Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Pokalbis su knygų leidybos veteranais: rašytojų daugėja, gerų redaktorių mažėja – pastarieji tuoj išnyks kaip dinozaurai

Giedrė Kadžiulytė, vieno žmogaus leidyklos „Apostrofa“ vadovė, dirbanti su tokiais garsiais autoriais kaip Giedra Radvilavičiūtė, Marius Ivaškevičius, Tomas Venclova, Stasys Eidrigevičius, bei Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka gali būti vadinami leidybos pasaulio veteranais. Besiruošdami „Paviljono“ knygų savaitgaliui jie pasakoja apie laikus, kada dar tik pradėjo užsiimti leidyba, bei išryškina aktualias problemas. Anot leidėjų, per 30 m. situacija tikrai pasikeitė – nuo kioskų, kuriuose dideliais tiražais buvo pardavinėjamos knygos, iki laikų, kada į Raudonąją knygą įrašomi ne tiek rašytojai, kiek redaktoriai.
Giedrė Kadžiulytė ir Saulius Repečka
Giedrė Kadžiulytė ir Saulius Repečka / Asmeninio albumo ir Agnės Gintalaitės nuotr.

Vieno žmogaus leidykla

G.Kadžiulytė dirbti knygų leidybos srityje pradėjo 1983 m., kai atėjusi į filosofijos ir literatūros redakciją „Minties“ leidykloje mokslinio redagavimo patirties sėmėsi iš legendinio redaktoriaus Antano Rybelio. Tada, pasak jos, vyriausiasis redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas ten pradėjo leisti „Atgimimą“, o kone pusė redakcijos kolegijos tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, tarp jų Bronislovas Genzelis, Bronislavas Kuzmickas ir kiti: „Skambiai tariant, ten pradėjome kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę (šypsosi). Tai buvo visiškai kita epocha, kai vienoje iš 8 valstybinių leidyklų kovojome dėl žodžio „Dievas“ rašymo didžiąja raide George’o Berkeley raštuose <…>.“

Vėliau G.Kadžiulytė išėjo dirbti į Atviros Lietuvos fondą (ALF), kur devynerius metus vadovavo knygų leidėjų mokymo ir leidybos programoms: 1991 m. paprašyta padėti iš Kanados į Lietuvą atvykusiam ALF programų direktoriui Dariui Čuplinskui, kartu su juo ruošė britų fondo užsakytą ataskaitą apie knygų leidybą Lietuvoje.

Pasak G.Kadžiulytės, iki tol jai nebuvo tekę pažvelgti į Lietuvos leidybos padėtį vakariečių akimis. Tuo metu ALF, remiamas JAV finansininko George'o Soroso, kūrė ambicingą vertimų programą, kuri iš G.Kadžiulytės pareikalavo administravimo gebėjimų, kūrybiškumo bei lankstaus strategijų taikymo: „Galima sakyti, kad dirbdama ALF savotiškai buvau „stipriojo“ pusėje, nes fondas organizavo kursus leidėjams, skirstė finansus knygoms, ypač akademinėms, leisti, stengėmės padėti sustiprėti naujiems nepriklausomiems leidėjams, valstybinių leidyklų iš pradžių išvis nerėmėme. O po devynerių metų parūpo ir kita barikadų pusė. Eidama į savarankišką leidybą suvokiau, kad ateinu nuoga į dilgėles – prisikūrusi gyvą peklą konkurentų (juokiasi) <…>.“

Aš tiesiog maniau, kad man svarbūs autoriai–atradimai gali būti įdomūs ir kitiems. Norėjau leisti knygas, kuriomis tikiu.

