„Kai aš pati paauglystėje pradėjau rašyti ir dalintis savo kūryba, dažniausiai viešuose skaitymuose buvome vertinami ir apdovanojami prizais, komisijos skirdavo vietas. Viena vertus – tai skatina tobulėti, kitą vertus – taip nuo pat pradžių kurstoma keista konkurencinė atmosfera“, – tęsė rašytoja.
Ji tikino, kad šį rugsėjį vykęs sprintas kol kas buvo vienas gausiausių, mat renginį vedusi poetė ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė dėl rekordinio norinčiųjų skaičiaus turėjo stabdyti registraciją.
– Kaip susiformavo „Literatūrinis sprinto“ idėja?
– Ši idėja man kilo 2019 m., kai pastebėjau, kad beveik neįsitvirtinusiems, pradedantiesiems rašytojams skirti renginiai, skaitymai dažniausiai organizuojami kaip konkursai ir varžybos. Norėjosi sukurti iš esmės kitokiais principais ir santykiais tarp dalyvių grįstą pasirodymų platformą. Tokią, kur lipantis ant scenos autorius žinotų, kad jam skaitant jokia komisija neskirs balų, o po skaitymų nebus renkamas laimėtojas. Tad laimėtoju šiame kontekste tampa kiekvienas išdrįsęs viešai ant scenos atlikti savo kūrinį.
– Kaip jis kito per metus?
– Pagrindinės Sprinto taisyklės nekito nuo pat pirmųjų, 2019 m. rugsėjo 20 d., įvykusių skaitymų. Pirmoji taisyklė – nėra renkamas skaitymų laimėtojas ir neskatinama dalyvių konkurencija. Antroji – neribojamas pasirodymų žanras, dalyviai gali skaityti ir poeziją, ir prozą, ir esė, ir pasakoti istoriją. Trečioji – ir turbūt pati svarbiausia taisyklė – visų dalyvių pasirodymo laiką ribojame iki penkių minučių. Iš čia ir renginio pavadinimas. Sprintas, o ne maratonas.
-
R.Kmita: „S.Geda buvo tarsi į batą įkritęs akmenukas – nepatogus, bet neišsiausi ir neiškratysi“
-
O.Arestovyčiaus dėmesys – lietuvių rašytojui: padovanojo knygą ir joje užrašė padėkos žodžius
-
Festivalio „Open books“ direktorė J.Mandrijauskaitė: „Noriu, kad gera literatūra surastų kuo platesnį skaitytojų ratą“
Taigi, labiau kito ne kaip, o kur. Iš pradžių Sprintas vyko Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose veikiančiame Rašytojų klube. Vėliau nusprendėme persikraustyti į mažiau oficialią aplinką. Tam idealiai tiko kultūros klubas „Paviljonas“, su kuriuo jau prieš tai teko glaudžiai bendradarbiauti drauge su bendraminčiais organizuojant knygų mugę „Paviljono knygų savaitgalis“. Taip pat Sprintas buvo organizuotas kitose erdvėse – „Vilnius skaito“ skaitykloje Lukiškių aikštėje, bare „Šnekutis“, „Vasaros knygyne“ Nidoje.
O visa kita liko beveik taip, kaip buvę. Tiesa, karantino laikotarpiu teko taikytis prie susidariusios situacijos, tad net kelis kartus Sprinto skaitymai vyko virtualiai. Įsiminė tai, kad juose dalyvavo daug autorių iš kitų miestų ir šalių. Smagu, kad, nepaisant sąlygų, pavyko išlaikyti tęstinumą ir vėl grįžti prie fizinių renginių, kurie suteikia galimybę autoriams ir klausytojams ne tik klausytis vieni kitų kūrybos, bet ir gyvai pabendrauti.
– Renginys veikia atviro mikrofono principu? Didėja norinčių skaityti?
– Džiaugiamės, kad per trejus metus, organizuojant Literatūrinį sprintą, nepaisant pandemijos, mažėjančio organizacijos finansavimo, pavyko suorganizuoti 16 atviro mikrofono skaitymų. Iš šių skaitymų dalyvavo nuo dvidešimties iki trisdešimties pradedančiųjų rašytojų. Grubiai paskaičiavus – maždaug 400 autorinių pasirodymų. Ne 400 autorių, o pasirodymų, nes nemažai į Literatūrinio sprinto skaitymus autoriai grįžta vėl ir vėl.
– Kokia Sprinto reikšmė literatūriniame kontekste?
Manau, kad Sprintas šiuo metu yra gana saugi ir jauki terpė eksperimentuoti. Visi jie pasižymi šilta ir draugiška publika, kuri ne tik klausosi, bet ir įsiklauso. Taip pat šie skaitymai daliai pasirodančių autorių tampa vartais į kitas literatūrinio lauko galimybes. Žinau kelis autorius, kuriems pasirodžius Sprinto scenoje vėliau juos kvietė į įvairius kitus literatūrinius projektus.
Visus šiuos metus gyvai vykstančių Sprinto renginių metu dovanojame kultūrinius leidinius, kviesdami dalyvaujančius autorius pabandyti savo kūrybą nusiųsti šių leidinių redakcijoms. Smagu, kad dalis Sprinte pasirodančių autorių jau gali pasidžiaugti savo publikacijomis.
Tačiau rašantiems žmonėms svarbu ne tik rašyti, bet ir skaityti profesionalių rašytojų, literatūros kritikų, mokslininkų tekstus, geriau pažinti literatūrinį, kultūrinį pasaulį apskritai. Tad tikiuosi, kad nemaža dalis autorių, pavartę dovanotus rėmėjų leidinius, užsikabins ir ims dažniau skaityti, pirkti ar net prenumeruoti.
