtosios niekaip negaliu užbaigti. Bet paskui pagalvoju, kad kiek beparašyčiau, išliks, geriausiu atveju, keletas eilėraščių – aš nežinau, kurie, nežinau, kaip laikas, užmarštis, skaitytojai apkapos ir apgenės tą mano eilėraščių medį. Tai kur skubėti? Net nežinau, ar parašiau tą savo geriausią eilėraštį, ar dar ne. Jei lemta – parašysiu, jei ne – na, kaip sakė, Douglaso Adamso delfinai – „So long and thank you for the fish“.
– Su kokiu didžiausiu iššūkiu teko susidurti rengiant knygą?
– Hm... Iššūkiai paprastai būna TV laidose ir socializmo statybose. Knygos rengimas – gana ilgas procesas, bet jis man labai patinka. Kai susikaupia tiek eilėraščių, kad jau pametu skaičių, kiek jų turiu, imu po truputį dėlioti knygą – žiūriu ar ryškėja kokios nors temos, ar galima tam tikrus tekstus natūraliai sudėti į skyrius. Visa tai trunka kokį pusmetį. Paprastai baigiamasis sudarymo etapas – ropinėjimas po grindis, išsidėliojus atspausdintus eilėraščius. Daugmaž viską sudėjęs dar redaguoju. Toliau – leidyklos paieškos, redaktoriaus paieškos, dailininko paieškos, jei knygai reikalingas tam tikras dailininkas, kuris galėtų įgyvendinti mano norimą sumanymą.
Knygos išvaizda man labai svarbi – kaip ir tekstus palydintys epigrafai, kitos, atrodytų, nereikšmingos smulkmenos. Niekada nesupratau autorių, kurie atneša rankraštį ir palieka jį leidyklos ir likimo valiai – kaip jiems jį išleis, taip ir bus gerai.
– Ar turite mėgstamiausią eilėraštį iš savo naujos knygos?
– Bėda ta, kad visi knygoje esantys eilėraščiai skaityti tiek kartų – viešai, privačiai, garsiai, tyliai – kad aš nuo jų šiek tiek pavargau. Kuo daugiau skaitai savo tekstus, tuo daugiau norisi kažką pataisyti, randi eilučių, kurios niekaip neskamba, kliūva, todėl nuolat su savimi vežiojuosi specialų skaitymams skirtą egzempliorių, pribraukytą ir pritaisinėtą. Bet taip elgiasi, kiek mačiau, nemažai poetų.
Mėgstamą eilėraštį turiu. Jie, kas kiek laiko keičiasi, šiuo metu turbūt rinkčiausi eilėraštį apie varnus iš ciklo „Užrašytos fotografijos“. Gal todėl, kad žiema, ledas, sniegas, juoda ir balta metas. Varnai man visada buvo žiemos paukščiai.
– Knygoje vėl sutinkame Vilniaus tematiką, kuri atsispindi ir knygos viršelyje. Kuo pats Vilnius jums svarbus?
– Vilnius – mano miestas. Net nežinau, ką daugiau be šio akivaizdaus teiginio pasakyti – jis viską paaiškina. Vilnius tinka man pagal dydį, grožį, vietą, architektūrą, daug ką. Čia kaip oda, kurios nepakeisi. Gali ją pridengti, išsitatuiruoti, apsirengti tuo ar anuo, bet neatsikratysi.
Esu lėtai ir nedaug rašantis, keturios mano knygos išėjo kas 5-7 metai. Taigi, susiklostė toks ciklas.
Neseniai Lietuvoje viešėjo estų poetas Janas Kausas – jis skaitė eilėraščių, skirtų gimtojo Talino rajonams ir gatvėms. Vėliau su juo įsikalbėjus paaiškėjo, kad Janas sukūrė visą knygą, kurioje eilėmis aprašo Talino gatves. Šita mintis ir tokia knygos forma man labai artima ir patinka. Norėčiau padaryti kažką panašaus – tik fiksuočiau turbūt ne turistinį, o gyvenamųjų rajonų ir pakraščių Vilnių – jis įdomesnis. Ir jis sparčiausiai keičiasi.
– Nors knyga dar tik pasirodė ir pradėjo savo gyvenimą, bet kokie jūsų ateities planai? Ar turite kūrybinių minčių, kurias norite įgyvendinti?
– Naujos knygos tikrai neplanuoju. Žinau tik viena – kažką, tikriausia, savo rašymo stiliuje keisiu. Arba darysiu tematiškai ir stilistiškai vieningą knygą. Minčių turiu įvairių, bet visos jos dar pusžalės, neaiškios, miglotos. Nesinorėtų garsiai skelbti nežinia ką.
– Ačiū už pokalbį.
15min antrus metus rengė 15min knygos rinkimus, kuriuose geriausios metų knygos buvo renkamos keturiose kategorijose. Mariaus Buroko knyga „Švaraus buvimo“ (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) geriausia išrinkta lietuvių autorių grožinės literatūros kategorijoje. Plačiau apie rinkimus ir knygas, kurios tapo laureatėmis ar pretendavo į apdovanojimus, skaitykite čia.