Pradžioje ji trumpai dirbo nedidelėje kolegos leidykloje, o po trejų metų, 2003-iaisiais, įkūrė savo „Apostrofą“. Priežastis buvo paprasta: rinkdamasi knygą leidybai, dažniausiai ji remiasi intuicija, todėl skaičiais pagrįsto pelningumo ar perkamumo beveik neįmanoma numatyti: „Aš tiesiog maniau, kad man svarbūs autoriai–atradimai gali būti įdomūs ir kitiems. Norėjau leisti knygas, kuriomis tikiu. Todėl daug lengviau buvo imtis veiklos pačiai – su visomis rizikomis, ir atsiskaityti niekam kitam, tik sau <…> na, dar rėmėjams. Pradžioje ketinau pasikviesti daugiau žmonių, tačiau vos įsibėgėjus prasidėjo pasaulio ekonomikos krizė. Būtent tada pasidžiaugiau, kad neturiu biuro ir žmonių, kuriems reikia mokėti atlyginimus <…>. Bet jau tada turėjau ir, laimė, išsaugojau savo autorius: Alfonsą Andriuškevičių, Rolandą Rastauską, Arūną Sverdiolą, Arvydą Šliogerį, Dalią Staponkutę, Marių Ivaškevičių, Pauliną Pukytę, G.Radvilavičiūtę, Stasį Eidrigevičių, Tomą Venclovą, Czesławą Miłoszą, Friedrichą Nietzschę, Zygmuntą Baumaną, Reiną Raudą...“

„Nežinau, kiek dar yra tokių vieno žmogaus leidyklų, kurios tiek metų nesiplėsdamos suktųsi įvairiuose konkursuose ir renginiuose. Turbūt vienetai. Dabar sugriausiu skaitytojų iliuzijas (juokiasi). Pagal leidžiamų knygų skaičių gali atrodyti, kad leidykloje dirba daug žmonių. Man neretai skambina autoriai, vertėjai, praktiką atlikti norintys studentai ir klausia, su kuo turėtų kalbėtis vienu ar kitu klausimu. Neturiu, ką atsakyti, nes „Apostrofa“ (su buhaltere – pusantro žmogaus leidykla) dirba 24 val. per parą, namie ir neturi jokio knygynėlio. Beje, jau penkti metai esu „uždariusi“ leidyklos autorių sąrašą ir nebedirbu su naujais, noriu susitelkti į jau turimų autorių kūrybą“, – teigia G.Kadžiulytė.

Giedrė Kadžiulytė/ Asmeninio albumo nuotr.
Giedrė Kadžiulytė/ Asmeninio albumo nuotr.

„Laukinės sąlygos“

Dar būdamas studentas 1997 m. į leidybą atėjo S.Repečka – pradėjo dirbti 1990 m. įsteigtoje LRS leidykloje. Tiesa, jo pažintis su nepriklausomos Lietuvos leidyba prasidėjo kiek anksčiau. 1995 m. tuometiniam knygų platintojui „Knygų centrui“ jis padėjo organizuoti pirmąją knygų mugę Vilniuje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tai buvo dabartinės didžiosios Vilniaus knygų mugės užuomazga. Pasak leidėjo, pirmaisiais Nepriklausomybės metais leidyba išgyveno tikrą lūžį: „Tada kai kas manė, kad tai būsiąs labai pelningas verslas, knygos buvo leidžiamos dideliais, dažnai nepagrįstai optimistiniais tiražais ir netgi masiškai parduodamos spaudos kioskuose. Žinoma, apie autorių teises dažniausiai nebūdavo nė kalbos.“

Pasak pašnekovo, per tris dešimtmečius knygų leidyba pasikeitė iš esmės – šiandien tarptautinėse knygų mugėse jau nebetenka jaustis antrarūšiu leidėju, kaip būdavo ilgus metus: „Dabar esame visaverčiai profesionalai, o juk pasitaikydavo, kad rimti leidėjai išvažiavę į užsienį slapčiomis valgydavo atsivežtus lašinius, nes neturėdavo už ką nusipirkti net kavos <…>.”

Dabar esame visaverčiai profesionalai, o juk pasitaikydavo, kad rimti leidėjai išvažiavę į užsienį slapčiomis valgydavo atsivežtus lašinius, nes neturėdavo už ką nusipirkti net kavos.

