Naujausių jo verstų kūrinių sąraše net trys leidyklos „Jotema“ romanai – XX a. amerikiečių klasiko J. Steinbecko knyga „Kelionė su Čarliu: ieškant Amerikos, J. Batalion istorinis romanas „Dienos šviesa“ ir neseniai pasirodęs A.Towleso romanas „Linkolno greitkelis“. Kokia buvo jo kaip vertėjo kelio pradžia, iš kur užgimė meilė knygoms, su kokiais vertimo iššūkiais jis susiduria kasdien, galiausiai – kokios knygos jam žadina viltį ir su kokiu rašytoju norėtų susitikti pasišnekučiuoti gyvai, kalbamės su leidyklos „Jotema“ vertėju Arvydu Malinausku.
– Verčiate jau daugiau nei septyniolika metų. Jūsų vertimų sąrašuose galima rasti nuo gerai žinomų detektyvų autorių iki klasikinių ir šiuolaikinių grožinės literatūros kūrinių. O kokia buvo Jūsų kaip vertėjo kelio pradžia?
– Pasirinkimas versti buvo gana spontaniškas sprendimas. Kartą sėdint prie lango ir skaitant H.Marukamio romaną „Dansu dansu“, kilo mintis – kaip būtų gerai būtų perskaityti bent vieną knygą, kol ji dar neišversta į lietuvių kalbą. Juk tuomet galėčiau šią knygą perskaityti pirmasis! (Juokiasi – red. past.) Žinoma, japonų kalbos nemokėjau, tačiau – anglų ir rusų buvo nesvetimos. Antra, knygų skaitymu iš tiesų mėgavausi. Nors prisipažinsiu, buvo tokių gyvenimo laikotarpių, kai visiškai neskaičiau – maniau, kad gyvenimas įdomesnis už knygas, bet vėliau prie jų sugrįžau. Trečia, vertimai buvo galimybė papildomai užsidirbti.
– Ar prisimenate savo pirmąją verstą knygą? Ar iš pradžių nebuvo kilę abejonių savimi dėl patirties stokos?
– Pirmąją knygą išverčiau „Jotemos“ leidyklai, iki tol teko redaguoti vieną iš jos leistų knygų „Pasaulio religijos“ skyrių apie krikščionybę. Taigi pasiteiravau leidyklos, ar negalėčiau versti. Gavau teigiamą atsakymą. O dėl abejonių pradžioje... Ne, priešingai – per daug pasitikėjau savimi. (Šypsosi – red. past.) Tačiau bėgant laikui tai susitvarkė. Šiandien nelaikau savęs tokiu geru vertėju – šioje srityje galima rasti daug geresnių kolegų.
– Vilniaus knygų mugėje bus galima susipažinti su naujausiais jūsų išvertais kūriniais – garsaus amerikiečių rašytojo A.Towleso romanu „Linkolno greitkelis“ ir J.Steinbecko knyga „Kelionės „Kelionės su Čarliu: ieškant Amerikos“. Pirmajame kūrinyje keliauja keturių jaunuolių kompanija, iš kurių du broliai – 18 m. Emetas (nuteistas už netyčinę žmogžudystę) ir 8 m. Bilis (siekiantis surasti juos vaikystėje palikusią mamą), o antrajame – 58-erių metų sulaukęs rašytojas J. Steinbeckas kartu su savo pudeliu Čarliu. Ar galėtumėte trumpai palyginti šias dvi knygas?
– Tiesa, didžiausias panašumas – kad abiejų romanų veiksmas vyksta pagrindiniams veikėjams keliaujant per Ameriką XX a. 6–7 dešimtmetyje. A. Towlesui būdingi išraiškingi pagrindinių veikėjų charakterių aprašymai. Be to, „Linkolno greitkelyje“ apstu nuotaikingų nutikimų, nors pagrindinis dėmesys daugiau sukoncentruotas į pačius keliautojus, jų išgyvenimus ir vidinius pokyčius. J. Steinbecko romane „Kelionės su Čarliu“ labiau koncentruojamasi į išorinį veiksmą ir išraiškingus aplinkos, gamtos aprašymus. Nors joje galima rasti ir dailių kalbos perliukų dėl kurių vertimo procesas tampa labai malonus, pvz. citata iš knygos: „Ne žmonės leidžiasi į keliones, o kelionės leidžiasi į žmones“. Beje, po dviejų metų man bus tiek pat, kiek J.Steinbeckui buvo tuomet – 58-eri. Esu pagalvojęs, kad būtų neblogai kur nors toli pakeliauti, kaip jam anuomet pasisekė. (Šypsosi – red. past.)
– Praėjusiais metais pasirodė dar vienas jūsų vertimas – kanadiečių autorės J. Batallion romanas „Dienos šviesa: nacistinių getų pasipriešinimo sąjūdyje kovojusių moterų nutylėta istorija“, pasakojantis apie drąsių moterų žydžių pasipriešinimo kovą ir jų likimus Antrojo pasaulinio karo metų Lenkijoje. Turint omenyje dabartinius įvykius Ukrainoje, turbūt ne vienam mūsų kyla klausimas – kodėl mes taip ir nepasimokome iš istorijos pasekmių (karų, holokaustų, trėmimų ir pan.). Ar verčiant panašaus pobūdžio istorines knygas jūsų šis klausimas nekamuoja?
