„Pradėjo lūžti vartai, kiek išgalėdami laikėme juos kartkartėmis praverdami, kad sumažėtų spaudimas. Į vidų vis prasibraudavo keletas žmonių, juos apdaužydavome ir išmesdavome į lauką pro kitas duris. Įsiveržėlių agresyvumas viduje kaip mat pradingdavo, jie imdavo gailiai rusų kalba prašyti – vaikinai, nemuškite“, – rašo J.V.Žukas apie 1991 metų sausio 8-ąją.
Tądien buvo iškilęs rimtas pavojus Lietuvos parlamentui. Pasinaudodama kainų pakėlimu, „Jedinstvo“ kartu su komunistais prie Aukščiausiosios Tarybos surengė mitingą, kurio dalyviai bandė įsiveržti į rūmus.
J.V.Žukas tuomet budėjo vestibiulyje su dar keliolika Krašto apsaugos departamento darbuotojų, čia taip pat buvo parlamento apsauga besirūpinę Artūro Skučo žmonės ir OMON pareigūnai.
Lemtinga akimirka atėjo, kai lūžtant vartų vyriams, buvo nuspręsta iš gaisrinės žarnos paleisti vandenį. J.V.Žukas knygoje atskleidžia, kam iš tiesų dėl to tenka nuopelnai.
„Dabar atsiradę labai daug didvyrių, pasakojančių, kaip jie leido vandenį. Iš tikro vandenį atsuko Krašto apsaugos departamento darbuotojai Liutauras Pažuolis ir Vaclovas Jezerskas (buvęs gaisrininkas), o žarną laikė A.Skučo žmonės. Negirdėjau, kad jie kada nors būtų tuo gyręsi“, – rašo J.V.Žukas.
Jo prisiminimais, stipri vandens srovė atmušė minią. Milicija nesirodė, užtat atvyko Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai. Prasibrovę pro minią, jie glaudžiomis gretomis susikibę už parankių užstojo Aukščiausiosios Tarybos pagrindinio įėjimo vartus. Aukščiausias įtampos taškas nuslūgo, ir vėliau minia ėmė skirstytis.
Suprasti akimirksniu
- J.V.Žuko knygoje – atsiminimai apie 1983-2007 metus
- Knygą išleido leidykla „Vox Altera“, ji bus pristatyta vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje
- Šiame straipsnyje – knygos ištraukos apie 1990-ųjų Kalėdas ir 1991-ųjų sausį
Lemtingas 1991-ųjų sausis
Šį mitingą rengusi „Jedinstvo“ priešinosi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui, reikalavo paleisti Aukščiausiąją Tarybą.
Kartu su komunistais ji taip pat rengė didelį mitingą prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, streikus įvairiose įmonėse.
Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva tąkart parlamentą apgynė, tačiau grėsmė valstybei išliko.
J.V.Žukas tolesnių dienų įvykius apibūdina kaip šliaužiantį perversmą – sovietų kariuomenė kas parą užimdavo tai vieną, tai kitą valstybinį objektą.
„Nuspręsta, kad Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybės rūmai yra ta paskutinė riba, kuri bus ginama visomis turimomis ir įmanomomis priemonėmis“, – rašo J.V.Žukas.
1990-ųjų Kalėdos su ginklais rankose
Savo knygoje „Be užuolankų“ jis aprašo 1983–2007 metų laikotarpį – nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje iki generolo laipsnio gavimo nepriklausomoje Lietuvoje.
Kaune gimęs būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas sovietų kariuomenėje tarnavo 1983-1985 metais. Po to jis ėmė studijuoti istoriją Vilniaus universitete, dirbo istorijos muziejuje, o nuo 1988 metų aktyviai veikė Sąjūdžio veikloje.
Dar iki nepriklausomybės paskelbimo J.V.Žukas užpildė anketą, kad yra pasirengęs stoti į būsimą Lietuvos kariuomenę.
Vos atkūrus nepriklausomybę jis nuėjo dirbti į Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, o netrukus po to perėjo į Krašto apsaugos departamentą.
Pasak J.V.Žuko, jo apsisprendimą lėmė didelis noras tarnauti kariškiu ir šeimos istorija – dėdė 1946 metais žuvo partizanaudamas miške, seneliai išvežti į Sibirą, tėvas – uždarytas į lagerį.
1990 metais J.V.Žukas rinko informaciją apie sovietinius karinius dalinius, vėliau rūpinosi pasieniečių atranka. O metų pabaigoje jam tapo aišku, kad „netrukus įvyks lūžis ir situacija gali pareikalauti visiško pasiaukojimo“.
Viena iš tokių akimirkų tapo 1990-ųjų Kūčių vakaras ir Kalėdos, kai tuometinis departamento vadovas Audrius Butkevičius pranešė, jog per šventes gali būti užiminėjami valstybiniai objektai.
Kaip rašoma knygoje, jis pakvietė į Krašto apsaugos departamento būstinę Tado Kosčiuškos gatvėje susirinkti tuos, kas jaučia pareigą, kad Lietuvos kariuomenė turi pasipriešinti.
„Susirinko apie 10-15 žmonių. Daug kas atsinešė Kūčių valgius. Kartu valgėme Kūčių vakarienę, klausėmės kalėdinių giesmių ir visą naktį laukėme sovietinės armijos puolimo. Turėjome keletą ginklų – porą medžioklinių šautuvų, kelis rusiškus karabinus Mosin ir Antrojo pasaulinio karo laikų Degtiarovo kulkosvaidį su iškaltu įrašu rusiškai mirtis komunistams“, – rašo J.V.Žukas.
Jis prisimena, kad tąkart kiekvienas žinojo savo vietą, kur prie kokio lango ar durų užpuolimo atveju turi stovėti.
„Visą naktį po miestą važinėjo sovietų kariškių kolonos. Skirstydavomės į postus ir su nerimu laukdavome, sustos ar ne. Šį kartą dar ne. Ir vėl pro šalį. Apie pirmą ar antrą valandą nakties kolonų judėjimas liovėsi. Klausėmės kalėdinių giesmių, visus buvo apėmęs brolybės jausmas“, – rašo J.V.Žukas.
J.V.Žuko prisiminimai apie tai, kaip jis saugojo Vytautą Landsbergį, ir kas vyko Aukščiausiojoje Taryboje Sausio 13-ąją – kitame 15min straipsnyje kitą savaitę.
