Vilniaus dailės akademijoje dailės krypties meno doktorantūrą baigusios ir save juokais „meno daktare“ pavadinančios D.Bagdonaitės kasdienybėje pirmiau atsirado vizualioji kūryba, bet nuo pat vaikystės gyvenimą „nuodijusios“ knygos įkvėpė išbandyti save ir poezijoje.
„Tikėjau savimi, kad galiu rašyti. Man atrodė, kad manyje yra neišsipildęs potencialas rašyti ir kad verta jį išbandyti“, – sako pašnekovė.
Patikėjusi savimi kaip knygos autorė D.Bagdonaitė debiutavo prieš šešerius metus su pirmosios knygos konkursą nugalėjusia „Mėlynojo banginio širdimi“. Praėjusių metų pabaigoje pasirodė ir „Takeliai_žolėje“, patekusi į kūrybiškiausių 2022 m. knygų dvyliktuką bei besivaržanti tarp penkių geriausių poezijos knygų Metų knygos rinkimuose.
D.Bagdonaitės pokalbyje su 15min – apie poezijoje išliejamą ekologinį nerimą, laisvę eilėraščiuose atskleisti visą save, bet kada galintį sulūžti menininko statusą ir naujų formų poezijoje paieškas.
– Dar neperskaičius tavo knygos, o tik pamačius pavadinimą – „Takeliai_žolėje“ – pirma kilusi mintis buvo apie tuos takelius, išmintus šalia asfaltuotų ar trinkeliuotų takų, kuriuos išmina žmones eidami kaip jiems patogu, o ne kaip liepia nutiesti oficialūs takai. Tai vieni iš takelių, kuriuos aprašei. O kokie tie kiti takeliai, kuriuos norėjai sudėti į knygą?
– Pirminė mintis ir buvo – išminti žavingi, nelegalūs, alternatyvūs takeliai, šalia oficialiai grįstų takų ar ten, kur jų visai nėra.
Lukiškių aikštė sukurta siekiant takus tiesti ten, kur žmonės kerta aikštę. Bet ar tai išties gerai? Čia kaip legalios graffiti sienos, dingsta visa romantika. Nebelieka konflikto ir dramos tarp miestų planuotojų ir naudotojų.
-
Knygų leidėjas iš Baltarusijos: „Ekstremistine literatūra šiandien gali būti paskelbta bet kuri knyga“
-
Vertėja Ieva Toleikytė: „Turiu su Kierkegaard’u tokį meilės ir lengvos neapykantos santykį“
-
Olga Šparaga: „Baltarusijoje vyksta pokyčiai, kurių negalima atšaukti“
-
Kilus pasipiktinimui rusų rašytojais literatūros programoje, jos kūrėjai atsako: „Laisvai pasirinkti siūlomi tik 8 rusų rašytojai“
Vėliau pradėjau galvoti, kokių dar takelių būna. Taip atsirado skyriai „Garso takelis“, „Vaizdo takelis“, „Takelis kampui nukirsti“. Tarp pasirinkimų dar buvo „Baseino takelis“ „Bėgimo takelis“, bet jie liko už knygos ribų. Buvo ir nelegalių, pavyzdžiui, „Kokso takelis“.
Dėliodama knygą galvojau apie jos formą. Turėjau per kelerius metus susikaupusių eilėraščių, skirtingų savo stilistika. Buvo klausimas, kaip ir kiek jų sudėti į knygą. Skirtingi skyriai-takeliai sudarė pagrįstą galimybę tuos tekstus sujungti sklandžiai vienoje erdvėje.
Man padėjo Jorge Luiso Borgeso sudaryta alternatyvi gyvūnų taksonomija, kurioje jis juos suskirsto į pasakų, nutapytus su geriausiu kupranugario šerių teptuku, iš tolo atrodančius kaip musės, besimylinčius, paršelius.
– Kalbėdama apie savo pirmąją knygą sakei, kad visa ji yra tarsi vieno eilėraščio išnaša. Ar „Takeliuose_žolėje“ yra kertinis eilėraštis?
