– Jeigu galvotume apie vyrų ir moterų stereotipus, stebintų lietuvių rašytojų temų pasidalinimas. Vyrai pakankamai drąsiai kalba apie moteris ir jų fundamentalumą, visa apimančią ir griaunančią meilę, o štai moterys tarsi vengia savo įvaizdžių visatą kurti apie vyrą, jis dažniau yra kaip nesusipratimas jos visai ne lyrinio aš ar jos kely, todėl temos yra daug platesnės, dažniau skirtos savo tapatybės paieškoms ar intelektualiems nuotykiams aprašyti. Kaip manote, kodėl rašytojos taip kuria(si)? Ar klystu?..
– Nežinau, man jau sunkoka matyti tas skirtybes. Bijau, jos gerokai sumišusios.
– Ne tiek jau ir daug rašytojų moterų yra. Jos dažniau užima kritikių, tyrinėtojų, skaitytojų vaidmenis. Keistai gražios jos tokios tolimos. Kokia skaitytoja esate jūs ir kaip iš jos išauga rašytoja?
– Tikiuosi, kad po truputį išeinu iš kritikės (draudžiu sau rašyti apie pažįstamus), galimos tyrinėtojos (mečiau doktorantūrą) vaidmenų ir virstu vis labiau rašytoja, net jei ir daug kas šaipysis iš mano ambicijos. Universitetas, institutas pasižymėjo nematomu represyvumu – nepakankamai kuklu laikyti save rašytoja; nepadoru gvieštis kūrybos, nes tai didelė puikybės, narcisizmo, neskoningo ekshibicionizmo rizika; atrodysi komiškai, jeigu tikėsi savo išskirtinumu. Čia gali ir būti atsakymas, kodėl tokia didelė proporcija tarp vyresnės kartos moterų skaitytojų ir moterų rašytojų.
– Ką jums reiškia būti moterimi rašytoja? Kaip išvis atsirado tokia skirtis? Ar aš žeidžiu to klausdama?
– Ne, nežeidi, bet net neabejoju, kad šiuos klausimus ir atsakymus kritiškai komentuos „Facebook“ feministės (čia tiktų netgi žodis „svarstys“ – it kokioje pionierių sueigoje). Esu mąsčiusi apie save kaip apie rašytoją, bet kaip apie moterį rašytoją – nelabai. LRT eteryje esu prisistatinėjusi kaip „queer“ („Queer“ teorija sako, kad žmogaus tapatybė yra kintanti ir todėl asmenų negalima suskirstyti į kokias nors grupes. – aut. past.) – taigi, tarsi ir ne visai moteris.
Tačiau žodžio „moteris“ nesu radikaliai atsisakiusi; man jis reikalingas tam tikruose kontekstuose. Matau, kad skirtys egzistuoja. Pavyzdžiui, mano kūryboje aiškūs siuvimo, siuvinėjimo, mezgimo motyvai. Mane galima traktuoti kaip kultūrinių štampų auką – neišsilaisvino nuo vaikystės mergaitėms primestų darbų, neprotestavo prieš genderizmo mechanizmus.
Feministės dėl to gėdintų, moralizuotų – višta, gaišta laiką, užuot skaičiusi kokį Voltaire‘ą. O vis dėlto tie meditatyvūs rankdarbiai, kaip, beje, ir namų ruoša, man nuoširdžiai patinka; jie tarnauja kaip galimybė pasiklausyti radijo laidų ar tiesiog pravėdinti smegenis.