– Kai ėmiausi versti J.Batalion romaną „Dienos šviesa“, karas Ukrainoje dar nebuvo prasidėjęs. Bet kai ėmiausi G.Orwello „Dienoraščių“, 2014 m. jau buvo prasidėjusi Krymo okupacija. Tuomet galvoje tikrai sukosi mintys, kaip viskas panašu ir istorijoje kartojasi. Atrodo, kad žmogaus prigimtis nesikeičia. Tačiau tokių knygų vertimas į neviltį manęs nestumia. „Dienos šviesoje“ aprašomos Lenkijos žydės – moterys ir merginos, tokios pačios kaip ir šiuolaikinės, jos nesileido būti pavergiamos ir toliau kovojo už savo idealus, įsitikinimus, tautą ir šviesą. Ši knyga – tai tikras orumo ir žmogiškos savigarbos pavyzdys. Dar vienas iš tokių pavyzdys – T. Kennealio „Šindlerio sąrašas“, pasakojantis apie vokiečių pramonininką Oskarą Šindlerį, kuris Holokausto metu gelbėjo žydus, nors pats galėto už tai mirti. Panašūs istoriniai kūriniai palaiko viltį, nes leidžia suvokti, kad net ir pačiais sunkiausiais laikais visuomet buvo, yra ir bus žmonių, kurie rizikuos savo gyvybe, gindami savo tėvynę, žemę, gėrį ir tiesą.
– Ar vertėją galime vadinti knygos bendraautoriumi? Kokių kūrinių vertimus lydi šilčiausi prisiminimai?
– Bendraautoriumi vadinčiau nedrįsčiau, vertėjas – tam tikras tarpininkas tarp rašytojo ir žmonių, kurie negali skaityti originalo kalba. Tačiau kartais pavyksta išskirtinai susidraugauti su knygos personažais. Taip buvo nutikę, pavyzdžiui, verčiant „Šindlerio sąrašą“. Versdamas šį romaną buvau taip įsijautęs, kad knygos veiksmas man buvo tapęs realybe. Kaip ir A.Towleso romano „Aristokratas Maskvoje“ pagrindinis personažas – jis buvo tapęs toks artimas kaip geras draugas. Prisimenu, kai baigiau versti šį kūrinį, man buvo labai gaila, kad teko su juo atsisveikinti.
– Verčiate iš anglų kalbos, ar anksti jos išmokote?
– Mokykloje anglų kalbos mano kartos gerai neišmokė. Nors atsimenu, kad rusų kalbą gerai mokėjau, turėjau aukščiausius balus. Taigi anglų kalbą išmokau vėliau, studijuodamas Kunigų seminarijoje, VDU Katalikų teologijos fakultete. Ten mums dėstė amerikietė, o kadangi mano žinios buvo prastos, papildomai imdavau knygas ir pasinaudodamas žodynu skaitydavau. Kadangi studijose daugiausiai teko susidurti su teologine, filosofine, psichologine literatūra, galima sakyti, kad pradėjau nuo sudėtingesnių temų ir žanrų (šypsosi – red. past.)
– Ko imatės, kai versdamas nerandate tinkamos frazės ar žodžio? Su kokias vertimo iššūkiais susiduriate?
Pasitaiko visko, kartais ieškant tinkamo išsireiškimo ar prasmės tenka gerokai palaužyti galvą, nemiegoti. Knygų vertimas šiek tiek primena detektyvo darbą, bandant narplioti įvairias prasmes ir stengiantis išlaikyti tą patį anglų kalbos skonį, rašytojo stilių ir išsireiškimus. Kai kyla keblumų, geriausia tokią vietą praleisti ir versti toliau, arba kurį laiką atsitraukti nuo kūrinio, tuomet dažniausiai ateina „nušvitimas“.
Kartais tampa sudėtinga suspėti su vertimo terminais. Pavyzdžiui, A. Towleso „Linkolno greitkelio“ antrąją pusę daugiausia verčiau naktimis. Tuo metu bandžiau aprėpti per daug darbų ir kitų įsipareigojimų. O kai vertimui paroje lieka tik kelios laisvos valandos, kokybiškai dirbti tampa sudėtinga. Ir priešingai, žinant, kad niekas netrukdys ir turint daugiau laisvo laiko, iš tiesų galima mėgautis vertimu. Tačiau geriausiai per daug nuo jo neatsitraukti, skirti šiam darbui pastovų laiką.
– Ar su kuriuo nors iš savo verstų kūrinių autorių norėtumėte susitikti ir pasikalbėti gyvai?
– Manau, būtų įdomu susipažinti su amerikiečių klasiku J.Steinbecku. Kadangi versti ar skaityti bet kurį jo romaną paprastai būna labai įdomu, taip pat patinka autoriaus rašymo stilius.
