Žiūrint į dvylika metų besitęsiančią „Literatūrinių slinkčių“ istoriją, Greta Ambrazaitė šiam festivaliui yra svarbus žmogus – 2016 m. jos poezija spausdinta festivalio kūrybos rinkinyje, vėliau ji prisidėjo kaip literatų darbus vertinančios komisijos narė, o šiemet ves vieną iš festivalio renginių.
Pasikalbėjome su Greta apie jos eilėraštį-atvirlaiškį, Vilnių ir „Literatūrines slinktis“.
– Greta, gimei ir augai Vilniuje. Kokias pirmąsias literatūrines, kultūrines patirtis čia meni?
– Pirmoji ir turbūt svarbiausia mano kultūrinė patirtis – žodį „patirtis“ suvokiant plačiai – yra Adomo Mickevičiaus biblioteka, kur pradėjau lankytis maždaug šeštoje klasėje ir su tuo pačiu skaitytojo pažymėjimu lankausi iki šiol. Ten praleidau daug laiko – ne tik tarp knygų lentynų, bet ir užsukdama į renginius. Kitos man svarbios literatūrinės patirtys buvo renginiai „Mint Vinetu“ knygyne, kur pradėjau lankytis paauglystėje. Ypač traukė įvairūs skaitymai. Įsirėžė, kaip dabar suprantu, net tie, kuriuose neapsilankydavau: pavyzdžiui, Kęstučio Navako vakaras, kuriame jis skaitė vokiečių ir austrų poetų, tokių kaip Hans Carl Artmann, Friederike Mayröcker, Ingeborg Bachmann ir kt. vertimus. Į šį renginį ėjo mano bendraklasiai, jie paprašė Kęstučio Navako atiduoti lapus su tais eilėraščiais ir vėliau juos perdavė man. Tuos Kęstučio Navako verstus eilėraščius, netiesiogiai iš jo rankų pasiekusius mane prieš kokių dvylika metų, išsaugojau. Šie vertimai kažkada mane labai paveikė ir netgi, sakyčiau, formavo mano supratimą apie poeziją, gal net mano rašymo stilių.
Kita labai svarbi patirtis yra teatras, kur dažnai lankydavausi ir su mama, ir su lietuvių kalbos mokytoja Aida Balčiūniene (ji vesdavosi į teatrą visus norinčius), ir savarankiškai. Išskirčiau Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą ir „Menų spaustuvę“.
Gyvenimas Vilniuje leido nuo mažumės visas literatūrines ir kultūrines patirtis priimti kaip savaime suprantamą dalyką, nors iš tiesų tai – tam tikra privilegija. Mažesniuose miestuose ir miesteliuose renginių, manau, vyksta gerokai mažiau, taigi nėra tokios didelės pasirinkimo laisvės kaip sostinėje. Dabar Vilniuje netgi būna sunku išsirinkti, į kurį literatūrinį renginį nueiti, nes kartais per dieną vyksta net keli įdomūs renginiai.
– Kaip Tave augino, keitė Vilnius?
– Be literatūrinių ir kultūrinių patirčių, kurias paminėjau, mane augino ir pogrindinis Vilniaus gyvenimas, į kurį paauglystėje iš dalies buvau įsiliejusi: daug laiko leisdavau senamiestyje, keletą sezonų buvau „etatinė“ Pilies gatvės muzikantė – šiltuoju metų laiku ar per Kaziuko mugę tai buvo neblogas būdas užsidirbti. Kartu taip gavau progą susipažinti su įvairiais menui prijaučiančiais žmonėmis. Dauguma jų buvo skaitantys arba besidomintys daile, muzika, tad vis pasidalindavome atradimais.
Taip pat išskirčiau tokias vietas kaip Užupis, „Galera“, kuri prieš 10–15 metų buvo kiek kitokia, laisvesnė. Įžvelgti dvasingumą ir romantiką ten, kur ji nebūtinai yra, bet sąmonėje vis tiek palieka ženklą – irgi viena iš privilegijų augant Vilniuje. Manau, romantizavau Užupį kaip menininkų buveinę. O dar Gedimino prospekte buvo „Fluxus ministerija“, kur vienu metu irgi būdavo įdomu užeiti, vykdavo gerų paskaitų, koncertų.
