Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su R.Brundzaite apie draugystės, bendruomenės svarbą kūrėjui, terapinius ir literatūrinius tekstus, saviraiškos ir meno skirtį kalbėjosi poetė, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė. Tinklalaidės viešnia atskleidė, kiek jos tekstuose fikcijos, kiek tikro gyvenimo, pasakojo apie italų poezijos vertimus, viešnagę Visbio menininkų rezidencijoje, aktyvų dalyvavimą kultūrinės spaudos lauke ir išsakomą poziciją vertybiniais klausimais, taip pat paminėjo mėgstamus knygų autorius, tekstų temas.
Literatų draugystė, bendruomenės kaip varomoji jėga
A.Kaziliūnaitė su R.Brundzaite susipažino dar paauglystėje. Tuo metu, maždaug 2005-aisiais, svetainė rašyk.lt buvo savotiškas „Facebook“ pirmtakas ir aktyvi kūrybinė erdvė pradedantiesiems rašytojams, čia jie skelbdavo tekstus prisidengdami slapyvardžiais ir avatarais.
R.Brundzaitė pasakojo, kad svetainėje paviešintų tekstų įvertinimai, buriamas bendraminčių ratas tapo svarbia kūrybinio kelio pradžios dalimi. „Prisimenu, panašiu metu vyko renginys „Paraštės“, į kurį organizatoriai surinko pilną Mokytojų namų salę. Galvojau: „Oho, geras.“ Šioje vietoje pirmąkart pasidalinau savo kūryba, galėjau išgirsti kitų komentarus ir susipažinti su žmonėmis, kuriems taip pat įdomu kurti, rašyti. Man buvo svarbu turėti su kuo nors pasikalbėti, sulaukti vertinimo.“
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
-
Rašytoja Sandra Bernotaitė: „Daugiausiai tiesos pasakoma po kauke“
Šiandienos kontekste R.Brundzaitė taip pat atkreipė dėmesį į draugystės, bendrystės svarbą, tačiau nebūtinai su kitais literatūros entuziastais: „Kad išlaikytum artimą ryšį su žmogumi, reikia laiko. Bet turiu keletą draugių, kurios tikrai labai artimos ir vis pasidžiaugiu, kad yra mano gyvenime. Kalbant apie literatūrines draugystes, „Messenger“ programėlėje susirašinėjame trise su Giedre Kazlauskaite ir Dovile Bagdonaite. Iš literatūros pasaulio jos man artimiausios. Smagu ten – pasikalbame, pasidaliname įspūdžiais.“
Pašnekovė pastebėjo, kad literatūros bendruomenė Lietuvoje gana išsibarsčiusi. Dėl egzistuojančių nesutarimų, apkalbų R.Brundzaitė stengiasi per daug į literatų būrelius neįsitraukti. „Ši bendruomenė nėra tokia, kurioje jausčiausi saugiai.“
Metų pradžioje ji lankėsi Gotlando saloje, viešėjo ten įsikūrusioje Visbio rašytojų rezidencijoje. Nors buvo nelengva atsitraukti nuo prasidėjusio karo Ukrainoje realijų ir nesijausti kaltai dėl „gero gyvenimo“, o ir rezidentų po pandemijos buvo mažiau, vis dėlto R.Brundzaitė džiaugėsi galimybe pabendrauti su kuriančiais, verčiančiais žmonėmis iš kitų šalių: „Gyvenome senoviniame name ant kalvos. Nuo ten matyti miesto senamiestis, jūra. Galėjau stebėti, kaip saulė vakarais leidžiasi į jūrą. Vaikščiodavau, važinėdavau dviračiu ir, atrodė, net skauda, kaip gražu – nes negaliu viso to pasiimti. Drauge jaučiau kaltę, kad čia taip gerai laiką leidžiu, o šalia žmonės kenčia, ir nieko negaliu dėl to padaryti. Bandžiau apie tai rašyti.“
Rekomenduojamų knygų apie priklausomybę ir sveikimą sąrašas
- Leslie Jamison, „The Recovering. Intoxication and Its Aftermath“ („Little, Brown & Company“, 2018)
- Dr. Gabor Mate, „In the Realm of Hungry Ghosts: Close Encounters with Addiction“ („Vintage Canada“, 2009)
- Denis Johnson, „Jėzaus sūnus“ („Rara“, 2021)
- Julia Cameron, „Kūrėjo kelias“ (apie kūrybiškumą pagal sveikimo nuo priklausomybės principus; „Alma littera“, 2019)
- Edward St Aubyn, „Patrikas Melrouzas“ („Baltos lankos“, 2019)
- Thomas De Quincey, „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ („Kitos knygos“, 2019)
- Andrius Navickas, Kęstutis Dvareckas, „Sveikas, gyvenime. Apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę“ („Bernardinai.lt“, 2014)
