Utenoje gyvenančio ir kuriančio poeto bibliografijoje – daugiau nei dešimt eilėraščių rinkinių, taip pat kelios publicistikos bei vaikams skirtos knygos. Tuo tarpu per tris dešimtmečius jo sudarytų poezijos rinktinių, almanachų ar kitų autorių knygų skaičius siekia daugiau nei keturiasdešimt. Visos jos skirtos savojo krašto, taip pat išeivijoje gyvenančių poetų kūrybos propagavimui.
Pats V.Kaziela teigia į literatūrą atėjęs mažais žingsneliais, neskubom, nesiverždamas per kitų galvas – pradžioje reikėjo sukurti namus šeimai, auginti vaikus. Daug jėgų ir laiko pareikalavo ir kasdienis darbas žurnalistikoje.
Tačiau, kaip teigia poetas, būtinybę rašyti eilėraščius jautė visada – net ir pavargęs naktimis. „Esu būsenų poetas, todėl rašau tai, ką jaučiu ir išgyvenu asmeniškai“, – prisipažįsta V.Kaziela, kurio mažų formų ir talpių žodžių tekstuose netrūksta tiek asmeninės kasdienybės ženklų, dabarties apmąstymų, tiek ir universalių įžvalgų apie laiką, būtį, amžinybę.
– Vytautai, tapote „Poezijos pavasario“, šiemet vykstančio jau 60-ąjį kartą, laureatu. Jums buvo devyneri, kai šis festivalis užgimė. Įdomu, koks jūsų santykis su pačiu festivaliu? Pamenate pirmą kartą, kai dalyvavote renginiuose kaip klausytojas ar skaitovas?
– Pirmojo karto, ko gero, neprisiminsiu, tačiau tai buvo dar sovietmečiu Utenoje. Ateidavau, klausydavausi, žiūrėdavau. Labiausiai įstrigęs festivalis, kuriame dalyvavo poetas Antanas Miškinis. Tai galėjo būti aštuntajame dešimtmetyje, o gal devintojo pradžioje.
Šių metų festivalis man asmeniškai yra dviguba šventė. Ne tik dėl to, kad vyksta 60-ąjį kartą, tačiau kaip tik šiomis dienomis sukanka 30 metų, kai priklausau Lietuvos rašytojų sąjungai.
Kaip poetas „Poezijos pavasaryje“ pradėjau dalyvauti gana vėlokai – prieš maždaug du dešimtmečius. Tačiau per tą laikotarpį apvažiavau beveik visą Lietuvą, nebuvau gal tik Šalčininkų krašte.
– Kaip visas festivalis ir jo renginiai pačiam atrodo šiandien? Ar nėra išsikvėpusi jo dvasia bei kūrybinės formos? Juk, pripažinkime, neretai nutinka ir taip, kad poezijos klausytojų renginiuose būna mažiau nei skaitovų.
– Viskas priklauso nuo to, kokios yra susiformavusios tradicijos tam tikrame rajone, mieste ar kaime. Juk yra vietų, kur ir prieš dvidešimt metų ir dabar poezijos paklausyti susirenka daug žmonių. O yra ir tokių, kur prieš dvidešimt metų susirinkdavo vos keli, tiek pat ateina ir dabar.
Man ir pačiam kartą teko dalyvauti renginyje kažkur Žemaitijoje, kur klausytojų buvo vos keturi. Tiesa, tai nutiko ne pastaraisiais metais, o gerokai anksčiau. Tuo tarpu Utenoje arba Anykščiuose visada būna žmonių – čia tradicijos yra gan gyvos.
Dabar stebiu aktyvesni žmonių dalyvavimą „Poezijos pavasario“ renginiuose nei tai buvo prieš penkerius ar septynerius metus. Gal tai susiję su neramiu, emociškai įtemptu ir sudėtingu mūsų laiku? Poezija, šia prasme, kai kam tampa savotiška priebėga, oaze, galimybe patirti kitokį laiką, o per jį – ir kitokią būtį.
– Esate gan aktyvus poezijos propaguotojas regione, o jūsų bibliografijoje daugiau nei keturios dešimtys sudarytų įvairių autorių eilėraščių knygų, almanachų, jaunimo kūrybos rinktinių bei teminių poezijos rinkinių. Kaip pats apibūdintumėte rašančiųjų gyvenimą periferijoje? Ar didelė yra skirtis nuo tariamo centro?
