„Vienus vadina megztais sijonais ir beretėm, o kitus influenceriais ir nieko neišmanančiais apie literatūrą. Manau, jog tai nieko neduos, tačiau naiviai tikiu, jog dialogas – įmanomas“, – sakė rašytojas Rimantas Kmita. Bandant išsiaiškinti skirstymo tarp „populiariosios“ ir „elitinės“ literatūros priežastis su 15min savo mintimis sutiko pasidalinti popkultūrą tyrinėjantis sociologas Artūras Tereškinas, literatūrologė, „Metų knygos rinkimų“ pirmininkė dr. Neringa Butnoriūtė bei popromano „Pietinia kronikas“ autorius R.Kmita.
„Masinė“ vs. „elitinė“ literatūra
A.Tereškino manymu, „ši skirtis „vartų saugotojų“ (angl. „gatekeepers“) sukuriama dirbtinai. Literatūros lauko dalyviai – svarbūs kritikai, literatūros tyrėjai, rašytojai, kultūrologai – pabrėžia savo išskirtinumą, galią skirstyti ir apibrėžti „aukštosios“ ir „žemosios“ literatūros sąvokas.
Bet šiuolaikinėje kultūroje šios skirtys yra paslankios – neaiškios ribos tarp populiariosios ir komercinės, populiariosios ir rimtosios literatūrų. Nėra visiškai aišku, kam priskirti K.Sabaliauskaitės ar R.Kmitos kūrybą, nes jie laviruoja tarp kritikų pripažintos ir komercinės literatūrų. Galima daryti prielaidą, kad šie populiarūs romanai buvo rašomi galvojant ir apie komercinės sėkmės receptus, kurių yra ne vienas.“
A.Tereškino manymu, „ši skirtis sukuriama dirbtinai.
R.Kmitos nuomone, popliteratūra nusako ne kokybę, o nurodo į literatūrą, kalbančią apie populiariojoje kultūroje gyvenančią visuomenę ir ieškančią adekvačios kalbos. „Nobelį gauna Bobas Dylanas, žurnalistė ir prozininkė Svetlana Aleksijevič, prestižinės premijos skiriamos grafiniam romanui. Skirstymas egzistuoja, tačiau tą daro literatūros mokslininkai, profesionalūs kritikai. Tačiau Lietuvoje popliteratūra – apskritai beveik netyrinėjama“, – pasakoja jis.
R.Kmita pabrėžia, kad populiariosios literatūros nuvertinimas Lietuvoje yra susiklostęs istoriškais: „Dar tarpukariu Balys Sruoga sakė, kad tokią populiarią literatūrą tenka importuoti iš užsienio. Sovietmečiu Vytautas Sirijos Gira buvo įsiskaudinęs, kad jo knygas, kurios yra išties gera literatūra, vadino populiariąja literatūra. Jam tai buvo nuvertinimas. Nesusipratimas vyko ir dėl Jurgos Ivanauskaitės, nes jos prozai buvo keliami reikalavimai, tarsi ji turėtų būti Jamesas Joyce‘as. Analogiškai ir su K.Sabaliauskaite, dėl kurios ši diskusija vėl iškilo. Tai rodo, kad jau kokius 100 metų kalbame apie tą patį ir niekas nesikeičia.“
Kaip teigia rašytojas, pagrindinė problema slypi komunikacijoje. „Konfliktas dėl „Metų knygos rinkimų“ – iki galo neaiškus, nes kažkas nepasakoma iki galo, kalbama ne tomis temomis, kuriomis reikėtų. Šiuo atveju reikėjo kalbėti – kas yra rinkimai, kaip jie organizuojami, o tada aiškinti visus pasirinkimus <...>. Ši akcija puiki ir būtų liūdna, jog ji baigtųsi, tačiau ją reikia tobulinti. Nei skaitytojai yra kvaili, nei kritikai mato tik savo daržą.“
Kokius 100 metų kalbame apie tą patį ir niekas nesikeičia.