– Geras klausimas. Jau pati buvau pamiršus, kad pirmą knygą apibūdinau kaip vieno eilėraščio išnašą. Ne, šitoje knygoje nėra kertinio eilėraščio. Visi skyriai gana horizontalūs.
– O reikia knygai kertinio eilėraščio?
– Ne, manau, nereikia. Juk ką dabar galvočiau apie save, parašiusią antrą knygą be kertinio eilėraščio.
– Ką knygos pavadinime veikia apatinis brūkšnelis? Ar tai skaitmenizacijos amžiaus ženklas?
– Taip. Brūkšnys yra pats kaip tiesus takelis. Taip pat ir žalia viršelio spalva – ne tik žolės spalva, jos ryškų atspalvį pasirinkau ir dėl to, kad viršelis taptų green screenu, ant kurio galima projektuoti ir kurti vaizdą, o jis pats yra terpė. Tai atitinka turinį ir skyrius, knygos atmosferą. Nenorėjau, kad „Takeliai_žolėje“ asocijuotųsi tik su išmintais takeliais, Siekiau, kad ji įgautų takumo, neapčiuopiamumo, virtualumo, tai pavyko išspręsti per knygos dizainą.
– Žalia viršelio spalva man rezonavo ir su tuo, kad tavo kūryboje labai ryški ekologinio nerimo tema. Ar poezija yra tam tikras būdas jį išlieti?
– Galima ir taip pasakyti. Poezijoje gali išsakyti viską, kas skauda. Nors man pačiai neatrodo, kad ši tema mano kūryboje būtų labai ryški, labiau netiesiogiai, per šiukšlių estetiką atsiskleidžia.
– Tavo kartai kaip jokiai kitai būdingas ekologinis nerimas. Ar matai, kad ir kitų tavo kartos menininkų kūryboje tai ryški tema?
– Meno lauke ši tema net šiek tiek trendina ir kartais kyla klausimas, ar ir ji neišnaudojama kaip ir pati gamta savo žmogiškiems ir menininko tikslams pasiekti. Tame yra kažkiek tam tikro hipokritiškumo.
– Ar įmanoma išvengti to veidmainiškumo kūryboje?
– Apskritai jo išvengti sunku, nes kūrybai vienaip ar kitaip naudosi resursus, dažnai ne ekologiškas medžiagas. Kelionės, bienalės, meno eksponavimas ir transportavimas, pakavimas sudaro emisijas. Tad nutinka paradoksas – kalbi ekologinėmis temomis, apie vartojimą, bet naudoji ir vartoji nemažus resursus apie jas kalbėti.
Kartais atrodo absurdiška galvoti apie savo poveikį, kai vyksta tokie globalūs dalykai, kuriuose tu neturi iš viso jokios galios, kai visi vieni kitus išnaudoja ir žudo.
Sunku visai išvengti vartojimo. Turi būti labai sąmoningas, kad atsisakytum visko, kas labai kenkia gamtai. Iš kitos pusės, man atrodo, kad vis tik daugiausia taršos sukelia korporacijos, o ne vartotojas – greita mada, pramonė ir, žinoma, karas. Tai ką bekalbėti apie tavo vartojimą, kai net nežinia, kokį poveikį karas padarys ekologijai... Tikriausiai siaubingą. Kartais atrodo absurdiška galvoti apie savo poveikį, kai vyksta tokie globalūs dalykai, kuriuose tu neturi iš viso jokios galios, kai visi vieni kitus išnaudoja ir žudo.
– Ar matai menininko pareigą atkreipti dėmesį į ekologinę problemą?
– Nenorėčiau užkrauti pareigų menininkui kaip kažkokiam tarnautojui ar idėjų sakytojui. Manau, kiekvienas pats nusprendžia apie ką jam reikia kalbėti ir kaip kalbėti.
– Kas šiandien tavo gyvenime užima daugiau laiko – kūryba vaizdiniais ar žodžiais?
