Tarp jų – Lauros Kromalcaitės ir Ievos Toleikytės poezijos debiutai, antroji poeto Tomo Petrulio knyga, po 14 metų su poezija grįžtantis Vytautas Rubavičius, poezijos žaidėjas Dainius Dirgėla ir jo formatai bei šviesaus atminimo rašytojos Jolitos Skablauskaitės eilėraščiai.
Tomas Petrulis. Sterili (dailininkas Jurgis Griškevičius)
Antrojo Tomo Petrulio poezijos rinkinio „Sterili“ tekstai kyla iš įtampos tarp sakralumo ir profaniškumo, tikėjimo ir netikėjimo, iki galo nesugebant pasirinkti nei vieno, nei kito, nuolat judant, migruojant tarp šių polių. Tekstai, dažnai grįsti kalbos žaismu, erotiniais, pornografiniais, taip pat kasdienybės įvaizdžiais, nuolat pereina tai į vieną, tai į kitą polių. Tačiau nė viename jų neužsibūna. Galiausiai lieka pati kalba, kaip mediumas, per kurį skleidžiasi laikas ir erdvė. Rinkinį „Sterili“ papildo keliolika poeto atrinktų eilėraščių iš pirmosios jo tik elektroniniu formatu išleistos knygos „Triukšmo gyvatė“.
2017 m. pasirodęs pirmasis T.Petrulio poezijos rinkinys „Triukšmo gyvatė“ (išleido el. knygų leidykla „Naujas vardas“) neliko nepastebėtas. Knyga pakliuvo į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą kūrybiškiausių 2017 m. knygų dvyliktuką, taip pat buvo įtraukta į 2018 m. „Metų knygos rinkimų“ penketuką poezijos kategorijoje.
Ieva Toleikytė. Raudonas slidus rūmas (dailininkė Deimantė Rybakovienė)
„Raudonas slidus rūmas“ – pirma Ievos Toleikytės poezijos knyga (2009 m. „Pirmosios knygos“ serijoje buvo išleistas jos apsakymų rinkinys „Garstyčių namas“). Knygą sudaro trys skyriai, kurie veda skaitytoją nuo asmeniškesnių prie platesnio konteksto eilėraščių. Punktyru brėžiama naratyvinė linija leidžia knygą skaityti kaip brandos istoriją, kurioje išsivaduojama iš įvairių iliuzijų, socialinių ir egzistencinių baimių.
Autorės eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, iškeliama asmeninės patirties vertė. Į pirmą planą iškyla žmogaus santykis su kitomis gyvomis būtybėmis. Taip šalia žmogaus (ne)gebėjimo mylėti prisideda tokios temos kaip mėsos valgymas, tarša, klimato karštėjimas, ekologinė atsakomybė.
Laura Kromalcaitė. Mūsų čia niekad nebuvo (viršelyje panaudota Eglės Mameniškytės iliustracija)
Laura Kromalcaitė – Rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamo „Pirmosios knygos“ konkurso 2020 m. poezijos kategorijos laureatė. „Mūsų čia niekad nebuvo“ – pirmoji autorės knyga. „Gimiau Kaune, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidau Marijampolėje – pakeliui į mokyklą sukūriau dalį šioje knygoje esančių eilėraščių. Tuomet kaimynystėje gyveno upė, tiltas, agresyvoki jaunuoliai lakiniais batais ir ratais slampinėjančios benamės katės. Kartais visiems jiems jaučiu stiprius sentimentus – matyt, dėl to jie išnyra mano eilėraščiuose. – pasakoja jaunoji poetė.
Ši knyga – apie prisiminimus, dažnai virstančius neapibrėžtomis, sapniškomis istorijomis. Laikui bėgant faktai ir detalės išsikreipia, žmonės ir gyvūnai pasikeičia, kol imi nebesuprasti – kas nutiko išties, o ką prasimanei. Dabar šie veikėjai savo stovyklavietes įsikūrė puslapiuose, žodžiuose, pauzėse – kiekvienas liudija apie svarbiausias neišvengiamybes: susitikimus, išsiskyrimus, mirtį. Apie saugią distanciją tarp savęs ir kasdienos. Ir apie tą jausmą, kad galbūt mūsų iš tikrųjų čia niekuomet nebuvo. Galų gale – kas įrodys kitaip?“ – apie debiutinę knygą pasakoja Laura Kromalcaitė.
