– Gerbiamas Algirdai, sveikiname su netikėta knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“. 80 novelių, 100 keistų, netgi bauginančių Arūno Kavaliausko piešinių. Nemenkas darbas. Kodėl?
– Dievas žino… O, galų gale, kodėl ne? Taip atsitiko… paėmiau ir parašiau. Berašant kilo mintis, kad rašau pasakėčias ar vaikišką knygą suaugusiesiems ir jai būtini piešiniai. Tada ir pakviečiau Arūną.
– Knygoje veikia du personažai – bičas ir kaimynas. Kaip įvertintų lygių galimybių kontrolierius jūsų knygą? Kodėl pokalbiai tik tarp vyrų? Kodėl knygoje nepaliaujamai vartojamas alus? Ką pasakys Alkoholio kontrolės įstatymo sergėtojai? Ar jums nebaisu?
– Neramu... Bet galiu paaiškinti. Kas penktas žmogus serga arba labai rizikuoja susirgti depresija. Ko reikia, kad išsigelbėtume nuo depresijos? Pozityvios veiklos, naujų įspūdžių ir antidepresantų. Mūsų versija: nuoširdūs pokalbiai ir būties atradimai. Ar kada patyrėte, kaip gera susėdus su draugu neskubant prie bokalo kalbėtis apie gyvenimą?
– Patyriau. Gaila, kad tai atsitinka taip retai…
– Būtent! Aš taip pat ilgiuosi tos būsenos. Draugystės, dialogo, bendrai iškalbėtos tiesos… Todėl ir įsitraukiau į bičo ir kaimyno bendravimo verpetą… Man to, dievaži, trūksta.
– Bičas knygoje visoks: ir ironiškas, ir sarkastiškas, ir tiesmukas, lydimas geros ir ne tokios geros nuotaikos, keliantis daug įvairiausių klausimų. Turbūt daugelis skaitytojų bičą tapatins su autoriumi – nebijote, nevengiate to? O gal kaip tik – tegul tapatina?
– Tai ne autobiografinė knyga. Aš nesu bičas. Nors kartais taip norėčiau juo būti. Bičas – mano fantazijos vaikas. Ar tėvas privalo atsakyti už savo vaiko elgesį? Taip, jei vaikas nepilnametis. Bičas jau seniai pilnametis, bet bėda ta, kad sulėtinto brendimo. Jis vaikiškas, nes be paliovos klausia. Taigi, man, autoriui, pabėgti nuo bičo kalbų ir darbų vargu ar pavyks… Teks prieš skaitytojus ir kontrolierius atsakyti.
– Gal išduosite, kas tas bičo pašnekovas – paslaptingas išmintingas kaimynas?
– Tai mano antrasis vaikas. Pasitikintis savimi, visažinis. Aišku, kad ir kaimynas gavo gerą dozę mano genų, bet jis kitoks nei bičas. Tai ir sukuria sąlygas jiems turiningai bendrauti. Kartais rašydamas niekaip negalėjau jų sukontroliuoti – susitikę jie nuvarydavo pokalbį tik jiems žinoma kryptimi… Taigi kaimynas, kaip ir bičas, neturi analogo – jie visiškai autentiški literatūriniai herojai.
– Banalus klausimas, bet kaip jums sekėsi kurti prozos tekstus? Ar jie brendo seniai, palengva, o gal priešingai?
– Sekėsi puikiai. Rašymas – tai nuostabi žaidimų aikštelė. Rašydamas dainų tekstus jaučiuosi tarsi matematikas, ieškantis teisingos formulės, o prozoje viskas kitaip – esu astronautas, tyrinėjantis nežinomus pasaulius. Proza tarsi scena – negailestingai apnuogina. Todėl rašyti baisoka, bet traukia dar stipriau nei poezija. Man patinka trumpi tekstai – lyg dainos, kuriose per 3–4 minutes išsakai konceptualią mintį. Šiandien dar neįsivaizduoju, kaip galėčiau parašyti istoriją, kuri tęstųsi visą romaną.
Ši knyga gimė visiškai netikėtai Berlyne prieš dvejus metus. Staiga nei iš šio, nei iš to pradėjau rašyti trumpas noveles. Per kelias dienas parašiau gal penkias. Paskui vėl štilis. Po metų Korėjoje vėl užėjo rašymo šišas (kažkodėl tai nutinka užsieniuose) ir iššoko dar tuzinas novelių. Grįžęs supratau, kad reikia kažką su tuo daryti, ir palaipsniui susipažinau su šios kūrybinės anomalijos kaltininkais: gimė bičas ir kaimynas.
Troškau knygos, kurią būtų nenuobodu skaityti.
