Šioje knygoje pateikiamos šimto Lietuvos didvyrių – 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų ir pokario partizanų – biografijos bei svarbiausi veiklos epizodai. Šimtas didvyrių – mažytė dalelė visų patriotų, kovojusių ir kritusių nuožmioje, nelygioje kovoje su žiauriais okupantais.
Didvyriška, Europoje analogų neturinti lietuvių tautos kova truko ištisą dešimtmetį ir pareikalavo daugiau nei 20 tūkstančių kovotojų gyvybių. Knygoje minimi ir keturi prieškario didvyriai: pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs už Nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius, pirmoji Lietuvos kariuomenės auka – karys Povilas Lukšys, nuo sovietų teroristų 1940 metų birželio 15 dieną žuvęs pasienio užkardos vadas Aleksandras Barauskas ir Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Pūtvis-Putvinskis. Kiti 96 laisvės kovų iškiliausi vadai ir dalyviai, atstovaujantys visoms devynioms laisvės kovų apygardoms, pateikiami abėcėlės tvarka.
Šiame gausiai iliustruotame leidinyje skaitytojai ras kovotojų biografijas, jų gyvenimo, veiklos, kovų su okupantų kariuomene bei tautos išdavikais epizodus, taip pat įspūdingas paskutines kalbas okupantų „teismuose“. Visa tai pateikiama ne sausais istoriniais faktais, bet skaitytojui patrauklia literatūrine forma.
Ypač jaudinančios Jono Semaškos-Liepos, Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio, Juozo Lukšos-Skirmanto ir kitų vadų, pasiryžusių likti Tėvynėje, kovoti su priešu ir čia žūti, atsisveikinimo su artimaisiais, kurie po karo išvyko į Vakarus, scenos. Tikriausiai neliks abejingų skaitant paskutinius Juozo Streikaus-Stumbro, kuriuo didžiavosi net ir priešas, ir kitų kovotojų žodžius. Juose atsispindi begalinis šių didvyrių ryžtas paaukoti gyvybę už Tėvynės laisvę, pabrėžiamas mūsų tautos laisvės kovų legitimumas.
Pateikiamos ištraukos iš kovotojų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Justino Lelešiaus-Grafo ir kitų dienoraščių liudija, kad kova vyko itin sunkiomis sąlygomis, kovotojams teko badauti ir šalti. Pasibaigus pirmajam kovų periodui, kurio metu vyko Antazavės, Kiauneliškių, Kalniškių ir kiti dideli mūšiai su okupantų reguliariąja kariuomene, laisvės kovotojai buvo priversti keisti taktiką, nes trūko amunicijos ir labai sumažėjo kovotojų skaičius. Prasidėjo bunkerių periodas. Drėgnuose, prastai vėdinamuose požeminiuose bunkeriuose kovotojai gyveno ir dirbo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Galima tik įsivaizduoti, kaip tokiomis nežmoniškomis sąlygomis jiems buvo sunku parengti ir platinti partizaninę spaudą.
Ne veltui kovotojai bunkerius vadino ne tik saugumo garantu, bet ir kapu – čia jie ir žūdavo, nes saugiai pasitraukti būdavo beveik neįmanoma. 1949 m. vasario mėn. Mėnaičių kaime (Radviliškio r.) bunkeryje įvyko visos Lietuvos laisvės kovų vadų sąskrydis, kuriam vadovavo Jonas Žemaitis-Vytautas. Vasario 16 d. čia buvo priimta Deklaracija – teisinis ir politinis ginkluoto pasipriešinimo pagrindas.
Tarp laisvės kovotojų buvo ne vien kaimo jaunimas, bet ir nemažai inteligentijos atstovų bei poetų. Merginos ir moterys dažniausiai atliko pavojingą ryšininkų darbą, tačiau nemažai jų kartu su vyrais kovojo ir su ginklu rankose.
Rengdamas šį leidinį autorius panaudojo asmeninę biblioteką, kurią sukaupė po Nepriklausomybės atkūrimo, gausią laisvės kovų archyvinę internetinę ir spausdintą medžiagą (laisvės kovų archyvus, kovų dalyvių atsiminimus ir kt.), taip pat rėmėsi asmenine patirtimi.
Ši knyga – tai mūsų istorijos ir didvyrių prisiminimas, nes tie, kurie nežino savo praeities, negali sėkmingai kurti ateities.
