Prancūzų rašytoja ir kino režisierė Virginie Despentes – labai spalvinga asmenybė. Jos knygos ir filmai kelia nepatogius klausimus, filmas pagal jos romaną „Baise-moi“ dėl kontroversiško turinio buvo uždraustas rodyti. Buvusi aktyvi pankroko judėjimo narė nepripažįsta tabu – ji atvirai kalba apie tai, kaip patyrė seksualinę prievartą, kaip ji pati buvo sekso darbuotoja, pasakoja apie tai, kaip vartojo narkotikus; jos kūriniai tapo feminizmo manifestais, o jos grožinės knygos ne tik pelnė prestižines premijas, bet ir tapo bestseleriais (jos trilogijos „Vernonas Subutexas“ vien Prancūzijoje parduota apie milijonas egzempliorių), pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas“ pateko į trumpąjį „Man Booker International“ 2018 sąrašą.
Ši trilogija sykiu ir duoklė savajai kartai, muzikos, keičiančios gyvenimus, įamžinimas, ir pasakojimas apie tai, kas vyksta visuomenėje – autorė sugeba pažvelgti į pačius įvairiausius jos sluoksnius. Gyva kalba kurdama įvairialypius personažus autorė neretai lyginama su Charlesu Bukowskiu, vadinama rokenroline Zola ar šių laikų „Traukinių žymėjimo“ kūrėja. Tačiau akivaizdu, kad šie palyginimai dabar jau nelabai ir reikalingi, nes ji – vienas įdomiausių balsų šiuolaikinėje prancūzų literatūroje.
– Pastaruosius dešimtmečius žymi, regis, vis stipresnis laisvėjimas. Laisviau kalbama įvairiomis temomis. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai visuomenės tapo laisvesnės, ribos pasislinko? Jūs esate išreiškusi mintį, kad, tarkime, meno srityje ribas laužyti dabar sudėtingiau nei anksčiau, nes vis svarbesni pinigai, o kontroversiško kūrinio gerai neparduosi, – tad daug kas net nenori bandyti.
– Nemanau, kad visuomenė Lietuvoje lygiai tokia pati kaip visuomenė Prancūzijoje, ir nei viena, nei kita nėra tokia pat kaip Pekine, Portlande ar Brazavilyje... Geriausiai pažįstu Vakarų Europos visuomenę, kurią ištisus dešimtmečius veikė JAV. Šioje visuomenėje vyrauja daugybė skirtingų požiūrių. Kalbėti apie problemas nėra lengviau nei anksčiau, bet internetu žmonės gali pasisakyti tiesiogiai. Moterys darbininkės kalba apie moterų darbininkių problemas, migrantų vaikai – apie migrantų vaikų problemas, Paryžiaus lesbietės – apie Paryžiaus lesbiečių problemas, kurčnebyliai – apie kurčnebylių problemas...
Pasikeitė tai, kad anksčiau buvo viena socialinė kategorija – dažniausiai heteroseksualūs baltaodžiai vyrai, kilę iš gerų šeimų, kurie visais klausimais išdėstydavo savo nuomonę ir ji paplisdavo, būdavo komentuojama. Dabar, kai yra internetas, žmonės patys iškelia jiems rūpimas problemas. Tai daug ką pakeitė. Senajam elitui vis sudėtingiau kontroliuoti „visuomenei svarbių temų“ sąrašą.
Po truputį įsigali naujas kontrolės ir cenzūros tipas, mat daug kalbų ir pasisakymų išsakoma socialiniuose tinkluose. Taigi, viena vertus, kalbėti galime laisviau, atsirado daugiau demokratijos ir įvairovės, kita vertus, visos žinutės privalo paklusti labai griežtoms ir dažnai sunkiai perprantamoms feisbuko, tviterio ar tiktoko taisyklėms, kurios tas pačias žinutes visiškai pakeičia.
– O kaip žiūrite į dabartinę situaciją po „Black Lives Matter“? Ar pritariate daliai menininkų (J.K.Rowling, Salmanui Rushdie) ir kitų, kurie pasirašė laišką reikšdami rūpestį dėl naujų žodžio laisvių ribojimų?
