– Jeigu leisite paklausti, kokia buvo jūsų vaikystė? Kas formavo jūsų požiūrį į kūrybą, estetiką, skonį? O gal svarbesnė paauglystė? Pasidalinkite, jei galite, tai, bent jau man savanaudiškai, labai įdomi jūsų pradžia, juk suaugusiam rašytojui jau daro įtaką socialiniai dalykai...
– Nemėgstu, kai apie vaikystę ir paauglystę pasakoja bendraamžiai – nelabai įtikina, atrodo „suliteratūrinta“, neatidirbta psichoterapeuto kabinete. Vis bandau žiūrėti atsitraukdama, kaip tai atrodytų kitiems. Vaikystėje daug keliavau (mokiausi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, gyvenau internate). Nelengva save suvokti kaip turinčią gimtinę, namus, stabilaus kraštovaizdžio (neaišku net – provincijos ar miesto) atramas. Mano genius loci visuomet yra tarp.
– Jūsų „Meninos“ – atvirumo, maišto ir intelektualios kūrybos dokumentas, už ją gavote ir Jurgos Ivanauskaitės premiją – sveikinu, nors ir pavėluotai! Ką jums reiškia išleisti knygą: ją ruošti, peržiūrėti ir redaguoti, perduoti savo žinią? Kokia toji žinia yra? Ir man įdomu – kieno pusėje maištas, kurį pabrėžė Antanas A.Jonynas?
– Kad nežinau, žodis „maištas“ man visuomet atrodė banalokas, todėl vengtinas, nors Julia Kristeva ir labai poetiškai apie jį rašo. „Meninų“ poezija kampuota, neskambi, labai įtartino verlibro – galbūt žinia ir yra ta, kad duendė gali apsimesti susikūprinusiu nykštuku. Dėliojant knygą sunkiausia save įtikinti jos prasme. Be to, rankraštis atrodė ir kaip tinginystės pasekmė (neparašiau, neparašiau disertacijos).
– Kiek stebiu rašančiųjų pasaulį, moterys iš tikrųjų yra kiek paribyje: jų ir skaitymų mažiau, ir premijų, ir knygų, ir kitų patvirtinimų... Kaip manote, kas jas ten nustūmė? O gal klystu?
– Priešingai, matau labai stiprią vidurinės kartos rašytojų moterų dominantę prozoje: Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Audronė Urbonaitė, Renata Šerelytė, Dalia Staponkutė, P.E.Pukytė, Undinė Radzevičiūtė, Kristina Sabaliauskaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Rasa Aškinytė, Agnė Žagrakalytė (jei dar ko nepraleidau; šioje vietoje turėtų būti nežymus perėjimas į jaunesnę kartą, iki 35 metų – A.Fomina, Vaiva Grainytė, Ieva Toleikytė ir kt.). Abejoju, ar galėčiau išvardinti tiek pat lygiaverčių rašytojų vyrų. Liūdnesnė padėtis su poezija, bet autorių skaičiaus, ne kokybės prasme.
Abejoju, ar galėčiau išvardinti tiek pat lygiaverčių rašytojų vyrų.
– Augote ant filologyno laktos, aš irgi, universitetas su visomis savo stigmomis ir pasiekimais, manyčiau, visgi šiek tiek palaiko lyčių diferenciaciją... Kita vertus, priklausėte savitai ir laisvai rašytojų grupei. Kaip bėgo jūsų studijų metai, kaip jie formavo jus kaip jaunąją rašytoją ir literatūros vertintoją?
– Anksčiau įsivaizdavau, kad turiu neprastą humanitarinį išsilavinimą – „susigraibau“ kai kuriose Europos kalbose, išmanau kai kurias mitologijas, moku skaityti kultūros ženklus, atpažįstu literatūros semantiką. Paskui ėmiau vis labiau tuo abejoti; dabar esu gana skeptiškos nuomonės (tačiau tai abejonė savimi, o ne fakultetu). Nors ir labai juokinga, kai filologes kritikuoja ne filologai.
Nepriklausiau literatų ratams; nebent jau vėliau, doktorantūros metais. Turiu su studijų bičiuliais, dėstytojais, knygomis ir architektūra susijusių sentimentų. Akademinės disciplinos man nebuvo lengva išmokti, tačiau lūžis susijęs su publikacijomis kultūrinėje spaudoje – peržengus šį rubikoną, kelio atgal nebebuvo. Retrospektyvoje matau universitetą kaip... fenomenologines rekolekcijas, turėjusias esminės reikšmės tam, kas aš esu. Žinau, mokslo požiūriu tai baisu.
Išpažįstu dėkingumą profesorei Viktorijai Daujotytei – be jos globos vargu ar išvis būčiau įgijusi aukštąjį išsilavinimą pro forma, buvau pernelyg nestropus, nedisciplinuotas žmogus.
– Ir paskutinis – smalsumo klausimas: kokį pirmą eilėraštį išmokote atmintinai savo malonumui?
– Sunku tiksliai prisiminti. Pirmos klasės skaitiniuose buvo Vlado Mozūriūno eilėraštis „Žiburiais žėruoja Vilnius“. Jo nereikėjo mokytis atmintinai, tačiau atsimenu, kad eidama iš mokyklos mintyse kartojau tas eilutes: buvo malonu.