– Skirtumo esama. Visų pirma, periferijoje gyvenantys literatai turi mažesnes kūrybos sklaidos galimybes. Anksčiau jie išvis buvo mažiau girdimi ir matomi. Jaunam žmogui iš periferijos ateiti į literatūrą buvo kelis kartus sunkiau nei gyvenančiam didmiestyje. Dabar viešojoje erdvėje įsitvirtinus socialiniams tinklams ši skirtis po truputėlį mažėja.
Tačiau gyvenantys pakraščiuose nestokoja ir privalumų: juos mažiau liečia literatūrinis triukšmas, jie geriau gali įsiklausyti į daugelį dalykų, taip pat ir save pačius.
Gyvenantys pakraščiuose nestokoja ir privalumų: juos mažiau liečia literatūrinis triukšmas, jie geriau gali įsiklausyti į daugelį dalykų, taip pat ir save pačius.
Ne vienus metus sudarinėdamas almanachą „Atokios stotys“, kuriame publikuojama Lietuvos periferijoje ir emigracijoje gyvenančių literatų kūryba, pastebiu, kad čia esama originalių, savitai mąstančių ir kuriančių autorių. Užtenka prisiminti Gintautą Dabrišių, Vytautą Stulpiną, galų gale, kažkada visiškoje atskirtyje gyvenusį ir kūrusį talentingą poetą Antaną Kalanavičių ir daugelį kitų. Tai buvo ir yra balsai, kurių su niekuo nesumaišysi.
– O koks tas literatūrinis gyvenimas – renginiai, susitikimai, skaitymai?
– Uteną, kurioje ir gyvenu, galima būtų priskirti prie Lietuvos literatūros centrų. Dar ne taip seniai čia turėjome net šešis Lietuvos rašytojų sąjungos narius – tiek neturi nei Panevėžys, nei Šiauliai.
O vyksmas čia išties vyksta gan intensyvus. Labai gerai dirba mūsų biblioteka bei Kultūros centras. Prieš metus vasarą prie Dauniškio ežero vykdavo literatūriniai ketvirtadieniai, kurie sutraukdavo nemažai tiek klausytojų, tiek ir autorių. Tad literatūrinis gyvenimas išties yra gyvas ir įdomus.
– Nors gyvenate ir dirbate Utenoje, o šio krašto literatams bei jų kūrybai skiriate nemažai laiko, tačiau neseniai žurnale „Metai“ publikuotame interviu teigėte, kad jums nepatinka, kai esate įvardijamas aukštaičių poetu. Kodėl?
– Kūrybinio kelio pradžioje mane tikrai buvo galima vadinti aukštaičių poetu, mat pirmosios knygos rėmėsi į etninius dalykus. Tuomet buvo laikas, kai reikėjo ir norėjosi tuo domėtis, todėl apie tai ir rašiau.
Tačiau dabar mano rašymas yra visiškai kitoks. Man atrodo, kad rinkinys „Ištinka šviesa“ galėjo būti parašytas bet kurioje Skandinavijos šalyje, knyga „Alyvmedžiai“ galėjo būti parašyta Balkanuose. Tad kūryboje nesu prisirišęs prie vietos, nesu labai įsižeminęs.
– Pradėjote kalbėti apie kūrybos pradžią, tad ir man įdomu paklausti – kaip nutiko, kad pirmoji jūsų knyga „Palesink paukštį“ pasirodė 1990 metais, sulaukus jau gan solidaus 35-erių metų amžiaus. Įprastai poezijos debiutai įvyksta gerokai jaunesniame amžiuje.
– Mano kūrybinio kelio pradžia yra sovietmetis, kai norint išleisti knygą reikėjo įveikti nemažai kliūčių. Gal todėl tais laikais buvo visiškai normalu debiutuoti jau įžengus į ketvirtą dešimtmetį – tai atrodė gan jaunas amžius.
Debiutuojančiam autoriui su savo rankraščiu tekdavo pereiti įvairias komisijas. Juk anuomet Lietuvoje gyvavo net penkios jaunųjų rašytojų sąjungos ir kiekviena jų kasmet galėjo teikti tik po vieną pirmąją knygą. Tad konkurencija buvo nemaža.