– Aš skaitau „New York Times“, bet man nesinorėjo skaityti to paties laikraščio skilties „Pasiųskite armiją“ prieš protestuotojus. Donaldas Trumpas – JAV prezidentas. Jis priklauso kraštutinių dešiniųjų flangui. O kai kurie laikraščiai turi ginti demokratiją. Manau, kad Tomas Cottonas nesunkiai rastų dešimtis vietų JAV, kur galėtų ginti JAV prezidento politiką. Jam negresia žodžio laisvės suvaržymai – jis išvien su valdžia. Todėl nelabai supratau, kuo buvo grįstas sprendimas publikuoti jo poziciją pirmame „New York Times“ puslapyje.
Ar J.K.Rowling sunku leisti knygas? Ar kas nors bandė jai užkirsti kelią į socialinius tinklus? Ji griežtai kritikuojama dėl transfobiškų pažiūrų. Nemalonu. Diskusijos internete žiaurios. Mano galva, nežinomi žmonės galėtų baimintis ir atšaukimo kultūros, cancel culture, – tai smurto forma prieš žmones, kurie nėra labai įtakingi. Bet prieš J.K.Rowling ar Noamą Chomskį... Nemalonu ir, aišku, ne taip patogu kaip 9-ajam dešimtmety. Bet kai galvojam apie tokias ryškias asmenybes, sunku įsivaizduoti cenzūrą ar bet kokį kitą būdą neleisti išsakyti nuomonės.
– Sakėte, kad Vernono Subutexo trilogiją įkvėpė keli dalykai. Tarp jų – finansinė krizė bei Whitney Houston mirtis. Gal galėtumėte papasakoti plačiau?
– Šią knygą pradėjau rašyti 2010-aisiais – tada jau buvo justi visos 2008-ųjų krizės pasekmės Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje. Tai romanas apie šį laiką. Kai Vakarų Europos lyderiai nusprendė pasinaudoti krize, kad nusikratytų po karo sukurto demokratinio valdymo modelio.
Whitney Houston – kas kita. Jai mirus, perskaičiau ilgą straipsnį, ir man įstrigo, kad visą gyvenimą ji turėjo labai artimą draugę, apie kurią mes nieko nežinom. Taip sukūriau Vernono ir garsaus dainininko personažus.
– Šios knygos pagrindiniu personažu pasirinkote buvusį muzikos parduotuvės savininką. Turbūt iš dalies dėl to, kad jūsų praeitis irgi nemenkai susijusi su muzikinėmis subkultūromis, – tačiau galbūt tai simbolizuoja ir ką nors daugiau? Juk muzikos verslas pastaraisiais metais itin ryškiai pakitęs.
– Noriu pabrėžti, kad kalbu apie Vakarų Europą. Muzikos industrijoj mane domino tai, kaip tokia turtinga, sėkminga industrija (pinigai trykšte tryško fontanais, nes grupės ėmė masiškai pardavinėti diskus) mažiau nei per dvejus metus išnyko. Man pasirodė, kad tai būdinga daugeliui XX a. reiškinių, apie kuriuos galvojome kaip apie kažką tvirta, bet kurie subliuško, kai visai to nesitikėjome. Bet mane tai domino dar ir todėl, kad alternatyvioji muzika aktyviai skleidė politines idėjas, taigi buvo ir kita industrija – alternatyvi, ji irgi išnyko taip pat lengvai, nors ir dėl kitų priežasčių.
Man pasirodė, kad tai būdinga daugeliui XX a. reiškinių, apie kuriuos galvojome kaip apie kažką tvirta, bet kurie subliuško, kai visai to nesitikėjome.
Šiame romane norėjau atskleisti, kas visuomenėje išnyksta ir pasikeičia, kaip neįtikėtinai lengvai suyra viena realybė ir kaip greitai ir paprastai ją pakeičia kita. Mes kuriam kolektyvinę istoriją ir taip visi kartu keičiam istoriją, ir tam nereikia jokio karo ar stichinių nelaimių. Vadinasi, visi neįtikėtini pokyčiai galėtų būti pozityvūs. Galėtume ryt nutarti, kad reikia sukurti linksmesnę, taikesnę, švelnesnę kolektyvinę istoriją, ir per porą mėnesių viskas pasikeistų.
– Šioje knygoje visa Prancūzija, žiniasklaida be galo domisi mirusia roko žvaigžde. Kodėl mums taip patinka mirusios roko žvaigždės?
