Būna dienų, kai atrodo, jog gyvenimas įspraudė į kampą: užgriuvo finansiniai sunkumai, byra santykiai, smaugia problemos darbe... Kiekvienas iš mūsų vienu ar kitu metu susiduria su gyvenime pasitaikančiais iššūkiais. Į juos galima žvelgti dviem būdais: negatyviai – priekaištaujant, kaltinant kitus žmones ar netinkamą elgesį jūsų atžvilgiu, arba pozityviai – patiems valdyti situaciją, mokytis ir augti, galiausiai tapti geresniais žmonėmis.
Šioje knygoje autorius įsileis jus į savo gyvenimo kerteles, apie kurias anksčiau nėra kalbėjęs, ir atskleis, kaip susitaikyti su nesėkmėmis ir jomis pasinaudoti, į pokyčius žvelgti kaip į sėkmingos ateities pagrindą, mokytis ištvermės, susidoroti su patyčių meistrais, ką reiškia būti teigiamu pavyzdžiu ir kaip gyventi nieko nesigailint. Jis neaiškins, kas turite būti, kur turėtumėte gyventi ar kokį darbą privalėtumėte dirbti. Tai – jūsų sprendimas. Tačiau jis duos jums įrankius, kurių prireiks stengiantis tapti geriausia savo versija.
Klaidos suteikia neįtikėtinų galimybių augti. Galbūt ir atrodys, kad suklupote, bet, į nesėkmes pažvelgę pozityviai, galėsite pasinaudoti proga ir šoktelėti didžiulį šuolį į priekį.
Autorius nemeluoju, kad pozityvus mąstymas pasiekiamas lengvai, tarsi spragtelėjus pirštais, bet visi gali to pasiekti, jei tik pasiryš. Savo smegenis galite treniruoti lygiai taip pat, kaip ir kūno raumenis. Tai darbas, į kurį verta dėti pastangas. Kuo labiau praktikuositės mąstyti pozityviai, tuo greičiau užuosite negatyvumą net už kilometro. Jį pajusite dar prieš tai, kai jis atsidurs jūsų gyvenime, nesvarbu, ar tai toks negatyvumas, kuris gali virsti teigiamu dalyku, ar toks, kuris išsiurbs jūsų energiją ir sužlugdys. Tai išmokę geruoju negatyvumu galėsite pasinaudoti kaip degalais, kad taptumėte geresniu žmogumi, o blogąjį negatyvumą tiesiog atremsite.
Suvokite, kas esate iš tiesų, ir gyvenkite be jokio negatyvumo!
Noras išmokti mąstyti pozityviai turi kilti jūsų sąmonėje. Bet jei negalime pastūmėti jūsų į tą kelionę, bent jau galime ištiesti žemėlapį. „Visada priekyje“, „Baimės burbulas“ ir „Nulis negatyvumo“ – to žemėlapio dalis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Klausykite balso savo galvoje
Balsas, kurį girdite savo galvoje, yra tikrasis jūs, draskantis jus į gabalėlius. Jis jums niekada nemeluoja. Jei jau esate drastiškai atviras su savimi, tada šis balsas nepažers jums jokių staigmenų. Jį turėtumėte laikyti motyvacija. Jis įgyja savų galių, jei tik jūs juo pasinaudojate tarsi tramplinu nerti į veiksmą. Kartais darbe pasielgiu kvailai, ir visi kiti man sako, kad nėra dėl ko nerimauti, – juk nenutiko nieko labai blogo. Bet balsas galvoje mane plaka stipriau: „Antai, nesu tikras dėl šiandieninio tavo elgesio. Su visa situacija turėjai susitvarkyti kitaip.“ Štai į šią žinutę turėčiau reaguoti.
