Tai jau ne pirmasis šio rinkinio įvertinimas: Metų knygos rinkimuose ji buvo paskelbta geriausia praėjusių metų poezijos knyga.
„Virtuvėlė pilna Ukmergės“ – vientisas rinkinys, kuriame poetas pasileidžia į savo vaikystės vasaras diedukų sodyboje Ukmergės pakraštyje šalia Šventosios upės. Nuo atsiminimų nupūsdamas dulkes, per kasdienius įvykius ir mažiausias buities smulkmenas poetas eilėraščiuose rekonstruoja brangiausią savo šventenybę – vaikystės rojaus sodą.
Pasak J.Kelero, „kiekvieno žmogaus gyvenime tokių salų yra buvę. Ir kiekvienas gali, jei tik nori, atsiminti tuos pradinius savo biografijos taškus, lydėjusius ir kūrusius jį nuo pat pirmųjų akimirkų“.
– Ši jūsų labai asmeniška, net intymi poezijos knygelė sulaukė nemažo dėmesio ir įvertinimo. Kas, jūsų manymu, čia yra tokio, ką skaitytojai bei knygos vertintojai atpažino kaip kažką išskirtinio, keleriško? O gal universalaus ir savo?
– Labai gražiai ir tiksliai knygą apibūdino Gytis Norvilas. Jo teigimu, knyga „yra labai „nešiuolaikiška“, netgi provinciali, bet pačia geriausia prasme einanti prieš šiuolaikinės poezijos madas“ ir tai tampa šios virtuvėlės stiprybe“. Ji, galimas daiktas, šiek tiek naivi, primityvistinė, kalbanti, visų pirma, apie autoriui –prisimenamam, įsivaizduojamam vaikui – svarbius dalykus, o ne tai, ko galėtų reikalauti literatūros rinka.
Su tokiu apibūdinimu visiškai sutinku, nes šiuos eilėraščius rašiau visiškai negalvodamas apie skaitytojus. O tuomet paaiškėjo, kad būtent tai, kas asmeniška man pačiam, skaitytojai atpažino kaip savo, brangaus ir jiems patiems. Tai man buvo ir nuostabu, ir be galo brangu.
Ne modernios poetinės konstrukcijos, ne išmoningi manevrai ar prisiderinimas prie šiuolaikybės, bet kasdienės, giliausios ir intymiausios patirtys yra tai, kas mus jungia.
Įdomu ir tai, kad ne vienas įvairiuose Lietuvos regionuose išaugęs žmogus, perskaitęs šią knygą, man prisipažino, kad šie eilėraščiai priminė jų pačių vaikystes skirtingose vietose, skirtingu metu. Iki tol maniau, kad ne viskas gali kartotis. O, pasirodo, yra tam tikros paradigmos, kur mes visi esame lygūs ar bent jau labai panašūs. Ir toji jungtis yra mūsų vaikystė.
Na, o vaikystė ir poezija turi nemažai bendrumų. Svarbiausia čia, matyt, gražus ir keistas neracionalumas. Ir kai tai tikėtai ar netikėtai susijungia, tuomet ir atsitinka toks daiktas, kaip pastaroji knyga.
– Populiariojoje kultūroje Ukmergės vaizdinys jau seniai yra neatsiejamas nuo Ukmergės santechniko ir balandžių. Jūsų knygoje nei santechniko, nei balandžių neaptikau, tad įdomu, koks pačiam Ukmergės vaizdinys pirmiausia šauna į galvą vos išgirdus šį vardą?
– Visų pirma – tai ilgos kelionės iš Vilniaus į Ukmergę dardant senais autobusais, sėdint tetelėms ant kelių ir vis nenustygstant vietoj – kada gi pagaliau atvažiuosime pas diedukus.
Mano atmintyje išlikęs tiek senasis – siauras ir vingiuotas, tiek naujasis – platus ir modernus, kelias į Ukmergę.
Ir dar tas kalniukas prieš pat miestą, nuo kurio nusileidus žinojau – liko jau visai nebedaug, tuoj dar keli posūkiai ir jau galėsiu apkabinti savo dieduką, bobutę ir teteles.
– Poetai ir rašytojai savo tekstuose autobiografiškumą dažnai maskuoja, bando apžaisti tvirtindami, kad čia tik dalis tiesos, o visa kita – vaizduotės kūrinys. Tuo tarpu jūs, rodos, priešingai, šioje knygoje autobiografiškumą deklaruojate net pabrėžtinai.