– Apskritai žmonėms patinka mirę menininkai. Prancūzijoje labai mylimi mirę rašytojai. Taip pat ir aktoriai, režisieriai. Mums patinka mirę menininkai. Bet antroje XX a. pusėje ryškiausiai švietė roko ir popžvaigždės. Ši populiari muzika ne vieną dešimtmetį buvo svarbiausias ir įtakingiausias menas. Taigi garbinam roko žvaigždes, kai šios miršta. Jos yra neatsiejama mūsų kolektyvinės savasties dalis.
Taigi garbinam roko žvaigždes, kai šios miršta. Jos yra neatsiejama mūsų kolektyvinės savasties dalis.
– Pagrindinis personažas – vyras. Esate minėjusi, kad skaitytojai greičiausiai nebūtų tokie atlaidūs, atjaučiantys, jei šioje pozicijoje būtų moteris. Be to, būtų sunkiau su ja identifikuotis. Ar tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl rinkotės vyrą?
– Pasirinkau vyrą, nes knyga apie roką, – gan greit supratau, kad bus kur kas lengviau, jei personažas bus baltaodis heteroseksualus vyras, tipiškas rokeris. Bet dar ir todėl, kad man patinka persikūnyti kuriant vyrišką personažą.
Romanui pasirodžius, taip, man kilo įspūdis, kad žmonių reakcija kitokia negu tada, kai kuriu moterų personažus. Atrodo, atsiliepimai kur kas švelnesni ir supratingesni, kai aptariamas vyriškas personažas, jis ne taip akylai ir griežtai narstomas. Be to, vyriškas personažas kalba apie „pasaulį“, o moters personažas ne taip lengvai suprantamas kaip „universalus”.
– Knygą galima skaityti ir kaip taiklią įvairių socialinių sluoksnių analizę. Kaip jūs galėjote taip įsijausti kad ir į, tarkime, kraštutinių dešiniųjų pasaulėjautą? Ar tam jums reikia asmeniškai pabendrauti su tokių pažiūrų žmonėmis? Ir kodėl buvo svarbu aprėpti kuo platesnį spektrą?
– Labai daug naršiau internete. Anksčiau, jei norėdavai sužinoti, apie ką kalba kraštutiniai dešinieji, reikėjo su jais susitikti, eiti į jų susirinkimus, trintis tuose pačiuose baruose. Dabar gali praleisti visą dieną naršydama jų portaluose, skaitydama jų feisbukų ir tviterių paskyras. Viskas pasikeitė.
Tačiau, kad ir kaip būtų, pastaruosius dešimt metų Prancūzijoje stulbinamai išpopuliarėjo kraštutinių dešiniųjų idėjos – joms pritaria ir mano pažįstami, ir man artimi žmonės. Taigi man buvo svarbu pabandyti suprasti žmones, su kuriais nebesutinku, bet kuriuos gerai pažįstu.
– Viena esminių temų – bent man – šioje knygoje buvo ir vilčių žlugimas, atotrūkis tarp to, kokių vilčių į gyvenimą dėjo jaunimas, kokias idėjas išreiškė, ir to, kaip susiklostė jų gyvenimas. Kur dingsta tie idealai, – negi karta pralaimėjo? Knygoje matome žmones, kurių gyvenime nuo jaunystės praėję keliasdešimt metų ir beveik nė vieno gyvenimas nesusiklostęs taip, kaip galvota. Regis, daugelis susitaikę su pralaimėjimu. Ar norėjote užfiksuoti tą iliuzijų žlugimą, idealų ir realybės kaktomušą?
– Nemanau, kad kalba eina apie idealų ir realybės kaktomušą. Viena pusė laimėjo karą. Čia lygiai kaip ir pilietinio karo pabaiga Ispanijoj: Franco laimėjo karą ir įvedė diktatūrą, kuri truko 40 metų. Laimėjo ne realybė. Laimėjo fašizmas. Tam tikra realybės koncepcija sutriuškino kitą koncepciją. Ir taip atsitiko ne todėl, „kad kitaip negalėjo būti“, o todėl, kad Franco armiją parėmė nepaprastai galingos pašalinės jėgos. Paskui Franco mirė. Jo kovotojus užklupusi realybė turėjo užleisti vietą kitai realybei. Ir taip toliau.
Bandau kalbėti apie tai, kaip tam tikru būdu valdomos tautos, kad laimėtų karą, – nėra ne tik jokios alternatyvos, bet net ir jos idėjos. Mano karta ir ankstesnė karta pralaimėjo – taip, valdančioji klasė nusprendė, kad visa, kas gyva, bus pajungta ekonomikai, visapusiškai ir vienareikšmiškai pajungta ekonomikai – tai reiškia, bekraščiam žmonių saujelės lobimui. Viskas gali pasikeisti. Tačiau reikia pripažinti, kad visos pasaulio šalys paklūsta tiems patiems įstatymams – bendrosios rinkos.