Žinoma, nieko gero, jei į ją neįsiklausote, nes tada pasijuntate negatyviai arba sužlugdytas. Neseniai vyko apdovanojimų ceremonija, kai, net nespėjęs suvokti, atsidūriau „vyriausiojo instruktoriaus“ vaidmenyje. Prieš tai šiek tiek nervinausi, todėl išgėriau porą taurių alkoholio. Vėliau, kai aplinkiniai žmonės ėmė aptarinėti šou, ėmiau garsiai ir per daug šnekėti, gyriausi, kalbėjau apie smurtą. Bandžiau būti tas asmuo, kurį jie, mano manymu, ir tikėjosi matyti. Bet net tada mačiau, kaip pora žmonių patys sau taria: „O, dėl Dievo meilės…“ Kitą rytą, apmąstęs vakarykščius įvykius, žinojau, kad buvau kaip nesavas. Turbūt atrodžiau kaip tikras bukagalvis. Išgirdęs prabylančią sąžinę suprantu, jog tai ženklas man pasakyti: „Po velnių, gerai, verčiau ko nors imkis. Kodėl taip elgeisi? Nes per daug vakar išgėrei, Antai, o prieš tai pusmetį visai negėrei, todėl ir elgeisi kaip suskis. Kitą kartą elkis kitaip. Būk ramus, abejingas ir susitvardęs – toks, koks iš tiesų esi.“ Patekęs į tokius įvykius, ilgai nesigraužiu. Pirma, žala jau padaryta, dabar nieko nebepakeisi. Antra, tuos žeminančius prisiminimus apie prastą savo elgesį panaudoju motyvacijai, kad daugiau taip niekada nebepasielgčiau.
Balsas, kurį girdite savo galvoje, yra tikrasis jūs, draskantis jus į gabalėlius.
Balsai jūsų galvoje tik sako tai, ką jūs ir taip žinote. Jumyse negyvena kažkoks kitas padaras – tai jūs patys. Jūs – vienintelis asmuo, kuris gali pakeisti tekstą, iš kurio ir skaito tas balsas. Gal jūs ir išgirsite ką nors siaubingo, bet pasiklausykite, ką jis sako, – paprastai jis pažeria neblogų minčių.
Ištaisykite savo trūkumus
Jei turite trūkumų, kurie jums užkerta kelią į siekiamą tikslą, turėtumėte juos taisyti. Tik jau nesinaudokite jais kaip dingstimi.
Būdamas snaiperiu, patiri daugybę sunkumų. Pavyzdžiui, turi išlaikyti budrumą ir neužmigti, kai tenka be galo ilgai laukti, apskaičiuoti vėjo greitį, kai galiausiai taikinys pasirodo taikiklyje. Bet sunkiausia man būdavo išlikti ramiam. Esu nenuorama su pernelyg aktyviomis smegenimis. Kas toliau? Kas toliau? Kas toliau? Nemoku ramiai sėdėti vietoje.
Visada toks buvau. Per kiekvieną bazinį pasirengimą per rikiuotę įsiveldavau į bėdą. Negalėdavau ramiai pastovėti. Turėdavau judėti, žiūrėti, ką nors daryti. Per. Daug. Energijos. Pamenu, buvau liesas septyniolikmetis pasipūtėlis, turintis kaip tik užbaigti bazinio pasirengimo kursą. Paradinėje aikštėje vyko kitos dienos ceremonijos repeticija, o man reikėjo žengti į priekį ir apsimesti, kad priimu geriausio naujoko ir geriausios fizinės parengties apdovanojimą.
Jei turite trūkumų, kurie jums užkerta kelią į siekiamą tikslą, turėtumėte juos taisyti.
Į tai, kaip atrodėme, stovėjome, ir net į mūsų veido išraiškas buvo kreipiamas didžiulis dėmesys. Puskarininkis, gavęs nurodymą mus išmuštruoti kaip priklauso, tikėjosi tobulo pasirodymo, ir nieko daugiau. O tobulame pasirodyme tomis akimirkomis, kai reikėjo stovėti pagal komandą „ramiai“, turėdavome sustingti kaip įbesti.
