- Vainius Bakas
Iškvėpuoti vasaros vėjai
Tu man visą save atiduok
ir lyg šito dar būtų per maža
aš pasiimu šitą peizažą
kuriame tik dangus ir vanduo
savo lūpomis vėl susilieja
ir nugrimzta į gilią nirvaną
medituojanti vasara mano
kvėpavau tai vadinas mylėjau
tavo lūpose gimusį vėją
tik akimirką rodos turėjau
ir mylėjau vadinas vogiau
visą grožį po vieną detalę
kada kūnai užmigo apsalę
nenorėdami nieko daugiau.
Žolynų sonetas
Į žolę takas lig pečių įbridęs,
o smilgos rungtyniauja – kas aukščiau,
ir nuskamba tolyn kamanės skrydis
ir toks visai lengvutis tavo čiau...
Pabūk! Palauk! Koksai žvaigždynų rėtis!
Jame žvilgsniu vis ieškai sau vienos.
Su kuo dėl kainos galima derėtis?
Nors nesvarbu, kiek visa tai kainuos...
Nuo lengvo vėjo mūs blakstienos supas,
ir tavo putlios ir rasotos lūpos
be žodžių moka pasakyt – mylės.
Tokia šilta šviesi naktis birželio
ir prisispaudusios prie lango akys žalios
į mus pro stiklą žvelgiančios žolės.
Įkvėpimai
Trys trumpi trys ilgi trys trumpi
iškvėpimai iš plaučių
kai su spalio paletėm plauki
kad tavęs nesugaučiau
tu neri į gelmes ir visa
išryškėsi... išnyksi?
mus paliekanti saulės šviesa –
tarsi sapnas pernykštis
iš kurio nesinori nubust
tarp savęs kuždas dvasios
ten kur laikas toksai nesvarbus
nebūtasis
ten kur laiko iš viso nėra
jokio pernai
pakirpta ir trumputė para –
juodas sparnas
prasikalęs tarp menčių baltų
nebūtin išsiskleidęs
man į ausį kuždi jau ne tu –
tavo aidas
ir ne tu mano veidą lieti –
rasos gailios
pats didžiausias laimikis matyt
buvo mailius
suspurdėjęs tinklainėj akių
suspindėjęs
visa tai kuo tikėjau – tikiu
buvo vėjas
nuolat šiaušiantis vandenį bet
tik paviršių
ką turėjau daryt ką kalbėt –
greit pamiršiu
trys ilgi trys trumpi – taip mažai
tavo kvapo
stingsta drobėje spalio dažai
mus nutapo
tiktai reikia išmokt nejudėt
spalio tiltas
po juo glaudžias raidė prie raidės
kad sušiltų.
Pamestas
Vienaragis mėnuo
raitos rasoj
žvilga
sidabro šonas
pamestas litas
pernykštėj žolėj
žvilgėjimas tuščias
nenusipirksi
nei mažiausios vėjo atraižos
nei gramo sniego
šiugžda nakties satinas
viskas už dyką
žiūriu į
žibančias tavo
akių monetas
pakuždom man kartoji:
nesidžiauk radęs.
Čechovo motyvai
Mano senelis už 45 kapeikas
nusipirko vyšnių sodą
telpantį į vidinę
palto kišenę
miręs paliko jį man
kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs
aš irgi nešiojuos vidinėje
palto kišenėje
kad neiššaltų peržiem.
Blykstės
Rūsiuos užrakintos naktys obuolių
vynas rūgstantis papsintis
nuo savo senatvės
papsintis
kaip pypkę
senelis
palėpėse pasilieka viskas
fotoalbumai
storais odiniais viršeliais
nuputi dulkių sluoksnį ir vartai:
va
kaip gražiai išėjus močiutė
su tokia šypsena
brolis šviesiais plaukais
visi
visi gražiai
išėję.