– 2016 m. tapai festivalio „Literatūrinės slinktys“ laureate – Tavo poezija buvo išspausdinta festivalio kūrybos rinkinyje. Kuo Tau, anuomet pradedančiai kūrybinį kelią, buvo įdomi, vertinga ši patirtis?
– Tais metais, kai buvo išspausdinta mano kūryba, festivalis kaip tik pakeitė leidinio formatą. Iki tol leistas almanachas su mažiausiai dvidešimties autorių kūryba, o 2016 m. formatas buvo išgrynintas iki penkių autorių. Taigi tie penki išrinktieji ne juokais pateko į rampų šviesą, jiems buvo skirtas didesnis dėmesys. Buvo ir malonu, ir keista, ir jaučiau didelį dėkingumą, kad buvau įtraukta. Toji knygelė tapo kelio pradžia į mano pirmąją knygą „Trapūs daiktai“, kuri pasirodė po dvejų metų.
Tačiau labiausiai norėčiau akcentuoti festivalio „Literatūrinės slinktys“ bendrystę, pažintį su kitais jaunaisiais kūrėjais. O jei ne pažintį (su kai kuriais jau buvome pažįstami iš anksčiau) – tai gilesnį pažinimą. Žinoma, ir renginiai, tais metais vykę įvairiuose Lietuvos miestuose ir LRT radijo eteryje, mus suartino. Ir tai labai reikšminga, gal net reikšmingiau už pačią knygutę.
– Ir Vilniuje, ir apskritai Lietuvoje literatūrinių festivalių yra daug. Kaip manai, ar „Literatūrinės slinktys“ šioje gausybėje kuo nors išsiskiria?
– „Literatūrinės slinktys“ išsiskiria tuo, kad yra vienintelis Lietuvoje vykstantis festivalis jauniesiems kūrėjams, be to, vargu ar rastume analogų kitose mažose šalyse. Todėl labai džiaugiuosi, kad „Literatūrinės slinktys“ gyvuoja ir kasmet pateikia vis ką nors naujo. Pavyzdžiui, šių metų knygelėse publikuojamos apžvalgos-refleksijos apie kiekvieno autoriaus kūrybą. Manyčiau, pradedančiuosius autorius tai įkvėps, o skaitytojams padės giliau juos suvokti. Ne mažiau džiugina, kad šiame festivalyje jaunieji kūrėjai turi galimybę ne tik publikuoti savo kūrinius, bet ir gauti vertingų patarimų iš vyresnių, brandesnių kūrėjų. Taip atsiranda santykis tarp kartų. Apibendrinant, festivalis užsiima ne vien tik jaunųjų autorių kūrybos sklaida, bet ir jų ugdymu.
– Šiemet festivalio organizatoriai skelbė ne tik įprastą kvietimą siųsti poezijos, prozos ir dramos tekstus bei dailės darbus, bet ir konkrečiojo eilėraščio konkursą. Su eilėraščiu „Apytaka. Kvartalai“ tapai konkurso laureate, eilėraštis išleistas atvirlaiškio formatu. Šiame eilėraštyje vaizduoji tam tikrą literatūrinį žemėlapį. Papasakok apie jį plačiau.
– Atvirlaiškyje pavaizduotas žemėlapis pirmiausia yra pokštas. Bet kiekviename pokšte yra dalis tiesos – tai sąlygiškas mano įsivaizdavimo apie poetus ir poeziją planas. Viskas labai supaprastinta – poetų pavardės sugrupuotos pagal jų menamą kūrybos, įvaizdžių, stilistikos panašumą. Vienos pavardės pritraukia kitas pavardes, vieni daro įtaką kitiems ir taip susiformuoja kvartalai. Klasikai atsidūrė žemėlapio dešinėje pusėje, o labiau linkę į eksperimentus, net galima sakyti – avangardistai, – kairėje. Tai ganėtinai tradicinė perskyra.