Vieną tokią akimirką stovėjau laimingas ir galvojau: „Rytoj viskas baigsis. Blemba, kaip faina. Žmonės manimi labai didžiuosis.“ Tada man prie peties sušmėžavo rikiuotės seržantas:
– Middletonai, ble, tik dar kartą sujudėk, ir tuoj kaip didelis žygiuosi į sarginę, o naktį praleisi karcery! Tada į paradą varysi tiesiai iš ten, atrodydamas kaip sukruštas valkata, kuris visą naktį pratupėjo karceryje.
Turbūt sujudėjau, pats to nesuvokdamas. Šūdas.
– Taip, seržante!
O ką daugiau galėjau pasakyti? Stengiausi, tikrai stengiausi, bet nepavyko. Vėl sujudėjau. Tik minimalus akių krustelėjimas iš vienos pusės į kitą, bet rikiuotės seržantui to pakako.
– Bleeeeee, Middletonai, ramiai! Kairėn! Paskui mane! Šiąnakt miegi karcery!
Atsistojau į padėtį „ramiai“, tada nužygiavau. Tada pastebėjo būrio seržantas ir pasikvietė mus su rikiuotės seržantu, tarsi nebūtų galėjęs atsispirti žaidimui „Aprėk Middletoną“.
– Ką, ble, čia darai? Negali pastovėt ramiai kaip vaikas? Jei nebūtum toks geras karys, pažadu, tikrai naktį praleistum tam sušiktam karcery. Nesimuistyk, tu, sušiktas nenuorama. – Tada jis nustojo staugti ir ramesniu, kone guodžiančiu balsu tęsė toliau: – Nenuoramų kariuomenėje reikia, bet tik ne mano paradinėje aikštėje. Grįžk į gretas. Turi penkias minutes. Net. Nedrįsk. Pajudėt.
Buvo labai keista, kai kone tas pats nutiko per karališkųjų jūrų pėstininkų pratybas. Mane ir vėl apdovanojo kaip geriausią naujoką – tai vadinama Karališkuoju ženkleliu – ir tikrino mūsų uniformas, kurias dėvėsime per kitos dienos ceremoniją.
Stovėjau ten, didžiuodamasis dėl sparnų, kuriuos užsitarnavau Parašiutininkų divizijoje, ir dėl rombo, kurį gausiu per tuoj pasibaigsiančius apmokymus. Vadovaujantis karininkas, slenkantis aplink jūrų pėstininkų eiles, vis stebėjo mane. Regis, negalėjo atitraukti akių. Pamaniau, tikriausiai todėl, kad žinojo, jog mane apdovanos Karališkuoju ženkleliu. Bet, žinoma, taip nutiko todėl, kad visi kiti jūrų pėstininkai stovėjo kaip stulpai, o aš kone strikinėjau vietoje. Kaip vėliau man pasakė žmona: „Antai, žinok, atrodai taip, lyg šoktum breiką.“
Pagaliau karininkas priėjo prie manęs.
– Middletonai, gavai Karališkąjį ženklelį, ar ne?
– Taip, sere.
– Jaudiniesi?
– Ne visai, sere. Jei atvirai, labiau didžiuojuosi.
– Tai ko taip muistaisi? Kiekvieną kartą, kai pasisuku į tave, tu rangaisi. Negali ramiai pastovėti.
Kaip vėliau man pasakė žmona: „Antai, žinok, atrodai taip, lyg šoktum breiką.“
Yra ir blogesnių ydų. Bet tai vis tiek trūkumas, ypač jei tikiesi tapti snaiperiu. Snaiperio darbas – sunkus kareivio amatas. Tai mirtinas, fiziškai ir emociškai sunkus šachmatų žaidimas. Snaiperis, puikiai išmanantis savo darbą, panaudojęs baimę, kurią jis skleidžia, gali sustabdyti dar neprasidėjusius blogus darbelius. Taip, šito man ir reikia, pamaniau. Atrodo šauniai. Tai tikrai įdomu.