– Ar rašydama knygą ieškojote kompromisų? Ne vienoje jūsų knygoje smurto daugiau; šioje jo yra, tačiau ne tiek daug. Tai darėte apgalvotai, nenorėdama neigiamų reakcijų? Ir ar visgi jų sulaukėte?
– Kitose dviejose dalyse yra šiek tiek smurto. Pirmoji dalis – aprašymas, analizė. Matome segmentuotus ir fragmentuotus personažų gyvenimus, matome, kaip jie negali ištrūkti iš savo mąstymo sistemos ir kaip užsidarę namuose internetu bendrauja su pasauliu. Vėliau vyksta šis bei tas daugiau.
Man penkiasdešimt. Fizinį smurtą dabar suvokiu kiek kitaip nei dvidešimties.
– Visuomenės atleidimas, – galvojau ir apie šią temą, skaitydamas knygą. Iš dalies tema susijusi ir su Lietuva. Knygoje yra epizodas, kuriame narkotikų persmelktame vakarėlyje žmonės linksminasi pagal įvairią muziką, tarp jų – ir „Noir Désir“. Šios grupės lyderis Bertrandʼas Cantat Vilniuje nužudė savo draugę, buvo įkalintas ir, kiek skaičiau, net ir išėjus iš kalėjimo jo karjera Prancūzijoje praktiškai žlugusi. Ar visuomenė jam visgi atleido? Ar gali linksmintis pagal jo muziką taip, kaip linksminasi žmonės jūsų knygoje? Ką visuomenė lengvai atleidžia, o ko – niekada?
– Kai knygą parašiau, Bertrand’o Cantat muzika dar dažnai skambėdavo Paryžiaus vakarėliuose ir net per radiją. Dar visai neseniai Prancūzijos visuomenė lengvai atleisdavo moters žmogžudystę. Nežinau, ar atleistų vyro žmogžudystę, jei susiklostytų priešinga situacija, bet taip dar nebuvo.
Sunku apie tai kalbėti – nedaug laiko prabėgo. Vieninteliai žmonės, kurie galėtų atleisti arba neatleisti, yra Marie Trintignant artimieji.
– Bene jautriausi knygos epizodai – scenos pabaigoje, susijusios su šunimis. Šunys suteikia daugiau meilės ir švelnumo nei žmonės. Ko mes galime mokytis iš jų ir ar jūs pati laikote šunį?
– Kai pirmąkart gyvenime nuėjau į konferenciją, kalbėjo Donna Haraway. Per tris dienas ji vedė tris seminarus ir tada supratau, kad kažkas vyksta: visas šias dienas jos klausė apie 250 žmonių ir galiausiai, manau, nė vienas nebebuvome toks pat kaip anksčiau.
Tiek Donna Haraway savo darbais, tiek Vinciane Despret, kurią dabar skaitau, puikiai atskleidžia mūsų santykį su kitomis gyvomis būtybėmis. Galėtume ir vėl sukurti kitokią istoriją, jei nustotume naikinti tuos, kurie negali apsiginti, užuot dangstęsi pretekstu, kad rinkai patinka brutalumas ir mirtis.
Galėtume ir vėl sukurti kitokią istoriją, jei nustotume naikinti tuos, kurie negali apsiginti, užuot dangstęsi pretekstu, kad rinkai patinka brutalumas ir mirtis.
– Kartais žiniasklaidoje jūs vadinama „rokenroline Zola ar Balzacu“. Skaičiau net ir palyginimų, kad jūsų kūryba yra „šių laikų Trainspotting“. Kaip žiūrite į tokius palyginimus ir ar jie, jūsų nuomone, bent kiek arti tikrovės?
– Palyginimai malonūs, bet tik tiek.
Skaičiau ir Balzacą, ir Zolą, kuriuos nelabai kas sieja, nebent tas pats laikmetis. Aš prancūzė, man penkiasdešimt, jų romanus skaitėm mokykloje. Žinoma, jie mane užaugino kaip asmenybę. Kaip ir Flaubert’as, Stendhalis, Victoras Hugo, Colette ar Marguerite Duras. Mano amžiaus žmonės tikrai skaitė tam tikrus kūrinius. Ir jie mums turėjo įtakos.