– Visų pirma, šios knygos nerašiau kaip knygos. Manyje gimė poreikis tartum po siūlą iš atminties ištraukti tai, kas kažkada egzistavo ir tebėra labai brangu asmeniškai man. Ir tai yra absoliučiai priešinga tam neretai brutaliam pasauliui, kurį patiria suaugęs žmogus, priverstas kasdien kovoti savo egzistencinius karus, nuolat galvoti apie pinigus, aplinką, santykius, kurie nebūtinai yra harmoningi ir panašius nemalonius dalykus.
Tuo tarpu diedukų aplinka, jų sodyba bei ją supęs sodas man atrodė kaip rojus, šventa žemė, Edenas ar Arkadija. Būtent tai savo eilėraščiuose ir bandžiau atkurti, atstatyti – ne kažkam kitam, bet sau pačiam.
Tai yra absoliučiai priešinga tam neretai brutaliam pasauliui, kurį patiria suaugęs žmogus, priverstas kasdien kovoti savo egzistencinius karus.
Parašęs vieną, antrą, paskui ir trečią eilėraštį, ėmiau tartum formuoti poetinę tos sodybos topografiją – mažą idealų žemėlapį su kasdieniais įvykiais, kuriuos prisimenu, pavyzdžiui, krentančiais obuoliais, diedukų meile, jų darbų ritmu, kaimynais, Šventąja upe, dideliu sodu, serbentų ir agrastų krūmais – mano pareiga buvo per dieną bent mažiausią jų nuskinti... Visa tai pamažu rašant ėmė vertis iš mano atsiminimų ir gulti į eilėraščius.
Po kurio laiko pamačiau, kad turiu eilėraščių ciklą, o gal net nedidelį eilėraščių romaną – išsamų ir intymų pasakojimą. Nemaniau, kad tai gali būti įdomu kažkam iš šalies. Tačiau davęs paskaityti vienam ar kitam bičiuliui, buvau įtikintas tai tęsti. Šitaip galiausiai ir atsirado ši knyga.
– Anksčiau esate sakęs, kad svarbiausias poezijos variklis jums yra egzistencinis kuriančiojo nerimas. Šiame rinkinyje, rodos, nerimo vietą užima nostalgija ir skaidrus praeities liūdesys?
– Taip. Jokios įtampos rašant šiuos eilėraščius nejutau. Žinoma, siekiau juos nušlifuoti, kad knygoje nebūtų nieko bereikalingo ir visa tai – eilėraščių visuma – skambėtų kaip viena ištisinė melodija.
Buvusį pasaulį bandžiau atkurti nuo smulkmenų, mažų kasdienių detalių. Pas diedukus daugiausia leidau vasaras. Gal būdavau ir žiemomis, bet jų kažkodėl neatsimenu. Visos smulkmenos bei įvykiai many buvo susipynę tartum į vieną mazgą. Neskubom tempdamas po siūlą, bandžiau šį kamuolį išvynioti prisimindamas mažiausius to pasaulio fragmentus.
O net ir mažiausios kasdienybės detalės yra be galo svarbios, nes iš jų ir susideda svarbiausi įvykiai. Būtent jos vadovauja visam gyvenimo paradui.
Nors nemažai dalykų iš vasarų Ukmergėje yra gyva mano atmintyje, tačiau būtent per rašymą atrasdavau ir tai, ką buvau pamiršęs. Pavyzdžiui, kaip tetelė Janytė, o gal tetelė Irutė, siūdavo praplyšusias mano kelnes, kur tiksliai stovėjo spinta ir koks buvo jos durų piešinys, ką bobutė laikė stalčiuose ir ką per dienų dienas su pusbroliais veikdavome tomis ilgomis vasarų dienomis.
Mažiausios kasdienybės detalės yra be galo svarbios, nes iš jų ir susideda svarbiausi įvykiai. Būtent jos vadovauja visam gyvenimo paradui.
– Įdomu, kad pats rašymas tapo savotišku būdu atminčiai sužadinti.
– Taip. Ir net savotiška terapija. Galiausiai šioje atminties rekonstruotoje šeimos šventovėje atradau dulkėmis nuklotas mažas siūlų dėžutes ir žalius kavos puodelius su baltom dėmelėm, seną „Singer“ siuvimo mašiną, kalkėmis nubaltintas obelis, gonkelį. Šie kasdienybės daiktai atminties horizonte man tapo tikra šventenybe.