- Kęstutis Dvareckas, Justina Kymantienė, Andrius Navickas, „(Ne)pasmerkti: apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę“ („Aštuntoji diena“, 2018)
- Alice Miller knygos, pavyzdžiui, „Kūno maištas“ („Vaga“, 2022)
Atsitraukti nuo savo teksto – sveika
Antrąją R.Brundzaitės poezijos knygą redaguoti apsiėmė poetas, vertėjas Marius Burokas. „Marius man – autoritetas. Buvome susitikę „Mint Vinetu“, peržiūrinėjome tekstus jau su Mariaus pataisymais, diskutavome. Patiko tas procesas, nes jis vis kažkur baksteldavo, parodydavo vietą tekste – nelogišką kalbiniu ar kitu atžvilgiu. Buvau pripratusi prie savo eilėraščių, daug kartų juos skaičiau, pati tų vietų nebepastebėjau. Labai svarbus tas kitas žvilgsnis, nes kartais pati negali taip atsitraukti“, – pasakojo apie knygos rengimo procesą.
„Kai pradėjau kurti poeziją, norėjosi kuo greičiau tekstus įkelti, sulaukti komentarų, įvertinimų, reakcijų. Iš dalies smagu, kai iškart gauni grįžtamąjį ryšį. Bet dabar suprantu, kad pačiai ir tam tekstui geriau, jei prieš publikuodama atsitrauksiu ir darsyk į jį pažvelgsiu po kurio laiko“, – pastebėjo viešnia. Šiai minčiai pritarė ir A.Kaziliūnaitė: „Ir aš dabar ilgiau brandinu tekstą, kol jis mano akyse nusipelno kokybiško teksto kategorijos.“
Čia R.Brundzaitė primena apie bendruomenę: „Svarbu turėti grupelę žmonių, su kuria gali dalintis, diskutuoti, terpę, kur gali kalbėti apie tekstus. Įvairūs kūrybinio rašymo kursai gali būti viena iš tokių terpių.“
Ji pati nevengia dalintis naujais eilėraščiais su savo literatūrinėmis draugėmis – G.Kazlauskaite ir D.Bagdonaite. „Būna, kuri viena pasako: „Va, parašiau tekstą.“ O kitos: „Tai atsiųsk!“ Tada ji: „Ne, gėda, bijau.“ Bet vis tiek galiausiai atsiunčia. Ir šitai tikrai faina, nebijau parodyti joms, nes pasitikiu ir kaip autorėmis, patinka, kaip jos rašo, ir kartu yra man artimos. Žinau, kad net jeigu nepatiks, sugebės korektiškai pasakyti, o ne pareikš, kad nemoku rašyti“, – juokėsi. Draugės literatės įsitraukė ir į R.Brundzaitės naujosios knygos kūrybos bei vertinimo procesus: Dovilė yra knygos dailininkė, o Giedrė rašė recenziją.
Atvirumas gydo
Pasiteiravus, kaip iškoduoti poezijos rinkinio pavadinimą „Tuščių butelių draugija“, R.Brundzaitė teigė, kad knygoje yra keletas tekstų, kuriuose draugija konkrečiai minima kaip AA – anoniminių alkoholikų – draugija. Tai du skyriai, kurių vienas vadinasi „tuščių butelių“, o kitas – „draugija“. „Norėjau parodyti perėjimą nuo buvimo tarp tuščių butelių, vienišumo, izoliavimosi iki draugijos atradimo. Pavadinimą galima skaityti ir tiesiogiai – kaip priklausomybės, ligos, sveikimo istoriją, bet galima ir kitaip interpretuoti. Draugija gali būti tiesiog buvimas su kitais žmonėmis, ryšio suradimas.“
Pati nuėjusi gijimo nuo priklausomybės kelią pašnekovė minėjo atvirumo svarbą kūryboje: „Kai dalyvavau Minesotos reabilitacijos programoje, viena iš užduočių buvo rašyti dienoraštį. Tai terapinė priemonė ir, iš tiesų, kai būdavo sunku, rašydavau ir padėdavo. Savo jausmus įvardyti, atrodo, toks banalus dalykas, bet paprastai žmonės, sveikstantys nuo priklausomybės, to mokosi, pavyzdžiui, sugalvodami ir užrašydami dešimt dalykų, už kuriuos yra dėkingi.“
Nors dalintis asmeniniais išgyvenimais tekstuose buvo nelengva, tačiau R.Brundzaitę motyvavo žinojimas, kad tai gali padėti kitiems, išgyvenantiems panašias patirtis. „Vienas būdų išeiti iš priklausomybės kančios yra tiesiog kalbėti apie ją ir girdėti kitus, kurie jau geriau jaučiasi, nebėra įstrigę toje kančioje. Man pačiai padėjo, kai išgirdau kitų žmonių istorijas, susitikdavau pasikalbėti su turėjusiais priklausomybių. Tad ir pati rašiau galvodama, kad gal tai kitam bus naudinga. Priklausomybė yra paplitusi liga ir kiekvienas turi bent vieną sergantį pažįstamą – giminėje ar draugų rate“, – teigė poetė.
