Premijos laureatės Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė: „Meilė ir draugystė mus padaro vienodai svarbius ir lygius”

Su kūrėjomis apie bendradarbiavimą, idėjų gimimą ir skaitytojus kalbėjosi Virgis Šidlauskas

- Sveikinu su premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams! Sakykite, kokios knygos Jus supo vaikystėje? Ir kas paskatino su jomis susidraugauti?

Evelina Daciūtė: Ačiū! Pirmiausiai supo namų bibliotekos knygos: ji buvo gausi, nuolat pildoma. Tėvai skaitydavo įvairių pasaulio šalių pasakas, kitas knygas. Kai išmokau skaityti pati, iškart sulipau su knygomis. Labai mėgau skaityti, nereikėdavo raginti, atvirkščiai: mama turėdavo susigalvoti būdų, kaip atplėšti nuo knygos.

Aušra Kiudulaitė: Širdingai dėkoju už sveikinimus! IBBY įvertinta esu jau ketvirtą kartą ir tai mane įkvepia toliau nesustoti kalbėti(s) savo kalba – paveikslais.

Už meilę knygoms esu dėkinga mamai, kuri man skaitė vaikystėje, mėgo knygas. O apsilankymus bibliotekoje pavertė kassavaitiniais ritualais. Dėkinga tikriausiai esu ir tam sveikam vaikystės nuoboduliui, bei savo pačios nuolatiniam sirgimui – tai mano dienas pavertė neatsiejamas nuo knygų skaitymo.

Iki šiol atsimenu tą būseną, kai temstant dienai stoviu prie begalinių namų bibliotekos lentynų su skirtingomis knygomis ir mane apima jausmas, kad galiu rinktis bet kurią knygą ir kiekviena bus naujas nuotykis, nauja patirtis. Užburianti pasirinkimo laisvė! Todėl esu ir pati įtikėjusi, kad vaiko aplinkoje turėtų būti kuo daugiau ir kuo įvairesnių knygų: poezijos, prozos, komiksų ar grafinių novelių, meno albumų. Jų reikia visokių.

- Paveikslėlių knygos – dviejų autorių pastangų rezultatas. Kas lemia norą bendradarbiauti su vienu ar kitu rašytoju, dailininku?

Evelina Daciūtė: Parašau istoriją ir tada galvoju, o kas gi galėtų ją iliustruoti, kieno stilius tiktų prie teksto. Tada jau siūlau. O po to jau dailininkas renkasi, ar tekstas jam prie širdies.

Aušra Kiudulaitė: Mano atveju motyvas pasirinkti yra tik vienas. Gera istorija. Paskaitai tekstą ir žinai ar galėsi jį praplėsti, ar galėsi tą pačią istoriją papasakoti savo pačios vizualia kalba. Renkuosi vedama intuicijos, nes gera istorija man yra, kaip koks milžiniškas skardis nuo kurio atsispyręs įkrenti į kūrybą bent keliems gyvenimo metams.

- Ar kūrybiniame procese yra buvę atvejų, kai Aušra pasiūlo pakeisti dalį teksto? Arba Evelina turi pastebėjimų dėl iliustracijų? Kaip į tai reaguojate?

Evelina Daciūtė: Gal žodį ir yra pasiūliusi pakeisti, ar sukeisti juos vietomis. Tai ir viskas. Jos iliustracijų laukiu kaip dovanos – kaip ji vynios pasakojimo per vaizdus siūlą.

Aušra Kiudulaitė: Parašyta galutinė istorija yra mano „šventa karvė” (juokiuosi). Jaučiu begalinę pagarbą rašytojo darbui. Ir tikiu jo profesionalumu. To paties sulaukiu ir iš Evelinos. Kitaip ir neįsivaizduoju.

- Kas paskatino sukurti knygą „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“? Nejautėte spaudimo iš aplinkos, kad knyga privalo būti ne mažiau sėkminga kaip „Laimė yra lapė“?

Evelina Daciūtė: Atėjo laikas, atsirado ir knyga. Nenorėjome kurti kažko, nes reikia. Turėjome kitų projektų, o kai atėjo laikas, atsirado tekstas, kuris Aušrai sugrojo, tada atsirado ir knyga. Nebuvo jokio plano. Abi supratome, kad tai bus kitokia knyga nei „Laimė yra lapė“. Jos abi apie išsiskyrimą ir draugystę, bet kitaip.

Aušra Kiudulaitė: Greičiausiai tiesiog atėjo laikas. Visgi mūsų bendras knygas skiria veik 6 metai. Nesinorėjo skubėti, o ir šioks toks spaudimas buvo tęsti lapės istoriją. Tikriausiai daugybė „Laimė yra lapė” gerbėjų tikėjosi, kad naujoji mūsų bendra knyga bus kažkiek panaši į lapę. Bet labai džiaugiuosi, kad stilistiškai naujoje knygoje esu jau visiškai kitokia. Džiugu matyti, kiek paaugau ir kiek jaučiuosi laisvesnė interpretuodama tekstą.

Tačiau, kas abi mūsų bendras su Evelina knygas vienija – tai tematika. Jos apie kertinius gyvenimo dėsnius, apie meilę, draugystę, atsidavimą, laiko tėkmę ir begalinę viltį. Jei vertinsim iš tos pusės – niekur per daug nenutolom. Apie spaudimą dėl knygos sėkmės niekuomet nesusimąsčiau, man užtenka ir savo pačios vidinio kritiko, neleidžiandžio sumeluoti savo darbe.

- Ar būna taip, kad kartais nuo kūrybos prireikia atokvėpio valandėlių? Kaip išlaukiate tą laiką? Ir kas padeda vėl susigrąžinti įkvėpimą?

Evelina Daciūtė: Žinoma, kad prireikia. Ypač pasirodžius naujai knygai. Tada užsiimu kitais darbais, važinėju į susitikimus su vaikais, užsiimu kitais projektais. Anksčiau atrodė, kad viskas – daugiau nieko nebeparašysiu. Dabar jau žinau, kad ateis laikas, kai ims driektis naujos istorijos siūlas.

Aušra Kiudulaitė: Kuomet tikrai noriu atsikvėpti – einu vaikščioti arba išsitraukiu bėgiojimo batus ir dar švintant suku ratus Vingio parke. O šiaip jaučiu didelį malonumą net kai knyga kiek įstrigusi, eskizuoti ir taip dokumentuoti, kur mane neša kasdienybė ir mintys. Įkvėpimu labai stipriai netikiu, bet tikiu, kad pati tamsiausia naktis yra prieš aušrą, ir todėl dažnai aušrą pasitinku dirbdama. Evelina tai puikiai žino. Ne veltui knygoje yra šitas sakinys. Skirtas būtent man.