Roberto Bolaño [Roberto Bolanjo] (1953–2003) – iš Čilės kilęs rašytojas, gyvenęs Meksikoje, daug keliavęs po Lotynų Ameriką, Afriką ir Europą, bet galiausiai įsikūręs Ispanijoje, netoli Barselonos. Čia ir praleido likusį savo gyvenimą aktyviai rašydamas poeziją, apsakymus, esė ir romanus. Bolaño yra sakęs: „Kartais manausi esąs netikša, kartais – nevykėlis, tačiau visuomet esu rašytojas.“
Literatūra Bolaño aktyviai susidomėjo penkiolikos, kai šeimai persikrausčius į Meksiką dienas ėmė leisti bibliotekoje, paniręs į knygas tų, kurie tapo pirmaisiais jo mokytojais: beat kartos atstovai, Julio Cortázaras ir Jorge Luisas Borgesas. Tiesa, tapti profesionaliu rašytoju ir pragyventi iš literatūros pavyko ne išsyk – tik stabiliai įsikūręs Ispanijoje galėjo sau leisti atsiduoti vien kūrybai.
Iki tol gyventa klajokliškai, neišvengta nepriteklių, teko griebtis pačių įvairiausių laikinų darbų: indų plovėjo, sargo, šiukšlininko. Būtent dėl tokios eklektiškos kelio į rašymą pradžios Bolaño tapo išskirtine figūra Lotynų Amerikos literatūros kontekste – priešingai nei daugelis kitų rašytojų, jis nepriklausė elitui, nesilaikė klasinių ar doktriniškų pažiūrų, buvo liberalus kairuolis, mėgo priešgyniauti ir kelti klausimus. Tokia jo laikysena ypač patiko jaunajai rašytojų kartai, pavargusiai nuo elitizmo, saloninės literatūros ir nepasiekiamų grandų, nepalikusių vietos kitiems literatūros pasaulyje. Taigi Bolaño kaipmat išpopuliarėjo, susiformavo netgi savotiška jo gerbėjų „subkultūra“, o skaityti šio rašytojo knygas virto gero skonio ženklu.
Bolaño gyvenimas neatsiejamas nuo jo kūrinių ir atvirkščiai. Į savo tekstus jis perkelia ne tik daug autobiografinių detalių (nuo aplankytų vietų, sutiktų žmonių iki ligų, kuriomis sirgo), bet ir svarbias egzistencines patirtis. Visų pirma, rašytojas neromantizuoja ir neidealizuoja pasaulio, jo žvilgsnis dažnai ironiškas, pasakojimo tonas kandus, kalba – kasdieniška, tvirta, sodri. Lygiai taip pat, kaip savo kūryba peržengė visas geografines ir kultūrines ribas, įsitvirtindamas pasaulinės literatūros olimpe, Bolaño kerta ir žanro apribojimus – jo kūryboje fantazija dera su žurnalistinės kronikos tikslumu, apsakymą gali būti sunku atskirti nuo esė, o visą kalbėjimą lydi kone poetiškas ritmas ir išskirtinis dėmesys žodžiui. Šio rašytojo žvilgsnis skvarbus, jis preciziškai atlieka visuomenės ir politinio konteksto skrodimą – įvairūs socialiniai sluoksniai, kurioziškos ar nepatogios situacijos jam pažįstami ne kaip antrinė materija, o iš asmeninės patirties. Bolaño horizontas platus, žvilgsnis visa apimantis, skaitant jo kūrybą justi nepatenkinamas smalsumas ir patirties godulys.
Verta paminėti, kad pačiam tapti neatsiejama kūrinio dalimi jam, regis, buvo kone gyvybiškai svarbu – susikūrė alter ego Arturą Belaną, per kurį dar tvirčiau įpynė savo tapatybę į tekstų audinį. Ne mažiau nei aktyvus dalyvavimas savo paties kūriniuose Bolaño buvo svarbus dialogas su tais autoriais, kuriuos laikė vertais dėmesio: jo tekstuose gausu atvirų ir paslėptų intertekstų, aliuzijų, užuominų ar netgi ištisų eilėraščių citatų. Į literatūros istoriją šis rašytojas veikiausiai pateks ir dėl savito „niekšiškumo“ – tiek apsakymuose, tiek romanuose jis atvirai kritikuoja kūrėjus, kurių nemėgo, – ypač daug kliūva kultiniam Čilės poetui, lyrinės poezijos etalonui Pablo Nerudai. Vietoje jo siūloma skaityti eksperimentuojančius, naujų išraiškos būdų ieškančius rašytojus, tokius kaip Raúlis Zurita, Césaris Vallejo, Enrique Linhas. (Įdomu ir tai, kad Bolaño prozoje labai daug dėmesio tenka būtent poetams ir poezijai.) Taigi jis kruopščiai ir dėmesingai formavo ne tik savo asmeninį kanoną, bet ir antikanoną, kuriuos netiesiogiai perdavė savo gerbėjams. Toks nesiliaujantis pokalbis su kultūriniu lauku reiškia, kad tam, jog tekstas įgautų prasmę, skaitytojas turės tapti bendraautoriu – skaityti užsienio kalbomis, ieškoti paslėptų nuorodų, pasidomėti jam nežinomais vardais. Net ne pernelyg akylam skaitytojui bus aišku, kad šis rašytojas gyvena literatūra, ir tai yra viena pagrindinių – jei ne pati svarbiausia – jo kūrybos atramų.