Tačiau tai, matyt, nieko naujo ir netikėto: kiekvieno žmogaus gyvenime tokių salų yra buvę. Ir kiekvienas gali, jei tik nori, atsiminti tuos pradinius savo biografijos taškus, lydėjusius ir kūrusius jį nuo pat pirmųjų akimirkų. Žinoma, visokių tų atsiminimų būna, nes ir šeimos, ir santykiai yra be galo skirtingi. Tačiau aš esu vienas tų laimingųjų, kuriam tai prisiminti išties yra brangu.
Kiekviena vasara, praleista Ukmergėje, man žymėjo naują brendimo etapą, kai kažką naujo suprasdavau, pamatydavau, patirdavau. Skyrėsi ir bendravimo formos: vienaip būdavau su diedukais, kitaip su tetelėmis, dar kitaip – su pusbroliais. Tad mano pasaulyje Ukmergė buvo antras miestas po gimtojo Vilniaus.
– Gal būtent čia gimė ir pirmieji poetiniai bandymai?
– Aš to nepamenu, bet krikšto tėvas mėgdavo cituoti mano septynmečio eilėraštį apie ant kranto sėdinčią ir juodą skarą skalbiančią Lietuvą. Tai gan keista, mat mano giminėje iš tėvo pusės nebuvo nė vieno, kas būtų turėjęs kokių nors reikalų su literatūra ar menais – visi buvo ar tebėra arba medikai, arba matematikai.
– Mirę žmonės, išnykęs sodas ir troba – viskas čia atgyja per poeziją. Gal tai yra ir viena iš jos galių pratęsti gyvenimą? Panašiai, beje, kaip fotografija, kuri pratęsia žmonių atvaizdus ir išsaugo atminimą apie juos.
– Eilėraščiai – tarsi vaizdų piešimas žodžiais. Rašydamas sąmoningai vengiau perdėto sentimentalumo, tačiau kartu suvokiau, kad be jausmingumo – kad ir vyriško, santūraus – negali būti ir eilėraščio.
Be abejo, man atrodė, kad vaikystė yra amžina ir ji niekada nesibaigs. Tačiau dabar matau, kad tame taip pat esama grožio. Juk neįmanoma, kad amžinatvė būtų mūsų siekinys – tai būtų jau visiškai kitas ir, greičiausiai, teologinis projektas. Todėl vaikystę prisimenu kaip mažą inkrustaciją – pačią gražiausią gyvenime.
Beje, ilgiausiai diedukų namuose gyveno tetelė Janytė. Nors ji turėjo puikų butą Kaune, tačiau iki gyvenimo pabaigos pasirinko būti šiame jau gerokai pakežusiame, apirusiame sename savo tėvų name. Kodėl? Manau, kad tai taip pat buvo susiję su brangiausiais jos pačios gyvenimo atsiminimais, su vienatine jos gyvenimo esme.
Įdomu ir tai, kad sovietmečiu ji buvo slapta vienuolė ir prisidėjo prie Katalikų bažnyčios kronikos leidimo bei platinimo. Vaikystėje atsimenu vartęs šį leidinį, atspausdintą ant itin plono kalkinio popieriaus.
– Ar buvo kas netilpo į eilėraščius? O gal jau išleidus knygą sugrįžo naujais atsiminimais ir naujais eilėraščiais, iki šiol tebeplaukiančiais iš sužadintos pasąmonės gelmių?
– Norėjau, kad ši knygelė būtų nedidelė – tokia, kokia ir yra dabar. Tačiau atspausdinus knygą atradau dar bent keletą užsimetusių eilėraščių, kurie puikiai būtų derėję visame šiame lyriniame pasakojime. Taip pat knygoje pastebėjau ir keletą tokių, kuriuos drąsiai būtų buvę galima išimti. Na, bet taip nutinka beveik su kiekviena knyga.
Iki šiol dar tęsiu šį Ukmergės ciklą, tiesa, ne itin noriai – tiesiog sąmonė niekaip nenustoja formuoti vaizdinių, norėdama gyventi anuo, laimingu laiku. Suprantu, kad ištęstas filmas ar spektaklis publikai greitai pabosta. Lygiai taip pat, kaip ir ištęstas eilėraštis ar knyga. Tačiau mane guodžia vien tai, kad šių naujų eilėraščių neketinu kažkam per daug rodyti. Gal nebent kada pavyktų išleisti pataisytą, papildytą rinkinį. Na, bet tai labiau iš fantazijos srities.
