Knyga „Adamkus“ pasirodo Prezidentui lapkričio 3 d. pasitinkant 95 metų jubiliejų. Valdo Adamkaus bibliografija plati ir įvairi, kai kurios Prezidento knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios V.Adamkaus biografijos neturėjome. Naujoje knygoje E.Aleksandravičius pasakoja ne tik neįtikėtinai įdomią V.Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria pokarinės lietuvių diasporos veikimą. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Darbai be apšilimo
Iki šiandien joks kitas Lietuvos politikos istorijos veikėjas neturėjo tokio įspūdingo curriculum vitae ir tokios daugialypės patirties kaip Adamkus. Tačiau, iš dvidešimties metų perspektyvos žiūrint, panašu, kad prezidento darbų pradžioje Lietuvoje tarptautinių santykių ir šalies užsienio politikoje reikštis pradėję veikėjai nenoriai pripažino jo besąlyginį autoritetą. Aštuntus metus skaičiavęs Lietuvos diplomatinis korpusas savo kvalifikacijomis ir būdais, kuriais buvo ateita iki Užsienio reikalų ministerijos pareigybių bei ambasadų, buvo margas kaip genys. Senosios įgudusios egzilinės diplomatijos likučiai Vakaruose dar šmėkštelėdavo, bet ne jie diktavo madas.
Iki šiandien joks kitas Lietuvos politikos istorijos veikėjas neturėjo tokio įspūdingo curriculum vitae ir tokios daugialypės patirties kaip Adamkus.
Senoji sovietams tarnavusių diplomatų grupelė turėjo nemažai sunkumų dėl savos praeities, nors LDDP Vyriausybės laikais jie jautėsi stipriau. Iki Adamkaus įžvelgtinos bent trys diplomatinio korpuso formavimo atkarpos, kai nemažai asmeninių paskyrimų ir svarbių pozicijų atstovybėse buvo nulemta partinės ministrų priklausomybės. Ryškiausiai pasirodė Algirdas Saudargas ir Povilas Gylys. Pirmasis atėjęs į politiką per biofizikos mokslus, antrasis – politinės ekonomijos takais, kurie leido dar iki nepriklausomybės paskelbimo stažuotis Švedijoje.
Kadangi nėra specialių akademinių tyrinėjimų valdiškos tarnybos istorijos srityje, lieka tik apibendrinanti charakteristika ir kai kurios prielaidos. Viena iš jų: kuo labiau nevisavertiškumo kompleksai buvo slepiami po naujai pasimatuotais smokingais, tuo didesnės ambicijos išryškėdavo valdžią viename ar kitame bare įgyjant. Iš čia nenoras lygintis su Adamkumi, nuo kurio dvelkė visomis tomis puikiomis savybėmis, kurios reikalingos geram užsienio politikos žaidimui. Dažniausiai prieštaringumams ir kliūtims svarbiame valstybės gyvenimo bare kylant pasitenkinama teiginiu – asmeninės ambicijos. Tai labai tinka tokiais momentais, kai lyg ir sutariama dėl to, kas darytina, bet vis tiek kažkas trukdo pasiekti sumanytus tikslus.
Ir Adamkui pradžioje nepavykdavo išvengti nemalonių nuotykių.
Jau nuo pirmųjų prezidento Adamkaus judesių užsienio politikos srityje pradėjo aiškėti, kad nei Seimo pirmininkas Landsbergis, nei užsienio reikalų ministras Saudargas netryško džiaugsmu dėl to, kad Lietuvos valstybės vadovu tapo geriausiai tarptautiniuose vandenyse plaukiojantis žmogus. Nors, regis, akivaizdu, kad su tokiu vairininku šalies užsienio politikos laivas gali pasiekti tolimiausius tikslus. Pirmasis įsibėgėjo šioje srityje dar paskutiniais Brazausko kadencijos metais, jausdamas ir demonstruodamas intelektualinį pranašumą prieš buvusį LKP sekretorių. Nors įstatymų leidėjas – tai ne vykdomosios valdžios darbininkas, Landsbergis su tuo nesusitaikė. Tad veikdami kartu su koalicijos sąjungininku ministru Saudargu jie sudarė labai paėgų duetą, o kartu su Laima Andrikiene trumpalaikėje Europos reikalų ministerijoje – tai buvo visas aktyvus trio.