„Tenka pripažinti, kad skirtis yra“
Tuo tarpu N.Butnoriūtės teigimu, tenka pripažinti, kad skirtis yra: „Bendrai suvokiama, kad dėl to vieni lieka hermetiški ir rašantys dėl „meno dėl meno“, o kiti siekia didinti skaitomumą, jaudinti skaitytojus emociškai. Manau, kad daugiau problemų sukelia ne žodis „populiarus“, bet „elitinis“, kuris konotuoja vertybiškai, lyg tai būtų kažkas reikšmingiau. Švelniau galbūt skamba „populiarioji“ ir „rimtoji“, bet tai turbūt neišsprendžia šio galimo konflikto. Ko gero, apskritai, vengiant konflikto, paprasčiau kalbėti apie žanrinę literatūrą.“
Daugiau problemų sukelia ne žodis „populiarus“, bet „elitinis“
N.Butnoriūtės teigimu, „kai kuriais atvejais kalbant apie knygas ši skirtis padeda paprasčiau suprasti knygos padėtį. Be abejo, pritarčiau minčiai, jog gera populiarioji literatūra rodo literatūrinį išsivystymą šalyje, o pastaruoju metu Lietuvoje ji žanriškai įvairėja arba sulaukia daugiau leidėjų pasitikėjimo ir dėmesio <…>.“
Ji komentavo ir R.Kmitos atvejį: „Jis aiškiai nurodė, jog tai – popromanas. Konfliktas kyla tada, jei ir patys autoriai savo kūrybą pozicionuoja kaip priklausančią „elitinei“ literatūrai ir jai suteikia papildomos reikšmės, tačiau patys tekstai byloja ką kitą. Panašus nesusikalbėjimas įvyko su J.Ivanauskaitės fenomenu, tačiau nereiškia, jog jos kūryba nebuvo vertinama.“ Literatūrologė norėtų kelti klausimą – ką gali literatūra šiandien? Kokios jos funkcijos?
Populiarioji literatūra rodo literatūrinį išsivystymą šalyje.
Literatūrinės bendruomenės protekcionizmas?
„O kas ta literatūros bendruomenė?“ – klausimą uždavė R.Kmita. Anot jo, literatūrinė bendruomenė Lietuvoje – tiesiog maža.
Apie protekcionizmą R.Kmita sutiko papasakoti „Metų knygos“ kontekste: „Nebuvo normalių komentarų, veikiau tai komisijos „atsimušinėjimas“. Būčiau norėjęs išgirsti išsamesnių nuomonių, kodėl sąraše atsidūrusios knygos tokios genialios ir nepamainomos. Komisija keičiasi kasmet, keitėsi ir pagrindiniai organizatoriai.“
Tačiau N.Butnoriūtės teigimu, renkant knygas nebuvo „Metų knygos rinkimuose“ komisijoje buvo remtasi daugumos nuomone, todėl vadinti ją protekcionistiška – nebūtų teisinga. „Galbūt protekcionistiškai atrodė, kai susirinkome į antrąjį svarstymą [dėl K.Sabaliauskaitės romano aut.], kurio metu buvo nuspręsta nekeisti sprendimo. Galbūt jis ir atrodė protekcionistiškas, tačiau svarstant apie visas knygas toks požiūris tikrai nebuvo“, – teigė N.Butnoriūtė. „K.Sabaliauskaitės romanai – pakankamai gera populiarioji literatūra“, – sakė ji.
K.Sabaliauskaitės romanai – pakankamai gera populiarioji literatūra.
N.Butnoriūtės nuomone, ar bendruomenės protekcionistiškos, priklauso nuo požiūrio: „Pati nesistengiu eiti į „grupeles.“ Ar jos protekcionistiškos popliteratūros klausimu, N.Butnoriūtė nesiekia įvertinti. Anot jos, kiti taip gali manyti dėl to, jog „pripažinimas susijęs ne tik su skaitomumu, bet ir su finansine bei su literatūrologų, kritikų nuomone susijusia garbės išraiška. Galbūt ir iškilo toks pasakymas, nes šios bendruomenės tiria ir kompetentingai kalba apie knygas.“
Pripažinimas susijęs ne tik su skaitomumu, bet ir su finansine bei su literatūrologų, kritikų nuomone susijusia garbės išraiška.
A.Tereškinas tiki, jog literatūrinis protekcionizmas – egzistuoja. „<…> Iš pažįstamų rašytojų provincijoje esu girdėjęs, kad Vilniuje gyvenantys – vienas kitą propaguoja, tad gauti finansavimą stažuotei iš Rašytojų sąjungos ne vilniečiui rašytojui – gana sunku.“ Jo nuomone, vyrauja ir vyriškasis protekcionizmas arba „vienas kito aukštinimas“. „Manau, kad čia atsispindi ir lyčių nelygybės klausimas“, – teigia jis.
A.Tereškinas tiki, jog literatūrinis protekcionizmas – egzistuoja.
Veikiau puritoniška?
Savo knygoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ A.Tereškinas Lietuvos kultūrinį lauką apibūdina žodžiu „puritoniškas“. Tai reiškia, kad į populiariojoje kultūroje vaizduojamą seksualumą, drąsą ir atvirumą, puritoniška lietuvių bendruomenė žvelgia kritiškai. Ar galėtume šią analogiją pritaikyti ir literatams?