Eilėraščiai nėra dienoraščiai
Nors R.Brundzaitės poezijoje aprašomi priklausomybę turinčio žmogaus išgyvenimai, tekstai nėra visu 100 proc. grįsti autorės gyvenimu. „Norisi pasakyti: netgi jeigu eilėraščiuose kalbama iš asmeninės perspektyvos ir jeigu juose įterpta mano gyvenimo detalių, tai nereiškia, kad viskas taip ir buvo. Kurdama vis tiek perkuri. Yra lyrinė veikėja ir eilėraščiai nėra dienoraščiai.“
Antrąją R.Brundzaitės poezijos knygą redaguoti apsiėmė poetas, vertėjas Marius Burokas.
Poetė pripažino, kad nėra tikra, ar kuriami tekstai atitinka išpažintinės poezijos kriterijus: „Sunku pasakyti. Yra poezijos, kuri daugiau referuoja kultūrines realijas, neturi tokios asmeninės perspektyvos kaip mano. Lyginant su ja, mano eilėraščiai yra išpažintiniai.“
Pašnekovės nuomone, svarbu atskirti terapinį ir literatūrinį rašymą: „Slidu, kiek tas terapinis rašymas gali būti kokybiškas. Tarkim, esu rašiusi dienoraščių, kuriuose tiesiog išsirašydavau, bet jie nebuvo literatūra.“ Literatūrai, pašnekovės teigimu, svarbus atstumas nuo autoriaus. „Eilėraščiai, kuriuos sudėjau į rinkinį, sukurti iš tam tikros distancijos. Nerašiau jų, kad padėtų išsivaduoti iš sunkių psichologinių būsenų. Rašiau vėliau, išsivadavusi iš tų būsenų, bandžiau papasakoti, kas įvyko, kaip jaučiausi.“
R.Brundzaitei įsivertinti, ar tekstas vertas viešinimo, padeda laiko perspektyva, pasidalinimas juo su kitais: „Būna, emocijų apimta parašau kažką ir tuo metu gali atrodyti, kaip fainai sukūriau, o po poros dienų atsitraukusi pasižiūriu vėl ir, pasirodo, ne. Kartais parodau kam nors kitam ir tai padeda pamatyti, ar vertinga, ar nelabai. Pradėjau rašyti paauglystėje ir gal ilgainiui išsivystė nuojauta, numanymas, koks tekstas turi tą literatūrinę vertę, o koks – ne.“
Poezijos vertimo sunkumai ir atradimai
Be poezijos, lietuvių filologijos ir italų kalbos studijas baigusi R.Brundzaitė kartais rašo ir publikuoja esė, verčia poeziją iš italų kalbos į Lietuvos literatūrinius festivalius atvykus autoriams iš Italijos. R.Brundzaitė pastebi, kad poezijos vertimas – nelengva užduotis. „Apskritai versti yra iššūkis, o poeziją – juo labiau. Turi sukti galvą, kaip prarasti kuo mažiau. Nes kartais neįmanoma šimtu procentu išlaikyti ir prasmę, ir skambesį, tenka kažko atsisakyti. Darbas su kitų tekstais praturtina ir mano kūrybą, leidžia geriau jausti kalbą.“
Ją pačią labiausiai žavi klasikiniai italų rašytojai – Umberto Saba, apie kurį poetė rašė ir magistro darbą, Eugenio Montale (beje, į lietuvių kalbą beveik neverstas), Italo Calvino, Italo Svevo, Claudio Magrisas, Curzio Malaparte. „Poetai E.Montale ir U.Saba žavi taupumu, tekstai nebėra tokie ornamentuoti kaip prieš juos rašiusių autorių. Kalboje mažai žodžių, bet daug reikšmės. Pavyzdžiui, U.Saba daug rašė apie Triestą. Ir pati ten kurį laiką gyvenau, buvo įdomu atrasti jo tekstuose aprašytas vietas.“
R.Brundzaitei įsivertinti, ar tekstas vertas viešinimo, padeda laiko perspektyva, pasidalinimas juo su kitais.
