Pirmą kartą lietuvių kalba šį romaną išleidusi leidykla „Lapas“ kviečia susipažinti su išskirtiniu rašytoju ir jo kūryba, o balandį „Skalvijos“ kino centre pamatyti „Žmogus, kuris miega“ ekranizaciją.
Rašytojas archyvaras
Rašytojo tėvai – Lenkijos žydai – XX a. trečiajame dešimtmetyje atvyko į Prancūziją, kur 1936-aisiais Paryžiuje gimė Georges Perec. Būsimojo rašytojo vaikystę pertraukė netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas: Pereco tėtis, tarnavęs Prancūzijos kariuomenėje, žuvo fronto linijoje, mama buvo nužudyta Aušvico koncentracijos stovykloje. Tėvų netekusį Perecą įsivaikino ir užaugino giminaičiai iš tėvo pusės.
Kelerius metus Perecas studijavo istoriją ir sociologiją Sorbonos universitete, studijų metais pradėjo rašyti literatūros žurnalui „La Nouvelle Revue Française“.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Perecas tarnavo kariuomenėje, tuo metu susipažino su būsimąja žmona, Sorbonos universiteto studente Paulette Pétras, kuri, baigusi studijas, pradėjo dirbti mokytoja. Jai gavus darbo paskyrimą Sfakse, Tunise, pora metus gyveno ten.
Grįžęs iš Tuniso Perecas pradėjo dirbti neurofiziologinių laboratorinių tyrimų bibliotekoje kaip archyvaras. Nors darbas buvo prastai apmokamas, jame išbuvo septyniolika metų ir laisvu laiku užsiėmė kūryba.
Pasak rašytojo gyvenimo tyrinėtojų, jo pomėgis klasifikuoti, sudarinėti įvairius sąrašus ir trauminė patirtis vaikystėje galėjo turėti įtakos ir jo literatūriniams darbams: Pereco kūriniuose atsispindi katalogavimo obsesija, matomas kruopštus savo atsiminimų tyrinėjimas – per kūrybos procesą jis tyrinėjo savo paties atminties, kartu ir užmaršties, mechanizmus.
Pirmąją savo knygą – debiutinę apysaką „Daiktai: septintojo dešimtmečio istorija“ (Les Choses: Une histoire des années soixante), kurioje atsispindi gyvenimo tarpsnio Tunise patirtys, pristatė 1962-aisiais. Po penkerių metų pasirodė romanas „Žmogus, kuris miega“ (Un homme qui dort).
Romanas „Gyvenimas: vartotojo vadovas“ (La Vie mode d'emploi) išlaisvino Perecą iš darbo bibliotekoje: knyga atnešė literatūrinį pripažinimą ir finansinę laisvę, todėl Perecas nusprendė visiškai atsiduoti rašymui ir gavęs kvietimą išvyko kaip reziduojantis rašytojas į Australiją.
Sugrįžus į Prancūziją rašytojo sveikata pablogėjo – jam buvo diagnozuotas plaučių vėžys. Perecas mirė būdamas keturiasdešimt penkerių.
Literatūriniai eksperimentai pagal taisykles
Pereco kūrybai didelę įtaką padarė eskperimentinė literatų ir matematikų grupė „OuLiPo“ (Ouvroir de Littérature Potentielle, Potencialios literatūros dirbtuvė), kurią 1960 m. įkūrė Raymond Queneau ir François Le Lionnais. Šios grupės nariai siekė modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų, pritaikyti jai žaidimo taisykles. „OuLiPo“ nariai kūrė naujas literatūrines struktūras, ribodavo save pačių susigalvotomis taisyklėmis, kurių laikymasis, pasak jų, iš tiesų ne riboja, o tik išlaisvina kūrybiškumą bei vaizduotę.
Vienas žymiausių „OuLiPo“ narių rašytojas Italo Calvino teigė, kad Perecas „nepanašus į nieką kitą“, išsiskiria kūrybiškumu ir išmone. Ir iš tiesų, priklausydamas „OuLiPo“ Perecas parašė ne vieną literatūrine forma stebinantį kūrinį: romaną „Išnykimas“ (La Disparition) jis parašė lipogramos principu, atsisakydamas prancūzų kalboje itin dažnos raidės e, o apysakoje „Vaiduokliai“ (Les Revenentes), priešingai, visuose žodžiuose tėra tik balsė e, taip pat sukūrė iš daugiau nei tūkstančio žodžių sudarytą palindromą – iš kito galo skaitomą ir prasmę išlaikantį tekstą.
Pereco kūrybinis laukas buvo itin platus: rašytojas statė radijo pjeses, sudarinėjo kryžiažodžius žurnalui „Le point“. Taip pat rašė anagramos principu, kai sukeitus žodžio raides arba skiemenis sudaromas naujas žodis, kūrė ambigramas – žodžius, kuriuos galima perskaityti daugiau nei vienu būdu.
Žmogus, kuris miega
Romanas „Žmogus, kuris miega“ atskleidžia į egzaminą nenuėjusio studento, kuris dienomis slepiasi nuo viso pasaulio, o naktimis klaidžioja po Paryžių, istoriją. Šiame melancholiškame,
postmodernizmo klasika tapusiame tekste Perecas įtraukia skaitytoją į nesibaigiantį, svaiginantį sapną, kuriame persipina apatija bei gyvenimo prasmės paieškos. Pats Perecas, komentuodamas romano formą ir stilistiką, paklaustas, kodėl šio kūrinio tekstas parašytas antruoju asmeniu, teigė, jog toks literatūrinis ėjimas supina tris svarbias figūras – autorių, veikėją ir skaitytoją.
„Žmogus, kuris miega“ stebina ir intertekstų gausa: prancūzų literatūros tyrėjai teigia, jog šis Pereco tekstas yra suaustas iš literatūros klasikų darbų. Įdomu tai, kad romanas laikomas autobiografišku, jame derinamos rašytojo asmeninės patirtys ir nuorodos, nuo rašytojo akių paslėptos kitų literatūros tekstų citatos.
Ilgą laiką Perecas buvo nusistatęs prieš kino industriją ir neplanavo statyti filmų teigdamas, jog ši meno forma skatina vartotojiškumą. Vis dėlto kartu su režisieriumi Bernard’u Queysannu jis ėmėsi kurti romano „Žmogus, kuris miega“ ekranizaciją. Nors tada jau buvo prieinama spalvota kino juosta, šis filmas – juodai baltas, atkartojantis romano kuriamą melancholišką nuotaiką ir siužetinę liniją.
Kaip vienas gražiausių aštuntojo dešimtmečio prancūzų kino darbų pristatomas filmas pelnė prestižinį Jeano Vigo apdovanojimą. Žinoma, jog filmą įkvėpė kitas kino kūrinys, kurį Perecas itin mėgo, – tai Alain Resnais režisuotas filmas „Hirošima, mano meile“, tad „Žmoguje, kuris miega“ galima pastebėti ne vieną nuorodą į šį režisieriaus Alain Resnais kūrinį.
Knygą „Žmogus, kuris miega“ rasite leidyklos „Lapas“ elektroninėje parduotuvėje bei šalies knygynuose, o pamatyti ekranizaciją galite „Skalvijos“ kino centre balandžio 16 ir 23 d.