Kalbėdamas apie puritoniškumą ne tik seksualine, bet ir plačiąja prasme A.Tereškinas teigia: „Taip, [lietuvių literatūros bendruomenę] būtų galima pavadinti ganėtinai puritoniška, nes skirtys tarp popliteratūros ir „elitinės“ kūrybos gana griežtos ir menkai paaiškinamos.
Galima pavadinti ganėtinai puritoniška.
Tačiau literatūrinė bendruomenė atsispindi ir mažos kultūros sindromą – kai draugai, pažįstami sukuria atmosferą, kurioje bijoma aštresnės kritikos, arba teigiamai vertinami kolegos. Nesimato ryškesnių literatūrinių kovų, nes nėra aiškiau išsikristalizavusių skirtingų literatūrinių bendruomenių. Trūksta platesnio požiūrio. Juk literatūra kaip ir kitos meno šakos yra eilinis kultūrinės gamybos laukas. Todėl ją reikia analizuoti atsižvelgiant ir į galios santykius, ir į ekonominę logiką, nes kiekvieno autoriaus galutinis tikslas – ne tik būti pripažintam, bet ir patraukti, kuo didesnį meno vartotojų kiekį, siekti ne tik literatūrinės šlovės, bet ir ekonominės sėkmės.“
N.Butnoriūtė sutinka tik iš dalies: „Jaunoji karta yra tikrai liberalesnė – nuo mokslininkų iki kūrėjų. Kartais skaitytojai į priemones šokiruoti literatūroje skaitytojai žiūri kaip į naują dalyką, bet iš tiesų jos nestebina. Galiausiai vyresnės kartos atstovai augo kitokioje vertybinėje sistemoje, todėl dalis jų turi skirtingą supratimą apie literatūros ribas <...>.“
Ar pakanka mokslinių popliteratūros tyrimų?
R.Kmita teigia, jog popliteratūros mokslininkai netiria dėl motyvacijos trūkumo: „Jie tai mato kaip laiko gaišimą. Tai asmeniškas pasirinkimas ir nurodyti, ką jiems tyrinėti – neturime teisės. Nebent tai būtų valstybinis užsakymas. Žinoma, jie ir patys galėtų tai inicijuoti. Juk knygų sąrašai – vienas pasaulis, egzistuoja ir feisbukas, instagramas, knygų klubai. Literatūrinis pripažinimas verda daug kur. Ko gero, didžioji dalis rašytojų kuria žmonėms, žinoma yra rašančiųjų kritikams.“
Popliteratūros mokslininkai netiria dėl motyvacijos trūkumo.
Rašytojo nuomone, tinklaraštininkams reikėtų stipriau reikštis, žinoma, nekonkuruojant su profesionaliais kritikais. O perteikiant knygų įvairovę – skelbti savas nominacijas, apdovanojimus.
Kitaip nei R.Kmita, N.Butnoriūtė nemano, jog populiariajai literatūrai mokslo srityje skiriama per mažai dėmesio. Anot jos, universitetuose studentai noriai analizuoja šiuolaikinių autorių romanus, aktualius literatūrinius skandalus, o Kauno Vytauto Didžiojo universitete šiai literatūrai tyrinėti dėstoma disciplina.
N.Butnoriūtė nemano, jog populiariajai literatūrai mokslo srityje skiriama per mažai dėmesio.
Kiek literatūros skaitytojui svarbus nuomonės formuotojas?
Visgi literatūriniame gyvenime dalyvauja ne tik rašytojai, kritikai ir mokslininkai, bet ir skaitytojai. Išsiskiriančias nuomones pastebime skirtinguose knygų konkursuose. Kiek literatūros skaitytojui svarbus nuomonės formuotojas? Koks šių literatūros vartotojų santykis?
A.Tereškino teigimu, „vartotojai ne visiškai supranta geros ir blogos literatūros skirstymo logiką. Galbūt nesuprantame, kodėl literatūrinio skonio formuotojai neigiamai reaguoja į ekonomiškai sėkmingus kūrinius. Ar visi jie automatiškai blogi? Kartais skaitytojai ima klausti, kodėl apskritai jie turėtų pasitikėti literatūrinio skonio formuotojais, kurie kartais siūlo nuobodžias, sunkiai paskaitomas knygas?“
Kodėl apskritai jie turėtų pasitikėti literatūrinio skonio formuotojais, kurie kartais siūlo nuobodžias, sunkiai paskaitomas knygas?