Nori būti bendro kultūros lauko dalimi
Vienas iš kriterijų, pagal kurį tinklalaidės epizodo pašnekovė renkasi knygas, – temos. Nors neretai pasitaiko, kad tiesiog mėgsta kokį nors autorių (-ę), rašymo stilių ir skaito viską, ką jis ar ji parašė. „Pastaruoju metu knygas rinkausi ne tematiškai, nors prieš kurį laiką tikrai daug skaičiau, kas susiję su priklausomybe. Neseniai į lietuvių kalbą išversta knyga ir pagal ją pastatytas filmas – „Jėzaus sūnus“, labai įdomios visos Alice Miller knygos, jose rašoma apie psichologiją, traumas, tarkim, „Kūno maište“ autorė kalba apie vaikystės traumas nagrinėdama žymių rašytojų biografijas“, – rekomenduoja viešnia. Daugiau jos rekomendacijų – šio teksto pabaigoje.
Jau kurį laiką R.Brundzaitė neskelbia savo kūrybos socialinėje erdvėje, tačiau mielai publikuoja ją kultūrinėje spaudoje: „Gana retai rašau, kol susikaupia publikacija, praeina keleri metai. Bet man norisi publikuotis kultūrinėje spaudoje. Pati ją skaitau, man įdomu, ką kiti joje publikuoja, norisi būti to lauko dalimi.“ Ji džiaugėsi, kad lietuviška kultūrinė spauda keičiasi, atsinaujina, tekstai – aktualūs šiandienių įvykių kontekste, skelbiama nemažai vertimų. O itališkos kultūrinės spaudos skaito mažiau, dažniau seka pažįstamų įrašus socialiniuose tinkluose, antraip gausią informaciją būtų sunku sugaudyti ir suvirškinti.
Savo balsą socialinėje erdvėje poetė kartais pasitelkia politinei valiai, visuomeninei pozicijai išreikšti, pavyzdžiui, feministiniais klausimais. „Galvoju, gal reikėtų garsiau ar dažniau ir aktyviau kalbėti. Nes, atrodo, kad kalbėti vis dar reikalinga. Viešoje erdvėje daug seksizmo apraiškų ir tai stebina – kad kultūrinėje, literatūrinėje erdvėje, kurioje žmonės išsilavinę, egzistuoja tiek stereotipų. Pavyzdžiui, buvo kalbama, kad literatūrines premijas moterys gaudavo rečiau ne dėl patriarchalizmo. Ir tas seksizmas tarp menininkų, literatų egzistuoja ne tik Lietuvoje, ta pati Italija, nors yra Vakarų valstybė, jo turi. Kartais gal nepatogu, gal geriau patylėti, bet reikia netylėti, kai vyksta neteisybė.“
R.Brundzaitės palinkėjimas pradedantiesiems poetams:
Man atrodo, jeigu norisi rašyti, svarbu daug skaityti. Kai pati pradėjau kurti, mėgdžiojau Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, atrodė, tai ir yra poezija. Paskui atradau šiuolaikinę literatūrą. Linkiu būti atviriems, domėtis įvairiais autoriais. Dar svarbu nebijoti parodyti savo tekstus, nebijoti kritikos ir jeigu kas nors sukritikuoja, nepriimti kritikos per daug asmeniškai.
Labai gerai, kad yra visokių iniciatyvų, pavyzdžiui, „Literatūrinis sprintas“, į kurį galima ateiti perskaityti savo kūrybos. Ir pačiai pradėjus kurti buvo svarbi galimybė pasidalinti, ant scenos užlipti. Tai suteikia motyvacijos kurti toliau.
Jeigu norisi rašyti, svarbu tai ir daryti, niekas nepradeda iškart rašyti labai gerai. Rašymas yra amato dalykas. Noriu palinkėti drąsos, paskatinti eiti, rašyti, dalyvauti.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