S.Repečkos teigimu, šiandien Lietuvos leidyklos – jau visiškai civilizuotos autorinių teisių rinkos dalyvės: „Anksčiau egzistavo nerašyta taisyklė, kad jei per pakankamai ilgą laiką iš autorinių teisių turėtojo nesulauki atsakymo, gauni lyg ir neoficialų leidimą knygą leisti <…>, bet šiandien padėtis visiškai kitokia. Pastaraisiais metais vykdomi ne tik kelių leidyklų aukcionai, bet ir mokamos padorios mūsų rinkos standartą atitinkančios sumos, dėl kurių nebetenka teisintis užsienio kolegoms, motyvuojant skurdu.“

G.Kadžiulytė taip pat prisimena anas „laukines sąlygas“. Tuomet atsirado leidėjų, kurie, nepaisydami autorinių teisių bei atsainiai žiūrėdami į kokybišką knygos parengimą, nemažai pasipelnė. ALF tada kartu su britų eksperte Lynette Owen surengė mokymus ir išleido specialiai Lietuvai pritaikytą savotišką pradžiamokslį „Autorinių teisių pirkimas ir pardavimas“. Kita vertus, fondas skirdavo lėšų apmokėti vertimo autorinių teisių mokestį, nes tuo metu leidėjams labai trūko apyvartinių lėšų.

S.Repečkos teigimu, be šio fondo tikrai nebūtume turėję tiek daug geros verstinės humanitarinės literatūros: „Normali valstybė dar tik buvo pradėjusi kurtis, ir jai verktinai reikėjo akademinių knygų, kurių nebuvome išsileidę dėl visai kitos kultūrinės terpės ir politinės sistemos. Bet kas gi tokią literatūrą tuomet galėjo leisti savo lėšomis? <…>. Nebuvo susiformavęs nė atitinkamas poreikis.“

Redaktoriai, vertėjai – nykstanti rūšis

Interviu 15min metu S.Repečka ir G.Kadžiulytė išsakė rūpestį dėl vis aštrėjančios profesionalių vertėjų ir redaktorių stokos. Abu leidybos pasaulio senbuviai sutinka – vertėjų rasti dar įmanoma, tačiau geri, gebantys su autoriumi dirbti redaktoriai baigia išnykti. Anot S.Repečkos, redaktorių ir vertėjų darbo sąskaita taupyti tikrai neverta: „Knygas daugiausia skaito raštingi žmonės, gebantys atskirti gerą redakciją ir vertimą. Čia nei apgausi, nei sutaupysi.“

S.Repečkos nuomone, leidėjai susiduria ne tik su prastai parengtais jaunais specialistais, bet ir su nenoru šį darbą dirbti. Kaip vieną priežasčių redaktorius nurodo ir pernelyg kuklų užmokestį, kurį, deja, diktuoja rinkos sąlygos ir kurį galėtų padėti reguliuoti tinkama valstybės kultūros politika. S.Repečka apgailestauja, kad laisvai samdomų kultūros darbuotojų mokestinę bazę pastaruoju metu mėginama ne lengvinti, bet dar apsunkinti motyvuojant mistine lygiava. „Senosios kartos vertėjų ir redaktorių liko nedaug, todėl dėl jų reikia kautis. O kalbant apie jaunus redaktorius, taip prastai paruoštų jaunų žmonių anksčiau nesu matęs. Bėda ta, kad net ir jų negali prisikalbinti“, – teigia redaktorius.

Guodos Taraškevičiūtės nuotr./Saulius Repečka
Guodos Taraškevičiūtės nuotr./Saulius Repečka

Kalbėdama apie vertimą ir redagavimą G.Kadžiulytė sako, kad vertėjų darbas bent laikomas autoriniu, jiems lieka įrašas nacionalinėje bibliografijoje, kapsi pinigai už panaudą, o kartais jų kūrinius pastato teatras. Tačiau redaktoriaus „apskritai nesimato“: „Ne kartą esu sakiusi, kad redaktoriaus specialybė yra nedėkinga. Mat jei knyga blogai suredaguota, vadinasi – kaltas redaktorius. Jeigu gerai suredaguota, sako: „oi, koks geras vertėjas“ (juokiasi).“

S.Repečka mato pavojingą tendenciją: „Jei nesirūpinsime redaktoriais, tikėtina, kad netrukus nebesuprasime ne tik verstinių, bet ir lietuviškų tekstų. Šią tendenciją dabar regime įvairiose platformose – ir reklamose, ir žiniasklaidoje. Kartais kalba, pasiekianti skaitytoją, tėra puskalbė. Gerai, kad dar suprantame perduodamą žinią, bet gali ateiti toks laikas, kai nebepavyks tinkamai susikalbėti. Reikia suprasti, kad kalba veikia pagal tam tikrą paradigmą, kurią pažeidus tik daugės nusiskundimų: „Ir ką čia norėta pasakyti?“ <...>.