Išrinktojo prezidento įsiveržimas į šį Lietuvos užsienio politikos lauką „savaime suvaržė Vytauto Landsbergio galimybes perimti vadovavimą šiai valstybės gyvenimo sričiai, kaip jis tai darė prezidentu būnant Algirdui Brazauskui“. Tačiau ir Adamkui pradžioje nepavykdavo išvengti nemalonių nuotykių. Numačius kokį nors prezidento vizitą užsienio šalin, žiūrėk, Landsbergis „tik žybt ir nulėkdavo ten pirmas“, tarsi demonstratyviai užlįsdamas valstybės vadovui už akių. Tokio elgesio būta visoje Kovo 11-osios Respublikos istorijoje, tačiau tai dažniausiai lietė ne prezidento ir Seimo pirmininko funkcijų sankirtą, bet premjero ir prezidento. Tarp pastarųjų Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų neaiški konkurencija iki dabar yra akivaizdi.
Reikėjo atkovoti Konstitucijos nubrėžtas prezidento, kaip svarbiausio užsienio politikos vykdytojo, pozicijas.
Galiausiai Adamkus turėjo Landsbergiui kietai pasakyti, kad su tuo nebus taikstomasi. „Tai padėjo, – teigia prezidentas. – Mums pavyko išvengti nepageidautinos konkurencijos užsienio politikos srityje.“ Konstitucinė logika, kad valstybės vardu visus reikalus tvarko prezidentas, o Seimo pirmininkas apsiriboja parlamentiniais ryšiais.
Adamkus ir neabejotinai vis stipresnę poziciją užimsiantis jo patarėjas užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimais Januška tą labai gerai matė ir susitaikyti negalėjo. Tad reikėjo atkovoti Konstitucijos nubrėžtas prezidento, kaip svarbiausio užsienio politikos vykdytojo, pozicijas. Januška pirmojoje Adamkaus kadencijoje įrodė, kad prezidento pasirinkimas buvęs labai sėkmingas. Patarėjas užsienio politikai buvo per trumpą laiką labai daug patyręs. Nuo biomedicinos mokslų sėkmingai privatizuotuose akademiniuose institutuose, per narystės Socialdemokratų partijoje akimirkas, Seimo nario darbo metus ir tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje iki Adamkaus patarėjo pareigų jis atėjo su tvirtu įsitikinimu dėl tautai neabejotinai naudingos narystės Europos Sąjungoje ir dėl NATO, kaip vienintelės apsaugos priemonės nuo sugrįžtančio rusų agresyvumo.
Studijuojant priešrinkimines kalbas bei Adamkaus rinkiminių pareiškimų turinį kyla mintis, kad tam tikra prasme Adamkui NATO perspektyva buvo aiškesnė ir svarbesnė negu Europos dimensija.
Studijuojant priešrinkimines kalbas bei Adamkaus rinkiminių pareiškimų bei interviu turinį kyla mintis, kad tam tikra prasme Adamkui NATO perspektyva buvo aiškesnė ir svarbesnė negu Europos dimensija. Tarp amerikiečių bičiulių buvo mažiau besąlyginio palankumo ES. Štai profesorius Kazys Almenas santariečių aplinkoje išsiskyrė didžiausiu euroskeptiškumu, grįsdamas savo požiūrį prielaida, kad posovietinis lietuvių biurokratizmas, valdininkijos perteklius padvigubės dėl eurokratijos, t. y. valdyti ir valdininkauti aklai siekiančiųjų būriai stabdys Lietuvą kelyje į gerovę ir laisvę.