– Nuo tada, kai išleidau knygą, kol kas parašiau pusę naujo eilėraščio. Su knyga yra šiek tiek reikalų – interviu, pristatymų ar vertimų. Smagu, kad knyga tęsia savo gyvenimą. Dabar užsiimu vaizdine kūryba, kiekvieną dieną einu į studiją ir ten šiuo metu darau mozaiką.
Nenorėčiau užkrauti pareigų menininkui kaip kažkokiam tarnautojui ar idėjų sakytojui.
Eilėraščių rašyme nėra aiškios disciplinos. Eilėraščiai yra fantominiai laiko atžvilgiu, galima pusę dienos prasėdėti prie vienos eilutės, galima ir tris mėnesius, o galiausiai, redaguojant ją imti ir ištrinti. Ir kiek laiko prie to sugaišai ir ar buvo tai labai produktyvu ir verta, a? Negali artimiesiems pasakyti, kad labai dirbai ir pavargai, prasikankinai, bet kaip ir nieko nepadarei. Skambės juokingai tokios poetės kančios. Knygos redagavime ir suvedime apčiuopiamo darbo yra žymiai daugiau.
– Vizualioji kūryba reikalauja daugiau disciplinos?
– Taip, daugiau. Nes tai darbas su materija ir jai apdirbti, pakeisti ir sukonstruoti reikalingas konkretesnis laikas. Taip pat egzistuoja jos kismo procesai, kurie nepriklauso nuo tavo valios, kaip džiūvimas, stingimas, tirpimas, videorenderis. Tad šiems procesams reikia disciplinos ir rutinos, nes laisvai gali nusivažiuoti ir nebus rezultato.
– Pirmiau tavo gyvenime atsirado vizualioji kūryba ar poezija?
– Vizualioji kūryba, vis dėlto, atsirado pirmiau. Mokyklos laikais lankiau dailės mokyklą, vėliau Vilniaus dailės akademiją. Kita vertus, kai buvau vaikas ar paauglė, mane daug daugiau formavo literatūra. Gimtajame mieste galerijų ir parodų įvairovė, sakykime, buvo minimali. O štai biblioteka buvo ir joje aš godžiai lankiausi. Labai daug skaičiau ir tos knygos mane labai veikė. Ir nežinau, ar labai į gerą pusę paveikė.
Knygų pasauliai atveria fantaziją, pradedi ieškoti kažko daugiau, nerandi, pasidaro nelengva išbūti šio pasaulio normalybėje, per šią smegduobę tilto neišeina pasistatyti.
– Kodėl?
– Na, tapau menininke, poete, net tokia autsaidere. Tie knygų pasauliai atveria fantaziją, pradedi ieškoti kažko daugiau, nerandi, pasidaro nelengva išbūti šio pasaulio normalybėje, per šią smegduobę tilto neišeina pasistatyti. Stodama rinkausi tarp filologijos ir meno, pastarąjį įrašiau pirmą. Manau, kad nesuklydau.
– Iš tiesų, daug tų, kurie nori tapti rašytojais, pirmiausia eina į filologijos studijas. Kaip tu išmokai žodžio meno? Būtent iš tų knygų, formavusių paauglystėje?
– Tikriausiai tos pačios knygos užnuodijo man gyvenimą. Ir pati tikėjau savimi, kad galiu rašyti. Man atrodė, kad manyje yra neišsipildęs potencialas rašyti ir kad verta jį išbandyti. Šiek tiek lankiausi poezijos skaitymuose, stebėjau, kaip kiti rašo, ir pagalvojau: „Gal aš irgi taip galėčiau? Gal net geriau?“ Truputį skanavau tą aplinką. Ir pagalvojau, kad nusiųsiu rankraštį į pirmosios knygos konkursą ir pažiūrėsiu, kas iš to išeis.
Tikėjau savimi, kad galiu rašyti.
Be to, publikavau eilėraščius ir tokiame portale gayline.lt, vėliau mane pakvietė ir į „Kreivus skaitymus“. Toks žaidimas visa tai buvo.