– Neseniai pasirodžiusioje poezijos antologijoje „Mačiau Vilnių“ tai pat esama ne vieno jūsų eilėraščio. Ar galima sakyti, kad tam tikras įsižeminimas per konkrečią vietą yra savotiškas jūsų kūrybos šaltinis. Beje, čia galima paminėti ir jūsų fotografijų albumą „Vilniaus šaligatviai“, kuriame fotografavote miesto šaligatvius.
– Taip, genius loci man yra be galo svarbi, net esmiškai būtina. Kažkada bent kelis dešimtmečius esu gyvenęs Antakalnyje ir ne vieną eilėraštį apie tas vietas taip pat parašiau. Tad jei reikėtų pasirinkti, ar save priskirčiau prie šeimininko prisirišančiam šuniui, ar prie vietos prisirišančiam katinui, neabejotinai būčiau katinas. Tiesa, nemėgstantis pieno.
Yra poetų, kurie gyvena kelionėje, bet aš norėčiau gyventi sėslume, vienoje vietoje, savo šaknį įleidęs giliai giliai ir nepajudinamai.
– Ar šiandien į Ukmergę tebegrįžtate?
– Taip, esu grįžęs su šia knyga: turėjau itin mielą pristatymą Ukmergės bibliotekoje, kur buvo susirinkusi pilna salė. Tai buvo labai jaukus ir malonus vakaras.
Tačiau tai tėra vienas iš labai retų sugrįžimų, mat tos diedukų sodybos, sodo jau seniai nebėra. Po to, kai mirė ten ilgiausiai gyvenusi tetelė Janytė, sodyba buvo parduota, o naujakuriai nugriovė seną namą, išpjovė medžius ir toje vietoje pasistatė šiuolaikišką pastatą.
Nesu matęs, kaip ten kas dabar atrodo, o ir nelabai noriu. Mano atsiminimai ir vizijos yra senos, priešingos tam, kas ten yra dabar. Matyt, būtent tai ir stabdo mane nuo apsilankymo, grįžimo į tą vaikystės Ukmergę, kurios jau nebėra. Tačiau ji tebegyvena mano atmintyje, o dabar – ir eilėraščiuose.
– Šią knygą išleidote savo paties įkurtoje leidykloje „58 sapnai“. Kodėl to ėmėtės? Argi ne paprasčiau, racionaliau bendradarbiauti su daugiau rankų ir patirties turinčiais didesniais leidėjais?
– Tai atsirado iš vidinio poreikio ir būtinybės. Norėjau išleisti kelias savo paties knygas, kurių neparėmė Lietuvos kultūros taryba. Mano knyga vaikams „66 istorijos“ nesulaukė paramos net septynerius metus, nors jau buvo išėjusi puikioje Lenkijos leidykloje „Convivo“. Paskutinis kantrybės lašas nukrito, kai ekspertai neskyrė finansavimo knygai „Virtuvėlė pilna Ukmergės“. Laukti nebenorėjau, tad nemačiau kito kelio, kaip pačiam ieškoti finansavimo ir knygas leisti pačiam.
Tiesa, pradžioje turėjau ambicijų išleisti ir keletą verstinių knygų. Bet joms taip pat negavau paramos, tad šių planų bent kol kas atsisakiau. Kaip bus toliau – nežinau. Akivaizdu tai, kad leidyboje egzistuoja didžiulė biurokratija, kurioje aš visiškai nesigaudau, o, tiesą sakant, nelabai to ir noriu.
Savo kelius pas skaitytojus „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ jau yra atradusi ir gyvena savo pačios gyvenimą.
Prieš kurį laiką iš Mokesčių inspekcijos gavau raštą, kad mano leidykla bus likviduota, mat dvejus metus, kai nevykdžiau jokios veiklos, nesiunčiau atsiskaitomųjų raštų. Na, jei leidykla vis dėlto bus uždaryta, savo darbą ji bus atlikusi ir išleidusi tas dvi mano geistas knygas. Bet, tikiuosi, taip nenutiks, mat Mokesčių inspekcija duoda tris mėnesius pataisoms, tad gal dar tuos dvejetus – kaip mokyklos laikais – dar pavyks ištaisyti.
Žinoma, mažoje leidykloje esama nemenkų iššūkių, susijusių su knygų platinimu, galimybe pasiekti knygynų lentynas. Bet aš dėl to labai nesijaudinu – nemažai šių knygų savo filialuose išplatino Ukmergės biblioteka. Taip pat jas galima rasti ir internetinėje prekyboje. Galų gale, ir pačios knygos tiražas nėra didelis – tad savo kelius pas skaitytojus „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ jau yra atradusi ir gyvena savo pačios gyvenimą.