Prasidėjus apmokymams pasidarė aišku, kad man puikiai sekasi tokie dalykai, kurie kitiems pasirodė sudėtingi. Man patiko sėlinti ir šliaužioti aplink, nes taip judėti ir būti aktyvesnis. Šaukštas deguto medaus statinėje – man šūdinai sekėsi visa kita, kas kitiems vyrukams buvo labai paprasta. Stovėti. Suknistai. Ramiai. Turėjau sau pripažinti, kad, pasidavęs pagundai nuolat judėti, aš pats sau įkišiu pagalį į ratus siekdamas darbo, kurio beprotiškai noriu. Aš jau tiek daug paaukojau, todėl nenorėjau visko paleisti vėjais.
Taigi, todėl nepalenkiamai stengiausi išsiugdyti valią ir drausmę, kad galėčiau ramiai gulėti stebėjimo poste. Sau paliepiau: „Dabar prasideda sunkus darbas. Nenuvilk.“
Praktikavausi ir praktikavausi, kol mane net supykindavo nuo minties gulėti kaip rąstui. Atsiguldavau į poziciją, porą minučių ramiai pagulėdavau, o tada sukrutėdavo kelias arba
sutrūkčiodavo ranka. Pagaudavau save taip darant ir vėl grįždavau į gulimą poziciją. Šįkart po dešimties minučių – galvos krustelėjimas. Blemba, ir vėl. Bet tobulėjau kiekvieną kartą bandydamas. Galiausiai man pavyko, susimovus daugiau kartų nei galėjau suskaičiuoti. Padėjo mano požiūris. Turėjau pozityvų motyvą, todėl galėjau stumtis į priekį, net jei pačioje pradžioje atrodė, jog niekada to nepasieksiu.
Bet žinojau, kad mano drausmingumas ir valia turi ribas. Grįžus iš Afganistano, mane norėjo išsiųsti į žvalgybininko apmokymus. Atsakiau:
– Ačiū, ne, negaliu.
Gana gerai pažinojau save: galiu trumpam save sudrausminti ir kartais kontroliuoti per snaiperio užduotis. Negailestingai stengiausi ir galėjau susiimti. Bet nors šio įgūdžio išmokau, man tai buvo nelengva. Ar aš durų spardytojas? Taip. Ar galėčiau sėdėti automobilyje nepastebėtas net kelias dienas? Na jau ne, blemba, jokiu būdu!
Kenčiu nuo klaustrofobijos – ne pati geriausia savybė, tarnaujant specialiosiose pajėgose.
Venkite situacijų
Jums nereikia taisyti kiekvienos ydos. Kenčiu nuo klaustrofobijos – ne pati geriausia savybė, tarnaujant specialiosiose pajėgose.
Tai nėra nepakeliama bėda. Minioje jaučiuosi puikiai, bet ar galėtumėte įgrūsti į mašinos bagažinę manęs neįsiutinę? Ne. Ar galėčiau prasmingai leisti laiką ankštame urve? Ne. Nedidelis liftas man gali sukelti kone panikos ataką: pajuntu tyčia giliai kvėpuojantis, kad nusiraminčiau. Nekenčiu, kai negaliu visko kontroliuoti. Patekęs į tokias situacijas, iškart imu ieškoti išėjimo. Įžengęs į liftą ir supratęs, kad esu uždarytas, imu sau kartoti: „Po velnių, jei kas nors nutiks, turėsiu atplėšti tas duris. Kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok: kad ir ką darai, nesiliauk.“ Jei ten yra liukas, suteikiantis man daugiau erdvės pabėgti, tada viskas gerai.
Jei, šliauždamas tuneliu, matau šviesą jo gale, nieko baisaus. Žinau, kad oro yra užtenkamai. Jei jis vingiuotas ir išėjimo nesimato, tada žinau, kad patekau į bėdą ir turėsiu smarkiai pasistengti, jog nurimčiau. Bėgant metams, man vis geriau sekasi susidoroti su klaustrofobija. Ankstesniame gyvenime būdavo metas, kai neturėdavau kito pasirinkimo, tik nerti stačia galva, ir tomis progomis sugebėdavau susivaldyti ir pasiekti sėkmės. Tačiau dabar pasiekiau tokį tašką, kai savęs teko paklausti: „Kiek laiko per visą gyvenimą man iš tiesų teks praleisti tose ankštose, izoliuotose erdvėse?“ Atsakymas: „Nedaug.“ Tad ar verta švaistyti daugybę laiko ir energijos, kovojant su šia baime? Tikriausiai ne. Ji nekiša kojos mano karjerai, netrukdo būti geru sutuoktiniu ar tėvu ir nedraudžia užsiimti mėgstama veikla.
