Tuo metu, kai vieni rašytojai ar leidyklos kalba apie tai, kaip kovoti dėl ekonominio išgyvenimo, kaip grumtis su „Netflix“ dėl dėmesio (o šie surengtame pristatyme pareiškia, kad jokios konkurencijos nėra – kas savaime suprantama, nes ši įmonė keturis kartus didesnė už didžiausius pasaulio leidybos namus), kiti literatūrą mato kaip politinės kovos įrankį.
Akivaizdžiausia tai Rusijos stende. Grandiozinis, raudonom spalvom akį rėžiantis, Sovietų Sąjungos simboliką stipriai primenantis stendas bent jau pasąmonėje nukelia į sovietinius laikus. Tai, kad čia Rusija demonstruoja savo galią, akivaizdu ir iš to, kad jų stende vykstantys renginiai išsiskiria garsu, nustelbiantys aplink vykstantį veiksmą.
Pasidairius po jų stende siūlomas knygas irgi abejonių nekyla, kokia šio stendo paskirtis – taip, yra čia Viktoro Pelevino knygų, yra Michailas Bulgakovas ir kiti klasikai, tačiau matomiausioje vietoje, prie pat įėjimo – lentynos, kuriose išrikiuotos knygos apie Vladimirą Putiną. Taip pat knygos apie Sovietų Sąjungą, Josifą Staliną, Borisą Jelciną, Rusijos žygius Antrojo pasaulinio karo metu. Pavarčius kai kurias iš šių knygų sunku būtų suabejoti, kokiais tikslais čia išstatytos šios knygos.
Paklausius kelias šiame stende vykusias diskusijas įspūdis lieka prieštaringas – yra rašytojų, kurie atvirai sako, kad šiais laikais reikia žiūrėti į rašytojus kaip į individus, atsieti juos nuo tautybės, tačiau yra ir tokių, kurie sako, kad Šaltojo karo baigtis buvo Rusijai tragedija, nes Vakarų kultūros atėjimas dalį rašytojų pavertė nereikalingais (čia tarp klausytojų pasigirsta plojimai). Abejojama, ar tikrai verta oponuoti dabartinei valdžiai. Tiesa, yra ir manančiųjų, kad visgi didžiausia problema buvo ne tai, kad ta Šaltojo karo siena griuvo, bet tai, kad ji apskritai buvo sukurta.
Irano opozicija
Politikos netrūksta ir kitus. Mugėje yra oficialus Irano stendas su valdžios pripažintais rašytojais, tačiau lauke yra įrengtas kioskas, kuriame platinama informacija apie Irano opoziciją.
Net Jo Nesbo, kalbėdamas apie savo knygas, sakė, kad jis, kaip kriminalinių romanų autorius, lyg ir neturėtų veltis į politiką, tačiau visgi sunku išlikti apolitiškam – juk ir parinkdamas temas jau iš karto atlieki tam tikrą politinį veiksmą.
Šiemet mugės garbės viešnia yra Norvegija, ir Frankfurte vieši apie šimtas norvegų rašytojų, tarp kurių didžiausios šios šalies literatūros žvaigždės. Tačiau leidėjai ir rašytojai, nepaisant tokio oficialaus statuso, nepraleidžia progos viešuose renginiuose sukritikuoti savo valdžią. Vienas leidėjas renginio metu atvirai rėžė šalia sėdinčiai Norvegijos kultūros ministrei, kad situacija galbūt pagerės, kuomet į valdžią ateis kita politinė partija, ir tai, ką šneka ministrė, yra ne visiška tiesa. Politkorektiškumas norvegų literatūros pasauliui nėra būdingas.
Lotynų Amerikos rašytojai: „Mes esame tylos ekspertai“
Politika buvo pagrindinė tema ir diskusijoje „Kaip mes dabar rašome istoriją“, kurioje dalyvavo garsūs Lotynų Amerikos rašytojai. Visi jie sutarė, kad politika yra smarkiai paveikusi jų literatūrą, skirtumas tik tai, kaip jie tai bando pateikti.
Vienas žymiausių šiuolaikinių brazilų rašytojų Lutzas Kliche sakė, kad jam svarbiausia rašant knygas suprasti, kaip politika palietė neturtingųjų, žmonių, kurie retai matomi viešajame diskurse, gyvenimus.
„Mano knygos yra bandymas suprasti savo šalies istoriją iš vargingųjų žmonių pusės, kalbėti apie tuos žmones, kurie vis dar tiki geresnio gyvenimo galimybe, – sakė jis. – Man nepatinka tai, kas vyksta mano šalyje, tačiau aš neapsimetu, kad žinau atsakymus. Man knygose svarbu užduoti klausimus, o skaitytojas pats turi nuspręsti“.
Čilietė rašytoja Maria Jose Ferrada sakė, kad ištisos kartos įprato verčiau nutylėti, nei pasakyti, ką iš tiesų galvoja. „Mes esame tylos ekspertai“, – sakė ji. Ji sako, kad net pradėjusi rašyti knygą apie tėvo ir dukters santykius, apie tėvišką meilę, ji net pati nepastebėjo, kaip diktatūros tema įsiskverbė į knygą.
Nikaragvos poetė Gioconda Belli teigė, kad sudėtingiausia yra suvokti, kaip formuojasi istorinė atmintis – bent jau jos šalies istorijoje tą atmintį kūrė laimėjusieji, kolonizatoriai. Daugiausia apie moterų išnaudojimą rašanti autorė sakė: „Mano literatūros tikslas yra pažadinti žmones, literatūra turi labai stiprų poveikį žmonėms, jei sugeba paliesti jų emocijas“.
Tačiau kol vieniems literatūra atrodo ir kaip kova už išnaudojamus žmones, būdas atskleisti istorines patirtis, kitiems, akivaizdu, tai tampa dar vienu ideologinio karo ginklu.