Bolaño prozą glaustai būtų galima apibūdinti kaip nuotykį. Jam įdomu užduoti klausimus, mėginti įminti mįsles, žaisti slėpynių. Būtent todėl šio rašytojo romanuose esama nemažai detektyvinių motyvų, ypač „Pašėlusiuose detektyvuose“ ir „2666“. Romanas „2666“ buvo išleistas jau po autoriaus mirties, esama kelių versijų apie jo konceptą – deja, nė vienos jau nebepatikrinsi. Manoma, kad pirmas autoriaus sumanymas iš tiesų galėjo būti parašyti monumentalų kūrinį, tačiau, artėdamas prie mirties, jis paliko nurodymą padalinti sukauptą medžiagą į penkias knygas – paveldėtojams tai būtų garantavę ilgalaikes pajamas ir ramų gyvenimą. Tiesa, į šį norą neatsižvelgta – „2666“ publikuotas kaip viena didelė knyga, susidedanti iš penkių nemenkos apimties dalių. Kaip tik dėl tokių prieštaringų leidybos aplinkybių gali susidaryti savotiškas autonomijos įspūdis, nes siužetinė visas penkias dalis jungianti linija iš tiesų trapi. Dažnai keliamas klausimas ir dėl šio romano užbaigtumo, ypač turint galvoje tai, kad Bolaño buvo tikras pedantas: savo kūrinius kelissyk perrašydavo, redaguodavo, kaupė įvairius užrašus.
Bolaño prozą glaustai būtų galima apibūdinti kaip nuotykį.
Nepaisant to, ispanakalbiai kritikai „2666“ vadina „visuotinio“ romano užmoju, pabrėžiamas kūrinio monumentalumas, jis lyginamas su Marcelio Prousto, Miguelio de Cervanteso, Franzo Kafkos kūryba. Pompastikai iš visų jėgų priešinęsis Bolaño veikiausiai kratytųsi tokių apibūdinimų, tačiau tiesa ta, kad šiame romane telpa visa, ką šis autorius buvo parašęs iki tol: detektyvinis elementas (skaitytojui reikės išsiaiškinti, ką reiškia 2666 ir kur dingo Arčimboldis), Lotynų Amerika su visais skoniais, kvapais, skurdu, smurtu ir vitališkumu (čia įpinama ir istorija apie žiauriai žudomas Chuareso moteris), literatūra (Bolaño personažais dažnai tampa rašytojai, literatūros kritikai, dėstytojai ar bent jau aktyvūs, beveik maniakiški skaitytojai), kelionės ir seksas. Būtent šis trio – literatūra, kelionės ir seksas – yra pastovus Bolaño kūrybos palydovas, trikampis, į kurį sudedama egzistencijos prasmė. Veikiausiai ne veltui autobiografinis apsakymas „Literatūra + liga = liga“ baigiamas tokiais žodžiais, geriau nei bet kokia esė reziumuojančiais šio unikalaus prozininko kūrybą:
„Knygoje apie Kafką Kanetis rašo, kad svarbiausias XX amžiaus rašytojas suvokė, jog burtas mestas ir jau niekas jo nebeskiria nuo rašymo, kai pirmą sykį išspjovė kraujo. Ką noriu pasakyti teigdamas, kad jau niekas jo nebeskyrė nuo rašymo? Tiesą pasakius, pats gerai nežinau. Veikiausiai turiu galvoje, kad Kafka žinojo, jog kelionės, seksas ir knygos yra keliai, kurie niekur neveda, tačiau vis tiek reikia jais eiti ir pasiklysti tam, kad vėl galėtum atrasti kelią, arba ką nors kitą, bet ką: knygą, gestą, pamestą daiktą, bet kokį dalyką, galbūt – metodą, jei pasiseks – ką nors naujo, tai, kas visada buvo ten.“