Vytautas Rubavičius. Smilgos šešėlis: vidurnaktis (dailininkė Deimantė Rybakovienė)
Pasak Nacionalinės premijos laureato, poeto Antano A.Jonyno, „V.Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos „magistralių“, savitai papildo Lietuvos poezijos „kelių žemėlapio“ tinklą, nuvesdama į gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas „dvasios vietoves“.
Naujame poeto rinkinyje „Smilgos šešėlis: vidurnaktis“ sudėti pastaruosius penkiolika metų rašyti eilėraščiai. Paskutinis rinkinys „Verstas“ buvo išleistas dar 2006 m., už jį autorius pelnė „Poezijos pavasario“ laureato vardą. Naujiems eilėraščiams būdinga sudėtinga vaizdų metaforika, ištarmės ritmu grindžiama garsinė raiška. Nevengiama pasakojimo nuotrupų bei intonacijų, kai kurie eilėraščiai kreipia į prisiminimus, kuriuose stengiamasi apčiuopti tokias laiko akimirkas, kurios siejasi su išgyventos amžinybės įspindžiais. Eilėraščio laikas, kuriame sukauptas vaizdinis išgyvenimo turinys, pertraukia kasdienybės tėkmę ir įgauna ratilo pavidalą, tikintis, kad jis atšauks ir skaitytojo pajautose.
Dainius Dirgėla. 2D ir kiti formatai (dailininkė Deimantė Rybakovienė)
Naujoje poezijos knygoje „2D ir kiti formatai“ Dainius Dirgėla kuria poetinio paradokso pasaulį iš kasdienybės fragmentų, žaismingai ir ironiškai buityje mėgindamas rasti būties apraiškų. Kartu atsigręždamas į savo šaknis ir ieškodamas savo asmeninio santykio su šiuolaikiniu pasauliu.
Pats poetas knygą pristato taip: „Tai knyga ne apie geometriją, ne apie senovės graikų matematiko Euklido aprašytą dviejų dimensijų plokštumą 2D, kurią apibrėžia ašys X ir Y. Ir ne apie dvimačius animacinius filmukus ar kompiuterinę grafiką. Ši knyga apie pasaulį 2D, kurio erdves ir patirtis apibrėžia mano vardo ir pavardės pirmosios raidės D. Kad viskas neatrodytų taip vienpusiška ir plokščia kaip 2D geometrijoje, čia yra ir 3D, ir kiti poetiniai formatai.“
Jolita Skablauskaitė. Lapai iš dienoraščio (dailininkė Deimantė Rybakovienė)
Jolitos Skablauskaitės eilėraščiai padeda atrakinti jos savitą, hermetišką kūrybos pasaulį. Tuoj po debiutinės prozos knygos „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ išleidusi poezijos rinkinį „Šviesa, tyla ir ilgesys“, vėliau J.Skablauskaitė publikavo vien prozą.
Į šią knygą sugulė įvairių metų eilėraščiai, parašyti daugiausia gimtinėje Joniškio rajone. Artumas su gamta nuolat pabrėžiamas – žolės veržiasi per slenkstį vidun, įvairiaspalvė augmenija rezonuoja kintančias nuotaikas, mistiški kraštovaizdžiai priartina dangaus šviesulius, ypatingą mėlį, auksinę saulės šviesą, o vibruojantis vasaros oras sukelia ekstazę. Eilėraščių vaizdai dėliojasi kaip paveiksluose – spalvų štrichai, akcentai, kontrastai jungiasi į visumą, perteikia emocijas.
Eilėraščiuose ryškiau nei prozos tomuose atsiskleidžia Jolitos Skablauskaitės (1950–2018) išgyvenimai, šviesių paukščių naktyje leitmotyvas. J.Skablauskaitė įsigyvenusi į gimtinę, bet ji – ne realistė, nefiksuoja giminės istorijų (ankstyva tėvo žūtis nužymėta tik užuominomis), o susitelkia ties emociniais ryšiais, vietovės atmosfera. Pirkios, sodo, Joniškio detalės įkomponuojamos į vizionieriškus paveikslus. Vakarais vienkiemyje vienai baugu, vaidenasi kvazimodiški pabaisėliai, šmėklos, vėlės. Dūlanti troba primena apie giminės išnykimą, visa ko laikinumą, minoriškos nuotaikos užtamsina peizažus.