R.Kmitos nuomone, „kiekvienas skaitytojas turi savo būdą, kaip atsirenka knygas. Tokių skaitytojų, sekančių „Literatūros ir meno“, „Metų“ recenzijas – nėra daug. Didelę įtaką turi įvairūs rinkimai, tačiau geriausia, kai žmonės kalbasi iš lūpų į lūpas. Kai knyga pradeda gyventi savo gyvenimą, jokios reklamos to nepakeis.“
N.Butnoriūtė savo straipsnyje, kuriame teigiama, jog kai kurių viešųjų asmenų pasisakymai „iš principo sąmoningai pažemino skaitymą ir bet kokias pastangas suvokti knygą“, išskyrė skaitytojų ir literatūrologų santykių problemas. „Manau, kad tai yra ne literatūrologų problema, o apskritai patvirtino prarastą humanitarikos autoritetą. Visai nesvarbu, ar bus kalbama apie kalbininką ar literatūrologą“, – teigė literatūrologė.
Manau, kad tai yra ne literatūrologų problema, o apskritai patvirtino prarastą humanitarikos autoritetą.
Kokios institucijos turi didžiausią įtaką literatūros vystymuisi?
R.Kmitos nuomone, Lietuvoje populiarūs autoriai retai ateina iš Vilniaus universiteto dėstomos lituanistikos: „Matyt, studijuojant [lietuvių] filologiją ir perduodamas „elitinės“ ir „populiariosios“ literatūros skirstymas. Lietuvoje rašytojų neruošia, todėl jokia institucija neturi didelės įtakos. Visgi Lietuvoje nemaža dalis rašytojų – ateina iš filologijos. Baigę žurnalistiką, teisę, užsienio filologijas yra kur kas atviresni ir daugiau galvoja apie skaitytoją.“
Studijuojant [lietuvių] filologiją ir perduodamas „elitinės“ ir „populiariosios“ literatūros skirstymas.
„Šios studijos daugiausia moko kritinio skaitymo, jos nemoko rašymo įgūdžių <...>. Neturime ir tarptautinių kritikos sąvokų, o amatininkiško diskurso apskritai nevystome“, – kalbėjo R.Kmita.
Anot rašytojo, svarbų vaidmenį atlieka leidyklos, kurių veikla užsienyje – sklandesnė, mat jie turi palankesnes sąlygas samdyti turinio redaktorius. Vis dėlto, R.Kmita pripažįsta, jog lietuvių autoriai – sunkiai pasiduoda redakcijai: „Vyrauja įsivaizdavimas, jog „tai, ką parašiau – genialu ir niekas nepatarinės, ką daryti.“
„Literatūros mokslininkų refleksija – nelabai turi įtakos, nes literatūros procesui svarbiausia – ką žmonės skaito. Net ir patys Kūrybiškiausių knygų dvyliktuko sudarytojai akcentuoja, jog tai mokslininkų skonio, suvokimo topas. Vien tai, kad jie yra mokslininkai, nereiškia, jog jie pretenduoja į objektyvų sąrašą“, – sako R.Kmita.
A.Tereškinas mano, kad šiuolaikinėje literatūros rinkoje svarbūs veikėjai yra ne tik literatūros kritikai, bet ir leidyklos bei žiniasklaida, kuri padeda išpopuliarinti vieną ar kitą kūrinį. Galų gale paskutiniai teisėjai visada yra skaitytojai. Jų pasirinkimai, kad ir kokie nenuspėjami jie būtų, lemia literatūrinę sėkmę. „Taigi, negalima nurašyti nei skaitytojo, nei literatūros kritiko ar tyrėjo įtakos literatūros rinkai“, – apibendrina A.Tereškinas.
Paskutiniai teisėjai visada yra skaitytojai.
Kokybiška literatūra yra…?
„Ach! Čia pats sudėtingiausias klausimas“, – atsidūsta A.Tereškinas. „Tai priklauso nuo to, koks meninis skonis dominuoja visuomenėje ir kokia socialinė grupė jį yra įtvirtinusi. Nors literatūriniame lauke skirtingi veikėjai kovoja dėl savo vietos, reputacijos ir pripažinimo, „tinkamą“ literatūrinį skonį paprastai įtvirtina viduriniosios klasės literatūros kritikai ir analitikai.
Pavyzdžiui, lietuvių literatūros aplinkoje egzistuoja kultūros premijas gaunantys išrinktieji rašytojai ir komerciškai sėkmingi, bet tarsi dirbantys literatūros pakraščiuose. Žinoma, idealu, kai ir kultūrinis pripažinimas, ir komercinė sėkmė sutampa, tačiau tai nutinka gana retai. Veikiausiai atsakymą į klausimą, kas yra laikoma „kokybiška“ literatūra, galima gauti pavarčius „Metuose“ ar „Literatūroje ir mene“ spausdinamas knygų recenzijas. Kokybiška literatūra apdovanojama įvairiomis premijomis, kaip „tikrąją“ ar „kokybišką“ ją aprobuoja Rašytojų sąjunga, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei kitos svarbios literatūrinės ar kultūrinės institucijos.“