Man labai patiko Irvine’as Welshas ir Nickas Hornby, ir Johnas Kingas, ir Davidas Peace’as, ir visa karta anglų rašytojų. Jie man taip pat darė įtaką. Bet manau, kad labiausiai mane paveikė Bukowskis. Pastaraisiais metais – ir Bolaño, nes jis labai aiškiai žino, ką gali literatūra.
– Knygoje minima daugybė atlikėjų. Personažams tai – ne tik muzika, bet ir šis tas daugiau: grupės, pakeitusios jų mąstymą, simbolizuojančios tam tikrą gyvenimo tarpsnį ar ideologiją. Kokios grupės jums pačiai buvo esminės ir galbūt iki šiol yra? Ne vienoje nuotraukoje mačiau jus su „Motorhead” marškinėliais, – kuo jums ypatinga ši grupė?
– 9-ojo dešimtmečio pabaigoje–10-ojo dešimtmečio pradžioje dirbau muzikos diskų parduotuvėje ir man patiko mintis, kad visi tie žmonės, kurie ten nuolat lankėsi, tarp savęs neturėjo nieko bendro, išskyrus muziką. Ateidavo odontologų vaikai, bankininkų vaikai, bedarbių vaikai, jauni darbininkai, jauni nusikaltėliai, įtakingų šeimų vaikai, narkomanai, depresyvūs, jauni ambicingi žmonės, politiškai angažuoti žmonės, žmonės prie meno, heteroseksualai ir homoseksualai, ir t. t. – keletą metų ten susitikdavo labai daug skirtingų žmonių. Galvoti apie tai, kaip susiklostė jų gyvenimai, man pasidarė įdomu, nes yra tiek skirtingų kelių, kiek ir žmonių. Bet beveik mus visus sieja viena: mes ir toliau klausom muzikos ir ji užima svarbią vietą mūsų gyvenime.
Su muzika praleidau visą gyvenimą. Su muzika ausinėse, kai būnu namie, su muzika, kai esu su draugais, su muzika, kai einu gatve, su muzika, kai važiuoju automobiliu, traukiniu… Niekad nenustojau jos klausytis. Kartais galiu keletą mėnesių neskaityti. Bet visada klausausi muzikos. Beveik nebežiūriu filmų, vien serialus. Bet klausausi muzikos. Ir einu į koncertus.
Grupę „Motorhead“ apibūdinčiau kaip feel good. Jei man tikrai blogai, klausausi „Motorhead“ ir man palengvėja, ji man suteikia energijos. Jei jaučiuosi gerai, klausausi „Motorhead“ ir jaučiuosi dar geriau. Šios grupės muzika turi kažką tokio, kas man padeda, – tai chemija. Buvo netgi stebuklingų atvejų, kai jaučiausi tikrai nekaip, o „Motorhead“ pataisė man nuotaiką.
– Buvote aktyvi pankroko ir kitų subkultūrų atstovė. Kokios dabar jums atrodo subkultūros? Neretai tenka išgirsti nuomonių, kad, nors raiškos galimybių dabar labai daug (kad ir tie patys socialiniai tinklai), judėjimai nunykę. Tarsi tai, kas lengvai pasiekiama, nebe taip vilioja. O galbūt kiekviena karta mėgsta romantizuoti savąją ir manyti, jog naujai atėjusioji nebėra tokia įdomi kaip ankstesnė?
– Man regis, jaunimas kuria įdomią muziką ir ji užima svarbią vietą jaunuolių gyvenime. Bet dėl interneto dabar sunku būti pogrindyje: bet kas gali pasiklausyti bet kokios grupės bet kokio gabalo, – to nebuvo 9-ajam dešimtmety. Mažiau tolerancijos pačių jauniausiųjų kultūros atžvilgiu – juos kur kas labiau seka ir jais manipuliuoja.
Bet dar galvoju, kad internetu – per portalus, filmus ir tinklalaides – plinta aktyvizmo kultūra, o 9-ajam dešimtmety buvo labai sunku platinti tekstus ir informaciją. Pavyzdžiui, labai mažai težinojom, kas vyksta Rytų šalyse – Lenkijoje ar Vengrijoje. Man atrodo, kad šiandien informacija sklinda kur kas geriau.
Iš prancūzų kalbos atsakymus vertė Dovilė Kėdikaitė