Nors didelio santariečių pritarimo tokie argumentai nesulaukė, tačiau jie savaip skatino budrumą, palaikydami anuomet dar smarkiai nedegradavusios amerikietiškos demokratijos skonį. Pradinis Adamkaus nusiteikimas NATO ir Europos Sąjungos atžvilgiu galėjo turėti sąsajų ir su kitų artimų žmonių samprotavimais. Ozolo pažiūros taip pat galėjo palaikyti racionalias dvejones. Sąšauka tarp Almeno ir Ozolo galėjo būti stiprinama dar ir tuo, kad euroskepticizmas čia pynėsi su stipriu antibiurokratiniu jausmu. Jiems abiem – nepaisant gyvenimo skirtingose geležinės uždangos pusėse – valstybės valdžios beribiškumas ir valdininkijos viršenybė buvo neabejotina blogybė.
Almenas buvo persiėmęs neotokviliško idealizmo ir principo, kad laisvoje šalyje žmogui viskas turėtų būti leidžiama, kas įstatymo nedraudžiama, o Ozolas per visą sovietmetį galėjo stebėti, kaip šlykščiai elgiasi valdininkija, kuriai įstatymas yra tik botagas liaudžiai, o sąmonė veikia taip, kad įbaudžiavinti žmonės turi lenktis prieš valstybę ir daryti tik tai, kas įsakoma.
Daukanto aikštės rūmų šeimininkas vis smarkiau rodė ženklus, kad siekiai stoti į NATO ir stojimas į Europos Sąjungą yra neatskiriami dalykai.
Šių, sakykime, kraštutinių nuomonių kvapas maišėsi debesyse virš Daukanto aikštės. Antibiurokratinis Adamkaus azartas reiškėsi labai aiškiame pasiūlyme mažinti ministerijų skaičių, o – visai priešingai – bet kurios abejonės dėl Europos Sąjungos greitai išgaravo. Neturėtų šiame epizode klaidinti tokie veiksmai, kaip tiesus šviesus prezidento pasiūlymas naikinti charakteringos konservatorės Laimos Andrikienės vadovaujamą Europos reikalų ministeriją. Šis veiksmas buvo kreipiamas ne prieš Europą, bet prieš savos šalies hiperbiurokratizaciją.
Priešingai, Daukanto aikštės rūmų šeimininkas vis smarkiau rodė ženklus, kad siekiai stoti į NATO ir stojimas į Europos Sąjungą yra neatskiriami dalykai. Adamkus sutiko su Vagnoriaus argumentu, kad „Lietuvai itin svarbu pradėti derybas su Europos Sąjunga dėl stojimo į šią organizaciją“, tačiau darė priešingas išvadas dėl priemonių siekiant šio tikslo. Stiprus argumentas buvo tas, kad, nors Lietuva įkūrė specialią ministeriją, Estija pirmiau buvo pakviesta derybų, nors tokios ministerijos neturėjo.
Tad, kasdien stiprindamas savo reikšmę prie Lietuvos užsienio politikos vairo, be Saudargo ambicijų, prezidentas bent trumpam susidūrė su dar paikesnėmis Andrikienės pretenzijomis. Sudėjus kartu su paties stipriausio 1998 m. politinės arenos žaidėjo Seimo pirmininko Landsbergio įsijautimu tarptautinėje arenoje, aiškėjo, kad ten, kur Konstitucija ir paties Adamkaus asmeniniai polinkiai bei gebėjimai vedė, dunksojo visa krūva labai rimtų kliūčių. Jo užrašai mena erzinantį užgriuvusių sunkumų svorį. Svarbiausia, kad prezidentas suprato, jog savo reikšmės užsienio politikos sprendimuose jis negali didinti tik formaliai, t. y. pareikšti, kad be jo niekas nejuda. Tam reikėjo praktiškų idėjų, kurios galėjo būti greitai įgyvendinamos ir sėkmės vaisiais pagrindžiamos.
Adamkaus užrašai mena erzinantį užgriuvusių sunkumų svorį.
Faktas, kad estai, o ne lietuviai pirmiau buvo pakviesti derėtis su ES, buvo geras išeities taškas. Adamkus galėjo garsiai pareikšti, kad čia yra mūsų politikos nesėkmė. „Supratau, kad man pačiam reikės tvirtai imtiį rankas Lietuvos europinės politikos krypties koordinavimą ir energingai derėdamiesi su Europos Komisija turėsime vytis Estiją ir kitas pirmos derybų grupės šalis“, – pasakys ir padarys Adamkus. Jo ambicingą veiksmą lydėjo esant progai su geranoriška šypsena Estijos prezidentui Lennartui Meri ištarti žodžiai: „Būkite atsargūs. Mes dar sugebėsime jus pasivyti ir galbūt pralenkti.“ Dar po pusantrų metų paaiškės, kad lietuviai padėjo Adamkui ištesėti kaimynams duotą pažadą.