– Prisimenate pirmąją novelę, pirmą tekstą, kuris užvedė ant kelio rašyti knygą?
– Pradėjau nuo keistos įžvalgos, kad baimė yra mumyse gyvenanti niekšinga bakterija. Taip gimė tekstas „Baimės niekšumas“. Nežinia, kodėl antrasis tekstas apie mirtį – „Ramybės pavojus“. Kol pagaliau gimė novelė „7D filmas“, kurioje pirmą kartą pasirodo bičas ir kaimynas. Paskui istorijos pasipylė kaip iš gausybės rago. Štai ką reiškia teisingas kūrybos algoritmas!
– Knygoje atrasime ir nemažai aliuzijų į „Anties“ dainų tekstus, ar ne? Turbūt viena ryškiausių – zombiai.
– Taip, „Antis“ mano pasaulėžiūroje paliko gilų pėdsaką. Zombių tema gyva ir knygos herojų pokalbiuose. Man tai tebeaktualu, susiję su tikra, spontaniška gyvybe ir asmenine būties laisve. Negaliu teigti, kad visuomenė zombėja sparčiau nei prieš 50 metų, bet kad zombių nemažėja – tai faktas. Todėl tai tenka priimti kaip duotybę, keistą gamtos dėsnį, kurį verta patyrinėti. Įdomiausia pagauti zombį savyje ir iš jo smagiai pasijuokti. Todėl šioje knygoje nedidelis zombiotyros skyrelis skirtas ne Holivudo zombių medžiotojams, ne patyčioms iš kolegų, bet, greičiau, asmeninei saviugdai.
– Kas jūsų pirmasis skaitytojas?
– Žmona Vilija. Gyvename dviese, na, dar papūga. Tai negi papūgai skaitysi... Tiesą pasakius, Viliją ne juokais užknisdavau savo skaitymais. Įsiviliodavau į savo kambarį, patogiai pasodindavau (arba paguldydavau) ant sofos ir versdavau klausytis. Ką padarysi – Vilijai teko iškęsti literatūros kritiko kančias. Gaudavau vertingų patarimų, iš jų pats populiariausias: „Trumpink!“ Gal dėl to novelės paliko tokios lakoniškos. Tačiau, prisipažinsiu, pastebėjau, kad Vilija mieliau klausosi naujausios „Kandies“ muzikos nei bičo tekstų. Rašytojas nėra jos herojus.
– Knyga labai įvairi – dalis tekstų puikios novelės, pasakojimai, yra ir patarimų, tarkim, sūnui, frontmenui, rasime ir Sabonio, Monro dėsnius. Galime sakyti, tai eklektiška knyga (gerąja prasme). Tokią knygą ir įsivaizdavote?
– Taip, troškau knygos, kurią būtų nenuobodu skaityti. Skaitytojas gali atsiversti bet kurią knygos vietą – perskaityti bet kurią novelę, padėti knygą į šalį ir, kilus tinkamai nuotaikai, sugrįžti. Jei tekstai vargina, galima knygą tiesiog vartyti ir mėgautis A. Kavaliausko piešiniais. Knyga turi ne vieną dugną. Sąmoningai siekiau įvairovės, turinio nehomogeniškumo. Nes toks nūdienos gyvenimas. Eklektiškas ir paviršutiniškas – postpostpostmodernizmas. Įtaigių antraščių laikai. Niekas neturi laiko į nieką gilintis. Jei pirmomis frazėmis nesugebi sudominti – neverta tęsti. Taigi ir aš mėginau neatsilikti nuo laiko. Bandžiau kalbėti trumpai ir apie daug ką.
– Tekstus papildo architekto Arūno Kavaliausko piešiniai. Kaip kilo jūsų tandemas?
– Mes pažįstami daugiau nei dvidešimt metų. Kartu dirbome vienoje architektūros studijoje, kūrėme pastatus Kaune. Arūnas viešai piešti pradėjo nuo labai šmaikščių kalėdinių atvirukų, jais mūsų įmonė sveikindavo kolegas ir klientus. Ilgainiui paaiškėjo, kad visi labai laukė tų atvirukų… Arūnas tylenis. Bet užtenka jam išmaukti porą bokaliukų skanaus alaus ir pradeda čiulbėti. Galima sakyti, Arūnas – bičo personažo įkvėpėjas, krikštatėvis ar prototipas.
– Kokį matote šios knygos skaitytoją? Ar ji bus suprantama jaunai auditorijai?
– Ši knyga įkandama tik alaus mėgėjams. Manau, atsiras ir alų mėgstančio jaunimo. Kiek žinau, Lietuvoje tik kas penktas vyras ir kas trečia moteris negeria alaus. Todėl knygos auditorija milžiniška – teks kartoti tiražą.