Turėjau jaunuoliškos ambicijos išbandyti kitokią formą, nes kai užsiimi menais, žinai, kad idėjai išreikšti gai būti tinkami įvairūs būdai. Vizualiajame mene irgi yra daugybė medijų – skulptūra, tapyba, piešimas, instaliacija. Poezija traukė kaip dar viena medija. Net neatrodė, kad tai yra labai atskiros sritys, vizualiajame mene yra daug poezijos ir vice versa, svarbu ištraukti šaknį.
– Pirmojoje savo knygoje, „Politiškai nekorektiškame eilėraštyje (neskaitykit)“ rašei „aš pati grafomanė“. O kada galėjai pavadinti save poete?
– Šioje vietoje norėčiau kaip nors tradiciškai pajuokauti apie įsivardijimus, nes kaip ir Gorkio žmogus, „poetas“ skamba išdidžiai. Apibūdinimai reikalingi, kai reikia pristatyti kokiame renginyje, žurnale ar paraiškoje, juos vartoju instrumentiškai.
Gyvenime iš tiesų jaučiuosi esanti menininkė, su visomis iš to išplaukiančiomis stereotipinėmis ir ne stereotipinėmis reikšmėmis. Minimame eilėraštyje grafomanės terminas vartojamas tragiškomiškoje šviesoje apie rašymo kančias, savojo ir ne tik ribotumo suvokimą. Dabar, regis, taip moralizuojančiai jau nerašyčiau.
Gyvenime iš tiesų jaučiuosi esanti menininkė, su visomis iš to išplaukiančiomis stereotipinėmis ir ne stereotipinėmis reikšmėmis.
Menininko statusas visada pasirengęs sugriūti. Niekada nežinau, ar parašysiu dar vieną eilėraštį. Kurdama nežinau, ar pavyks pasiekti deramą rezultatą.
– Antrojoje knygoje, „Takeliai_žolėje“ yra labai ryški tavo queer patirtis. Gyvename tikrai gana homofobiškoje visuomenėje. Ar nebaisu tą dalį savo tapatybės sudėti į knygą?
– Gyvenu aplinkoje, kurią pati aplink save susikūriau, bendrauju su queer žmonėmis ar juos palaikančiais. Todėl kasdieniniame gyvenime nelabai jaučiu homofobijos. Tačiau socialiniai ir politiniai įvykiai ir judėjimai, netgi šeima visą laiką primena, kad įtampa egzistuoja, ji niekur nedingo. Nuolatos reikia su tuo kovoti.
Vienas iš faktorių, kodėl šios temos knygoje atsirado, yra tas, kad atsiskleidžiau savo tėvams, nebeliko nuo ko slėpti. Man tai buvo svarbu. Kaip jie šią žinią priėmė – jau kita kalba.
– Šia tema „Takeliuose_žolėje “ yra skaudus eilėraštis pavadinimu „Eilėraštis, kurį parašė mano mama, o man beliko ištaisyti klaidas“.
– Ilgai svarsčiau, ar jį apskritai dėti į knygą. Iš vienos pusės, jis labai asmeniškas. Iš kitos – tarsi „gėjų propaganda“. Jame – ir vaivorykštės spalvos, ir Kauno Pride eitynės. Galiausiai, paskatinta kitų kolegių poečių, jį įdėjau.
Kūryba gal ir turi šiek tiek skaudinti. Negali būti vien komfortiška, net ir pačiam autoriui.
– Eilėraštyje „Komfortas yra spąstai“ rašai: „miestų planuotojai / brėždami gatvių linijas / formuoja minties eigą / žmonių ten gyvensiančių“. Kaip tave formavo Marijampolė?
– Tik dabar galiu įvertinti, kokia lygi ir tolygi yra Marijampolė palyginus su Vilniumi važiuojant dviračiu. To lygumo pasiilgstu, kai tenka minti į eilinę pakalnę Vilniuje. Marijampolės centre yra Poezijos parkas, kuris mano laikais dar buvo apšiuręs ir nerenovuotas, jame mėgdavo pasisėdėti Marijampolės neformalai. Jame bėgiodavau per kūno kultūrą. Gal dėl to tapau poete iš Poezijos parko.