Kai galiausiai paskambinau į leidykla ir pasiteiravau kada pasirodys knyga, man buvo pasakyta, kad rankraštis pradingo ir knygos nebus.
– Tačiau galiausiai pasirodė ir jūsų pirmoji knyga.
– Ne, pirmoji mano knyga neišėjo. Berods 1989 m. pirmųjų knygų komisija nusprendė, kad tais metais turėtų būti išleistos kitų autorių knygos, o mano ir kitų kelių autorių atidėtos kitiems metams. Tuomet aš nunešiau rankraštį į „Vagos“ leidyklą, ji buvo suredaguota, net nupieštas knygos viršelis, tačiau knyga taip ir nepasirodė.
Kai galiausiai paskambinau į leidykla ir pasiteiravau kada pasirodys knyga, man buvo pasakyta, kad rankraštis pradingo ir knygos nebus. Man tai buvo didelis smūgis. Juk tuomet nebuvo kompiuterių ir tai tikrąją to žodžio prasme buvo rankraštis – man buvo likęs tik tos knygos turinys.
Po kurio laiko emocijoms ir šokui atslūgus šią knygą atkūriau iš rankraščių. Ji pasirodė 1993 metais pavadinimu „Dienų dugne“.
Nors per tą laiką aš rašiau eilėraščius, leidau kitas knygas, įstojau į Rašytojų sąjungą, tačiau po šios istorijos man reikėjo ne vienų metų atsigauti. Gal todėl ir nesiveržiau per daug į viešumą, nedalyvaudavau „Poezijos pavasario“ renginiuose – tai buvo tos liūdnos istorijos su pirmąją knyga pasekmė.
– Ar šiandien turite paaiškinimą kas tuomet galėjo nutikti?
– Jau tada man kažkas paaiškino: „Nežinojai su kuo reikia sugerti“. Štai ir viskas.
O savo oficialiai pirmąją knygelę „Palesink paukštį“ išsileidau 1990 metais šiandien sunkiai suvokiamu 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Tačiau net ir tada, teko girdėti, Kauno moksleiviai tuos eilėraščius dar persirašinėjo vieni nuo kitų.
Kūryboje pastebimas tapau gerokai vėliau, o tai buvo susiję su mano gyvenimo pasirinkimais. Visų pirma, aš neišvažiavau gyventi į Vilnių, o dirbau ir gyvenau Utenoje, čia stačiau namus savo šeimai, auginau vaikus. Ir tik po to galėjau skirti daugiau laiko ir savo rašymams. Toks buvo mano apsisprendimas ir dėl to nė kiek nesigailiu.
– Žvelgiant į jūsų bibliografiją, matyti tartum dvi kūrybos bangos – pirmąsias penkias knygas išleidote per penkerius metus iki 1995-ųjų, tuomet penkerių metų pauzė ir po 2000-ųjų antroji banga, kuri tęsiasi iki šiol. Jos metu gan reguliariai kas kelis metus išleidžiate po knygą. Sakykite, kas tai nulėmė?
– Sunku pasakyti. Kol buvo maži vaikai, parašydavau ir eilėraščių vaikams, tačiau savo kūrybos pakilimu laikyčiau jūsų įvardytą antrąją bangą, tiksliau, pastaruosius dvylika metų. Jaučiu, kad ir dabar mano kūrybinė kreivė dar neina žemyn, tad kol turiu galimybę, norisi ir parašyti tai, kas mane jaudina.
– Pažvelgus iš laiko perspektyvos, ar pastebite kaip su kiekviena knyga keitėsi jūsų rašymas?
– Žinoma. Poezija tapo gilesnė, atsirado platesnis temų ratas – tai lėmė didesnė gyvenimiškoji patirtis, kuri, man rodos, kūryboje yra svarbi ir labai reikalinga.
– Praėjusiais metais išleista jūsų knyga „Neatsimerk, Viešpatie“ sulaukė tiek skaitytojų, tiek ir rašytojų bendruomenės įvertinimo – ji išrinkta poezijos Metų knyga, taip pat paskelbtas „Poezijos pavasario“ laureatu. Kaip pats manote, kuo būtent šis eilėraščių rinkinys taip patraukė dėmesį?