Dar retesnis paukštis – su autoriumi gebantis dirbti redaktorius. Anksčiau egzistavo vadinamoji „Vagos“ mokykla, kurios išugdyti redaktoriai dirbdavo kartu su autoriumi. Nesakau, kad visais atvejais tai būtina daryti. Tačiau esama tikrai talentingų autorių, kuriems žūtbūt reikia redaktoriaus pagalbos. Gebantys ne tik rašybos klaidas taisyti, bet ir dirbti su pačiais autoriais redaktoriai – retenybė <...>.“

Apie mokesčius

S.Repečkos teigimu, remiantis pačia leidybos darbo organizavimo esme, leidėjo santykis su autoriumi ar vertėju dažniausiai – kaip su laisvai samdomu darbuotoju: „Suprantu, kad kitais atvejais darbuotojas aprūpinamas darbo vieta, jam suteikiamos kitos sąlygos. Tačiau leidėjas nėra tikrasis autoriaus darbdavys. Leidėjas neperka rašytojui darbo stalo. Todėl didinti mokesčius savo darbo vietą susikuriančiam autoriui, motyvuojant mokesčių lygiava, man atrodo neprotinga ir netoliaregiška. Aš kalbu ir iš vertėjo, ir iš leidėjo perspektyvos. Turbūt niekas man dorai nepaaiškins, kodėl dirbdamas etatiniu darbuotoju turiu, kaip vertėjas, antrąkart sumokėti „Sodrai“ mokesčius. Dėl to man tikrai nei sveikatos apsauga pagerėja, nei pensija padidėja <…>. Kas pasakys, kur konkrečiai mano dvigubi mokesčiai nukeliauja?“

G.Kadžiulytė sako: „Turėti savo leidyklą ir daryti viską pačiai šiandien yra sunkiau nei anksčiau. Turiu galvoje padidėjusius mokesčius, į bestselerius ir naujienas orientuotą knygų platinimą, knygynų veiklą vis dar komiso pagrindais, be įsipareigojimų. Tiesa, vos įkūrusi įmonę, buvau šokiruota pirmosios sąskaitos, kurią metų gale reikėjo apmokėti VMI. Tai buvo avansinis pelno mokestis leidyklai, kuri dar nebuvo išleidusi nė vienos knygos!..

O šiaip viską tada buvo įmanoma susitvarkyti: nuo sąskaitų faktūrų iki sutarčių su autoriais – mikliai apskaičiuoji ir sumoki be jokių problemų. Tačiau kuo toliau, tuo viskas sudėtingiau, administravimas atima vis daugiau laiko, vis mažiau jo lieka kūrybinėms veikloms, komunikacijai, naujųjų technologijų taikymui. Jei ne Lietuvos kultūros taryba ir įvairūs užsienio fondai, būtų visai riesta. Man patinka mano „mažas formatas“, tik nežinau, kiek dar galėsiu taip tęsti, nes kiekvienais metais suvaržymų vis daugėja. O svarbiausia – nėra stabilumo ir aiškumo net pusmečiui į priekį, negali nieko planuoti, įsipareigoti užsienio partneriams, vertėjams, autoriams: mokesčiai keliami ir taisyklės keičiamos „nuo artimiausio mėnesio pirmosios dienos“ <…>. Apmaudu ir pikta, kad per visus tuos nepriklausomybės dešimtmečius mūsų valstybėje kultūra taip ir neatsistojo į deramą vietą. Lieka tik stebėtis: Lietuvos knygų leidybos pažanga akivaizdi, nors tenka išgyventi ne itin privilegijuotomis sąlygomis. Visgi tikiu, kad viskas bus geriau, kad ateina kritinė masė šviesių jaunų žmonių... Juk dėl jų ir leidžiame knygas.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs