Su italų rašytoju Paolo Cognetti ir jo meile kalnams lietuviai susipažino romane „Aštuoni kalnai“. Ši jo knyga pelnė Italijos literatūros premiją „Strega“, į lietuvių kalbą ją išvertė Valdas Petrauskas. Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido naujausią italų rašytojo knygą „Vilko laimė“. Joje autorius giedru žvilgsniu stebi žmonių santykius, kurie rutuliojasi niekada nenutrūkstančiame mūsų dialoge su gamta.
Nutraukęs senus santykius, norėdamas viską pradėti iš naujo, pagrindinis romano veikėjas, rašytojas Faustas prisiglaudžia nuo vaikystės jam gerai pažįstamuose kalnuose. Jis įsidarbina virėju vienintelėje mažutėlio miestelio užeigoje, kurioje lankosi tik kalnuose dirbantys žmonės, o sezono metu ‒ dar ir slidininkai. Kalnuose radęs ramybę, Faustas pradeda megzti ryšius ir su žmonėmis: su užeigos šeimininke Babete, taip pat pabėgusia iš miesto, su kalniečiu Santorsu, pažįstančiu kiekvieną kalnų lopinėlį, su užeigos padavėja Silvija, atvykusia ieškoti savęs, kad vėliau galėtų pažinti pasaulį. Žiemą gamindamas maistą slidinėjimo trasoje dirbantiems kalniečiams, o vasarą ‒ medkirčiams, Faustas vėl pajunta džiaugsmą, kylantį tada, kai rūpiniesi kitais. Jis nežino, ar yra tokia vieta, kurioje galima rasti laimę, tačiau jaučiasi esąs kaip tik ten, kur jam ir lemta būti. Regis, ieškodami laimės, į kalnus grįžta ir šimtmetį nesirodę vilkai...
Į lietuvių kalbą P. Cognetti romaną „Vilko laimė“ išvertė Rasa Klioštoraitytė. Siūlome vertėjos interviu su knygos autoriumi.
– Lietuvoje jau esame skaitę 2017 metais italų literatūros premija „Strega“ apdovanotą tavo romaną „Aštuoni kalnai“, tačiau apie tave patį mažai žinome. Kas tavyje uždegė aistrą rašyti?
– Svajoti, kad noriu tapti rašytoju, pradėjau gal būdamas aštuoniolikos. Būti rašytoju man atrodė taip pat romantiška ir įdomu, kaip tapti keliautoju ar kosmonautu. Galbūt ši svajonė gimė todėl, kad buvau vienišas, ir knygos, ypač nuotykių, man visada palaikė draugiją. Iš pradžių ėmiausi visai kitokio nei dabar žanro: meilės laiškų merginoms. Buvau drovus, nedrįsdavau jų užkalbinti, taigi rašydavau labai ilgus meilės laiškus ir mokyklos koridoriuose įteikdavau juos toms, kurias įsimylėdavau. Tai buvo išties puikios rašymo pratybos.
– Gimei didžiuliame mieste, Milane, bet nepaprastai myli kalnus. Kada pajutai, kad kalnai tave traukia? Kada jais susižavėjai?
Susižavėjau dar visai mažas, nuo pat gimimo tėvai veždavosi į kalnus, leisdavau juose savo vasaras. Mano tėvai – ne iš Milano, į šį miestą jie atvyko dirbti. Manau, mieste jiems nebuvo labai jauku, juolab anuomet Milane buvo nešvaru, pavojinga, daug smurto. Kai prasidėdavo vasara, mudu su mama persikeldavome į nedidelį miestuką Monte Rozos papėdėje. Tėtis retsykiais atvažiuodavo mūsų aplankyti. Kalnuose manasis gyvenimas pasikeisdavo iš esmės: Milane augau užsidaręs bute, o kalnuose jausdavausi laisvas ir sulaukėdavau. Su tėčiu kopdavome į kalnus, būdamas aštuonerių ar dešimties išmokau laipioti uolomis, kopti ledynu. Tokios vaikystės patirtys įsismelkia į širdį tau nė nežinant.
– Taigi kalnai tau pirmiausia?..
Laisvė. Ir ji man – labai svarbus dalykas. Kad jausčiausi laisvas, turėjau nuveikti daugybę dalykų. Šiandien man niekas nevadovauja, jokių primestų darbo valandų, jokių taisyklių. Galiu gyventi ten, kur panorėjęs, ryte atsikeliu ir sėdu rašyti. Jau keletą metų turiu kalnų namelį tūkstančio aštuonių šimtų metrų aukštyje, visai netoli nuo tų vietų, kuriose, būdamas mažas, leisdavau vasaras. Namelyje per metus praleidžiu daug mėnesių. Erdvės – kiek širdis geidžia, aplink pievos, miškai, upokšniai, ežerai. Išėjęs iš namų galiu valandų valandas vaikštinėti, niekur nesijaučiu toks laisvas kaip ten, aukštai kalnuose.
– Kaip bėga gyvenimas kalnuose?