– Nemanau, kad ši knyga kažkuo labai skiriasi nuo pastarųjų keturių mano knygų, kurios buvo pristatomos „Poezijos pavasario“ laureato vardui. Štai todėl ir galvoju, kad šiais metais esu pagerbtas ne tik už pastarąją knygą, bet ir visas kitas tris parašytas per pastaruosius dvylika metų.
– Jūsų tekstams būdingos mažosios formos, o ir pats kalbėjimas neperkrautas žodžiais. Ar taip visada ir rašėte?
– Taip. Ir gyvenime ir kūryboje esu mažakalbis. Niekada negalėčiau rašyti srautinės poezijos – matyt, tai iš ūkiškumo ir praktiškumo (juokiasi). Juk kam rašyti šešiasdešimt eilučių, jei tą patį galima pasakyti devyniomis. Toks rašymas teikia žymiai didesnę koncentraciją konkrečiam žodžiui, kuris gali virsti metafora.
Esu tikintis žmogus, todėl manau, kad Dievas mums davė žodį ne tuščiam plepėjimui. Ypač kūryboje. Juk žodis – tai galingas įrankis ir be reikalo jo naudoti nereikia. Juolab, kai neturi ką pasakyti.
Dabar lengviau: dėl duonos galiu rašyti mažiau, tad daugiau energijos lieka sau ir eilėraščiams.
– Tai susiję ir su beveik pusę amžiaus trunkančiu jūsų darbu žiniasklaidoje. Kaip pavyko suderinti publicistiką su poezija, neišsirašyti, galiausiai, neprarasti poreikio, gal net būtinybės rašyti ir po darbo?
– Išties žurnalistika labai daug atima. Juk žmogus turi tik vieną kiekį energijos, o išsikrovus reikia laiko, kad pasipildytum. Todėl kiek atiduodi darbui, tiek nelieka kūrybai. Nepaisant to rašiau – ir pavargęs, ir pradžioje neturėdamas tam sąlygų, pavyzdžiui, užsidaręs vonioje. Bet tada buvo dalykų, kurie skaudėjo – jaučiau būtinybę juos išsakyti.
Dabar lengviau: dėl duonos galiu rašyti mažiau, tad daugiau energijos lieka sau ir eilėraščiams.
– Ką asmeniškai jums suteikė žurnalisto darbas?
– Čia sutikau labai daug puikių žmonių. O ir gyvenimas, dirbdamas žurnalistikoje, pažįsti kiek kitaip. Juk daugelis dalykų atsiveria kitaip – iš arčiau, giliau. Turi galimybę patirti ir išgyventi tai, kas įprastai kasdienybėje yra nepastebima. Todėl žurnalistika ne tik atima, bet ir duoda.
Per savo darbo metus įsitikinau, kad kiekviename kaimo žmoguje yra tiek daug išminties nežinia iš kur ateinančios, tiek daug gražių ir subtilių dalykų...
Man smagiausia būdavo kalbėtis su kaimo žmonėmis. Per savo darbo metus įsitikinau, kad kiekviename kaimo žmoguje yra tiek daug išminties nežinia iš kur ateinančios, tiek daug gražių ir subtilių dalykų... Įdomiausia, kad patys svarbiausi žodžiai paprastai būdavo pasakomi jau baigus pokalbį, išjungus diktofoną ar užvertus užrašinę.
Esu dėkingas žurnalistikai už visus tuos metus ir susitikimus su žmonėmis.
– O poezijai žurnalistika daugiau davė ar, vis dėlto, atėmė?
– Jos ėjo šalia viena kitos. Juk tai, vis dėlto, skirtingi dalykai.
Prieš kurį laiką rašydamas knygą „Neatsimerk, Viešpatie“, kartu rašiau ir publicistikos knygą „Kartu iki pergalės“ apie karą Ukrainoje. Šios temos atsikartoja ir poezijoje, ir publicistikoje, tačiau forma ir žodžiai – skirtingi. Eilėraščiuose svarbu, kad karo tema būtų universali, nes karas gali pasikartoti bet kur. Tuo tarpu publicistikoje kalbu atviru tekstu.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, kiekvienas turėjome apsispręsti, kurioje pusėje mes esame. Man klausimų dėl to nekilo.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, kiekvienas turėjome apsispręsti, kurioje pusėje mes esame. Man klausimų dėl to nekilo. Tačiau aš mačiau nemažai žmonių, kurie stojo šalies agresorės pusėn. Vienų tokie įsitikinimai – ačiū Dievui, jų nėra daug. Tačiau didesnioji dalis buvo akivaizdžiai suklaidinti Rusijos propagandos. Tai – mūsų žmonės ir man jų gaila. Štai kodėl publicistiką rašiau dėl jų, siekdamas paaiškinti situaciją ir apšviesti jų protus.