– Dalis eilėraščio pavadinimo ir tam tikros eilėraštyje esančios citatos kalba apie kraujo grupę ir poeziją. Kaip apibūdintum savo kraujo grupės poetus?
– Jei ir sau ieškočiau vietos viename iš stalčiukų, reikėtų svarstyti, kokie autoriai man darė įtaką. Pirmiausia paminėčiau Algimantą Mackų – dėl jo poezijos ritmingumo ir tamsių, pribloškiančių įvaizdžių. Vis dėlto šiame žemėlapyje, neskaitant poros išimčių, išdėliojau tik šiandien rašančius poetus ir plačių horizontų, siekiančių dvidešimtą amžių, nesiėmiau. Norėčiau save įterpti kažkur tarp Liūnės Sutemos ir Algimanto Mackaus, bet žemėlapyje atsidūriau netoli Gyčio Norvilo, Dainiaus Gintalo ir Dominyko Norkūno. Žemėlapyje iksu pažymėta vieta, iš kurios aš neva išeinu, veda mane į kairįjį kraštą – prie avangardistų ir eksperimentatorių. Šiuo eilėraščiu aš ir įgyvendinu eksperimentą – tarsi pakeičiu savo rašymo būdą.
– O kokia poezija su Tavo kraujo grupe niekad nesutaptų?
– Mano rašymas kinta, todėl negalėčiau išskirti. Bet šiuo metu vargu ar parašyčiau deklaratyvų ar lozungų pilną eilėraštį.
– Prieš patvirtindama galutinį atvirlaiškio variantą, eilėraštyje šį tą taisei.
– Sužinojusi, kad su šiuo žemėlapiu, kitaip tariant – konkrečiuoju eilėraščiu, tapau konkurso laureate, nusprendžiau jį papildyti įtraukdama daugiau poetų, nei buvo pirminėje versijoje.
– Šis konkursas, kaip ir dalis festivalio renginių, skirtas paminėti Vilniaus 700 metų gimtadienį. Būtent todėl ir atvirlaiškio tiražas – 700 egzempliorių. Ar sutinki su teiginiu, kad Vilnius vis dar yra jaunas?
– 700 metų – garbingas ir nemažas skaičius, tik gaila, kad komunikacijos kampanijoje personifikuotas Vilnius buvo pavaizduotas kaip paauglys. Miestams reikšminga jų toli siekianti praeitis, o Vilnius tuo galėtų didžiuotis. Bet nutarta viską pasukti kitu kampu, perteikti iš jaunystės kulto perspektyvos.
– Prie „Literatūrinių slinkčių“ anksčiau esi prisidėjusi kaip jaunųjų rašytojų darbus vertinančios komisijos narė, o šiemet vėl tampi svarbia festivalio dalimi. Kur būsi, ką veiksi rugsėjo 14 dieną 18 valandą?
– Gera ir vėl dalyvauti festivalyje – vesiu renginį „Auksas dulkia virš Vilniaus stogų...“, kuriame skaitys ne tik jaunieji slinktininkai, šių metų festivalio laureatai Ieva Vaitkevičiūtė, Julius Barzdaitis, Lilija Rakova, Verdenė Monika Valkiūnaitė ir Silvija Zujūtė, bet ir Vilniaus miesto mero premija apdovanoti poetai Antanas A. Jonynas, Vladas Braziūnas, Almis Grybauskas, Artūras Valionis ir Mindaugas Kvietkauskas. Jie skaitys iš savo pirmųjų knygų, taigi bus labai įdomu išgirsti, gal net palyginti, ką ir kaip žinomi poetai rašė būdami maždaug tokio amžiaus, kokio dabar yra „Literatūrinių slinkčių“ autoriai. Džiaugiuosi, kad renginį nuspręsta surengti Adomo Mickevičiaus bibliotekoje – kadaise čia naršiau po lentynas, o dabar vesiu renginį. Smagu.