Visų pirma, kalnuose rašau. Laimė, galiu ir prasimankštinti: reikia pjauti malkas, prižiūrėti daržą, įrenginėti tvenkinį arba sodinti medžius, padėti draugui nudirbti vieną ar kitą darbą. Gyvenimas tūkstančio aštuonių šimtų metrų aukštyje atgyja birželio pradžioje: piemenys iš slėnių atgina bandas, jos ganosi Alpių ganyklose iki pat spalio pradžios. Šalia mano namų yra daugybė tvartų, karvių, šunų ir žmonių, gaminančių sūrius. Nepaprastai gera matyti, kad kalnuose vis dar gyvenama ir dirbama. O štai rudenį jie ištuštėja, nebegirdžiu skambalų, ir mane apninka liūdesys. Tada tariu sau, kad metas grįžti į miestą. Žiemą į kalnus suvažiuoja slidinėtojų, tačiau tai – ne mano pasaulis, laikausi nuo jo atokiau.
– Kur geriau rašosi ‒ mieste ar kalnuose?
– Visur, kur esu. Kai kurias savo knygas rašiau bare Niujorke arba keliaudamas traukiniu. Rašymas man tarsi prieglobstis, vieta, kurią pats susikuriu ir į kurią visada galiu grįžti. Kartais lengviau pasakoti apie kalnus būnant kalnuose, bet vertinga pabūti ir toli nuo jų. Ilgesys – labai galinga varomoji kūrybinė jėga.
– Kaip kilo mintis parašyti romaną „Vilko laimė“?
– Prisiminiau prieš keletą metų prabėgusią žiemą. Tais metais visai nenorėjau leistis iš kalnų į miestą, bet baigėsi santaupos, nežinojau, ko griebtis. Viena moteris, turinti kalnuose užeigą, manęs paklausė, gal norėčiau dirbti pas ją virėju? Dabar ji, beje, yra viena geriausių mano draugių. Man visada patiko gaminti. Taigi aš, atsiskyrėlis rašytojas, visą žiemą dirbau virėju užeigoje, kurioje lankosi slidinėtojai. Tą žiemą pamačiau visiškai kitokį gyvenimą kalnuose: kaip čia žmonės dirba, kaip pluša slidinėjimo trasose, kaip gyvena kalnų trobelėse. Aš daug sužinojau apie kasdienius jų rūpesčius, klausiausi jų kalbų, jų troškimų. Štai taip ir buvo sukurtas šis romanas.
– Kodėl „Vilko laimė“?
– Galvojau apie žmonių troškimus: žmonių laimė man labai panaši į vilkų laimę. Žmonės nerimastingai ieško laimės, neįstengia nustygti vietoje, nuolat keliauja iš vieno slėnio į kitą. Visai kaip vilkai... Romane pasakoju apie žmones, ieškančius laimės kalnuose, į kuriuos neseniai grįžo vilkai. Šiose vietose vilkai išnyko maždaug apie 1920-uosius, mes patys juos išnaikinome. Po šimto metų jie grįžo, ir mes turime visko iš jų mokytis iš naujo.
– Kaip gimė romano personažai Faustas, Silvija, Babetė ir Santorsas? Kas juos įkvėpė?
– Faustas, Silvija ir Babetė yra skirtingo amžiaus žmonės, bet juos vienija tai, kad visi trys, nors ir dėl skirtingų priežasčių, paliko miestą. Babetė galbūt nusivylė politika, o galbūt ‒ savąja karta. Faustas išsiskyrė su moterimi. Silvija išvyko, nes yra jauna ir trokšta nuotykių. Faustas, Silvija ir Babetė – tarsi atkeliaujantys ir iškeliaujantys vilkai. O Santorsas – kalnietis. Gimęs kalnuose jis niekada jų nebuvo palikęs, viską apie juos žino. Jis – tarsi medis. O medžiai juk negali leistis ieškoti laimės, kaip tai daro žmonės. Medžiai randa laimę ten, kur nukritus sėklai išaugo. Toks ir Santorsas. Visi personažai yra įkvėpti mano draugų, žmonių, kuriuos puikiai pažįstu.
– Ką rašai šiuo metu?
– Aš rašau nuolatos, bet šiandien dar negaliu tiksliai pasakyti, nei kas iš to išeis, nei kada baigsiu. Šitai suprantu tik tada, kai rašymas gerokai įsibėgėja.
– Koks, tavo nuomone, yra rašytojo uždavinys šiandienos pasaulyje?
– Toks, koks buvo visada: pasakoti, kaip gyvename šioje žemėje. Esame savojo laiko ir savojo pasaulio liudininkai. Kad ir kokiame planetos kampelyje būtume, pasakojame, kaip gyvena žmonės. Jeigu būname nuoširdūs ir jeigu pasiseka, kai kurie mūsų pasakojimai lieka žmonių atmintyje.
– Ko linkėtum savo skaitytojams Lietuvoje?
– Taikos, laisvės, kad kiekvienas gyventų taip, kaip trokšta. Linkiu išsivaduoti iš smurto, iš baimės, iš svetimos galios. Stipriai visus apkabinu.