– Knygoje „Neatsimerk, Viešpatie“ visą skyrių pavadintą „Skeveldros“ skiriate Ukrainos karui. Kodėl pačiam buvo svarbu apie tai kalbėti poetine forma? Ką apskritai gali poezija karo, prievartos, smurto akivaizdoje?
– Šias temas kėlėme karo pradžioje Poetiniame Druskininkų rudenyje vykusiose diskusijose. Išties, ką gi aš galiu parašyti apie karą, kai esu už 1000 kilometrų nuo fronto linijos. Net ir šimtas mano eilėraščių šia tema nebus verti nė vienos ukrainiečio eilutės iš apkasų, subombarduotų miestų, moterų ir vaikų laidotuvių. Ką gi aš galiu apie tai parašyti sėdėdamas saugiu atstumu nuo krintančių bombų?
Net ir šimtas mano eilėraščių šia tema nebus verti nė vienos ukrainiečio eilutės iš apkasų, subombarduotų miestų, moterų ir vaikų laidotuvių.
Nepaisant to apsisprendžiau rašyti ir poezijos kalba išreikšti savo, kaip europiečio požiūrį į šį karą vykstantį XXI amžiuje. Man žiauriausia yra vaikų žūtys ir sužalojimai. Ir tai labai asmeniška – per šiuos dvejus karo metus sulaukėme dviejų anūkių gimimo, todėl aš nepaliauju galvoti apie jų laiką, apie šį karą ir ukrainiečių kančias.
Šiuo metu žuvusių vaikų skaičius Ukrainoje perkopė pusę tūkstančio. Tai baisu ir tragiška. Net ir vieno vaiko žūties būtų per daug. Praėjusių metų „Poezijos pavasario“ renginiuose susipažinau su ukrainiete vertėja. Ji pasakojo, kad į Lenkiją iš Ukrainos buvo atvežta devyniolika vaikų nuo vienerių iki keturiolikos metų amžiaus. Visi jie buvo žili ir beveik nekalbantys. Nė viena vaiko ašara negali pateisinti karo – kad ir dėl kokių tikslų jis vyksta.
– Kas šiandien jus tebeįkvepia kurti eilėraščius?
– Pats gyvenimas. Esu būsenų poetas, todėl rašau tai, ką jaučiu ir išgyvenu asmeniškai. Štai kodėl rinkinyje „Sapnų slidininkas“ yra skyrius skirtas epidemijai, o „Neatsimerk, Viešpatie“ – Ukrainai.
Tuo tarpu dabar rašomoje knygoje bus skyrius skirtas motinai, kuri mirė praėjusiais metais. Atsisveikinimas su ja, netekties išgyvenimas – tai yra dalykai, kurie mane jaudina ir kuriuos jaučiu būtinybę sudėti į eilėraščius. Aš turiu išjausti savo būseną, tik tuomet galiu rašyti.
Kiek galiu rėmiau ir remsiu Ukrainą tiek savo rašymais, tiek kitais dalykais, kad tik šitas karas neateitų iki mūsų.
Yra ir kitų dalykų, kurie mane jaudina. Nors naujoje knygoje bus tik pavieniai eilėraščiai apie karą, tačiau jis nesibaigė, todėl teberašau ir apie tai. Šis karas sugriovė mūsų ramybės ir saugumo jausmą.
Pasiekęs savo amžių dėl savęs jaudinuosi jau mažiau, tačiau man rūpi mano vaikų ir anūkų ateitis. Labai nenoriu, kad mūsų žemėje nutiktų kažkas panašaus į tai, kas ištiko Ukrainą. Todėl kiek galiu rėmiau ir remsiu Ukrainą tiek savo rašymais, tiek kitais dalykais, kad tik šitas karas neateitų iki mūsų.