– Nebuvo noro pabėgti?
– Kai gyvenau Marijampolėje, Vilnius atrodė kaip labai didelis, romantiškas miestas, kuriame yra didelis senamiestis ir žmonės laisvesni. Žinoma, kuo toliau, tuo labiau išbėgti iš Poezijos parko į kurį nors kitą. Dabar jis pasikeitęs, išbėgus sugrįžti nebeįmanoma.
– Knygą pradedi lyg ir nuo vilnietiškų vaizdų, bet Paryžius atrodo ryškesnis, turi net atskirą skyrių. Paryžius, kaip menininkų miestas yra šiokia tokia klišė. Tikrai toks įkvepiantis?
– Prieš rezidencijos pradžią net nenorėjau važiuoti į tą Paryžių, nes man irgi atrodė, kad čia tokia klišė – Paryžius nugrotas romantiškas miestas, menininkai, bagetės ir beretės, tikriausiai man ten nebus labai įdomu.
Bet gyvenimas Paryžiuje mano nuomonę pakeitė. Juokinga dabar, jog „ne lygis“ man atrodė Paryžius.
Gyvenau pačiame centre, prie Senos upės, vos išėjus matėsi Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Naktimis eidavau pasivaikščioti tiltais per upę, kartais nusipirkti kebabą ar crêpe lotynų kvartale. Paryžius iš tikrųjų yra turtingas ir labai gražus miestas, su daug pertekliaus, daug pinigų, kurie buvo investuoti į meną ir kitus gražius dalykus. Kai grįžti į Vilnių, pajunti kontrastą. Pažvelgi į Mindaugo tiltą ir supranti.
Tačiau Paryžius turi ir alternatyvų gyvenimą. Jame daug imigrantų, pabėgėlių, gyvenančių palapinėse, neturinčių gyvenamosios vietos. Rezidencijos arkada vakarais prisipildydavo žmonėmis, kurie atsinešdavo miegmaišius su kartono lakštais ir miegodavo. Ryte jų nebelikdavo. Išskirtinis miesto ženklas ir žiurkės bei šlapimo tvaikas patiltėse.
Labiausiai ilgiuosi žmonių ir laiko, praleisto su jais. Jie tarsi prieskonis ar miesto druska, kurie atskleidžia ar pakeičia miesto skonį, be jų jis išliktų neryškus net su visa architektūra. Po tos rezidencijos daugiau nebuvau grįžusi į Paryžių, šiek tiek baisu, kad bus viskas pasikeitę.
Rašyti apie Paryžių neplanavau, bet kažkaip atsirado po viso šito tie eilėraščiai.
– Dar vienas įdomus skyrius yra „Vaizdo takeliai“. Papasakok apie juos.
– Tai vizualiniai / grafiniai eilėraščiai. Dar kitaip – konkrečioji poezija. Šie eilėraščiai irgi atsirado iš autentiškumo paieškų. Galvojau, kad būtų galima suderinti mano vizualų išsilavinimą su rašymu. Ėmiausi jų su smalsumu, su menininko tyrinėjimu ir siekiu išbandyti ką nors naujo. Jie turi būti konceptualūs, apgalvoti. Turi forma atitikti turinį, jokių nuokrypių.
– Knygos galiniame viršelyje parašyta, kad turi „naivų norą pasakyti ką nors naujo“. Knyga išrinkta kaip viena iš dvylikos kūrybiškiausių praėjusių metų knygų. Tai kaip vertini, ar pavyko kažką naujo pasakyti šia knyga? Apskritai, ar šiame informacijos pertekliaus pasaulyje dar įmanoma kažką naujo pasakyti?
– Taip flirtuoju su skaitytojais. Bandau juos sudominti paimti knygą į rankas ir patikrinti, ar jie ką nors naujo sužino, ar ne. Man asmeniškai naujumas pasireiškia rašant, procese ir paieškose. Apie jį pamirštu jau parašius, užbaigus eilėraštį.
– Ačiū už pokalbį!