Šitaip įsiveržus į Vyriausybės kabinetus ir pasigarsinus artimojoje kaimynystėje Adamkui buvo būtina veikti labai ryžtingai ir praktiškai. Tikrai ne išorinės aplinkybės ir lemtingi sutapimai padarė, kad sėkmingiausi sprendimai buvo ten, kur asmenybė buvo pastatyta prieš ministeriją. Esminis Adamkaus požiūris: veiksnus pasitikėjimą gavęs individas yra politiškai rezultatyvesnis nei reglamentais apsikarsčiusi, pilkųjų tarnų ir tarnaičių būreliais apsistačiusi ministerija. Žinoma, šiuo posovietinei valdininkijai neįprastu keliu einant reikėjo didelio gebėjimo atpažinti žmones ir padorumo jais pasitikint. Privertęs it perteklinį griozdą nuversti Europos reikalų ministeriją su Andrikiene, prezidentas Vagnoriaus ir Saudargo akivaizdoje toliau diktavo sąlygas. Leiskim pačiam šios istorijos veikėjui papasakoti, kaip viskas nutiko:
Įsiveržus į Vyriausybės kabinetus ir pasigarsinus artimojoje kaimynystėje Adamkui buvo būtina veikti labai ryžtingai ir praktiškai.
Nutariau, kad reikia skirti vieną vyriausiąjį derybininką koordinuoti Lietuvos diplomatines pastangas derybose su Europos Sąjunga, o kitą – derybose su NATO ir abiem suteikti užsienio reikalų viceministro statusą. Ilgainiui man tai pavyko padaryti, nors neišvengiau tam tikros įtampos bendraudamas su Algirdu Saudargu, ypač dėl „misterio NATO“, kaip siūliau neoficialiai vadinti, kandidatūros. Tuo metu artėjo nauji Seimo rinkimai, jau buvo prognozuojama, kad keisis valdančioji dauguma, ir jautėsi, kad pats ministras neatsisakytų būti vyriausiuoju derybininku su Europos Sąjunga ar NATO. Tai man buvo nepriimtina. Atkakliai siekiau, kad į šias pareigas nebūtų paskirtas ir kurios nors partijos žmogus. Galiausiai vyriausiaisiais derybininkais tapo mano palaikomi profesionalūs karjeros diplomatai. Manau, tai padėjo Lietuvai tapti viena pirmaujančių kandidačių siekiant narystės tiek Europos Sąjungoje, tiek Šiaurės Atlanto aljanse.
Nebandau teigti, kad viskas buvo Adamkaus sugalvota, kad nuo vieno prezidento priklausė ir kad visi Adamkaus prisimenami tikslai buvo realistiški, pilnatvę pasiekiantys. Tačiau asmeninių gebėjimų atpažinimas neabejotinai prašėsi tokio žmogiškumo, kuris nuolat buvo deklaruojamas švelnių rankų politikos vykdytojo. Galiausiai žmogiškumas visada yra susijęs su stipria nuojauta, kad angelai yra danguje, o velniai – požemiuose. Žmogus visada yra savo stiprybių ir ydų mišinys, tad niekada jo negalima matuoti absoliučiais dydžiais.
Adamkiškas pasitikėjimo žmogumi pagrįstumas galiausiai buvo įrodytas tada, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare.
Adamkiškas pasitikėjimo žmogumi pagrįstumas galiausiai buvo įrodytas tada, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare. Per tą laiką ne vienas solidus pasaulio akademikas įrodinės savo knygose: pasitikėjimas žmogumi, nepaisant galimų klaidų, yra išmintingesnė politika nei be galo brangus ir labai neefektyvus nepasitikėjimas, vedantis prie nužmoginančių algoritmų ir iliuzijos, kad kompiuterio objektyvumas pakeis žmogaus sąžinę.