Kai mane kankino baimė ir nenoras grįžti į Afganistaną, turėjau stoti su ja akis į akį, nes rizikavau netekti visko, ką mėgau daryti. Turėjau savęs paklausti, ar esu pasiryžęs paaukoti išgąsčiui savo apmokymus ir bendrystės jausmą tame dalinyje. Ne, nenorėjau šito prarasti, todėl stengiausi, mečiau baimei iššūkį ir nugalėjau. Klaustrofobija yra kitokia. Anksčiau ji buvo suvaldoma, ir aš žinojau, kad galiu su ja gyventi. Dabar paprasčiausiai vengiu bet kokios situacijos, kai galiu pajusti diskomfortą.
Mano draugas dirba ugniagesiu ir jau tris kartus man siūlė:
– Antai, susitariau su bosu. Gali prašliaužti labirintu, kol mes per vamzdžius vidun leisim dūmus.
Kiekvieną kartą kuriam laikui susižaviu šia idėja, bet kiekvieną kartą atsisakau. Tikrai rasiu ką geresnio nuveikti. Daug geresnio. Tiesą sakant, negalėčiau sugalvoti blogesnio dalyko nei užsispeisti pridūmytoje patalpoje ir, apsivilkus ugniagesio aprangą, stengtis prasisprausti pro krūvą ankštų skylių. Negana to, prieš mane ir už manęs – žmonės. Eina. Jie. Šikt.
Su kitais žmonėmis gali būti kitaip: žinau, kad kiekvienas patiria milžiniškas baimės ir jausmų variacijas. Jei bijai skristi, tikriausiai laimingai nugyvensi didžiumą savo gyvenimo nekamuojamas šios baimės. O jei norėsi skristi į užsienį? Reikės kažkaip su ja susidoroti. Ypač jei alternatyva – savaitė Grimsbyje.
Raskite pozityvią motyvaciją
Jūsų pozityvi motyvacija nutemps jus už pakarpos net sunkiausiomis akimirkomis ir suteiks įkvėpimo, kurio reikia daugumai jūsų stiprybių pakurstyti ir trūkumams nugalėti.
Žmonės daug kartų man skundėsi, kiek jėgų yra iššvaistę kokiai nors situacijai ir nieko nepasiekę. Dažniausiai jiems tiesiog trūksta vienintelio dalyko – pozityvumo.
Jie sako:
– Kaip, po velnių, turiu būti pozityvus, jei negaliu išsikapstyti iš šitos duobės?
Mano atsakymas visada vienas ir tas pats:
– Esi užstrigęs ten todėl, kad nemąstai pozityviai.
Jie turi kitų puikių savybių, bet save kursto negatyvumo kuru. Jie neturi jokio pozityvaus motyvo – jokios šviesos tunelio gale. Tik pozityvumas – kurį sukurti galite tik jūs patys – apibendrins visas jūsų pastangas, pastūmės į priekį ir suteiks jėgų.
Mano pozityvus motyvas yra šeima. Noriu būti geriausia savo versija, kad galėčiau būti jai pavyzdys ir suteikčiau saugų, laimingą pagrindą klestėti. Turiu sunkiai dirbti – po aštuoniasdešimt valandų per darbo savaitę, kartais net po kelis mėnesius toli nuo Emilie ir vaikų, – bet, turėdamas pozityvų motyvą, esu pasiryžęs paaukoti viską, ką reikia.
Žinau, nuolat turiu tobulėti ir keistis, kad to pasiekčiau, bet viskas gerai – esu tikras, jog verta. Skirkite laiko ir išsiaiškinkite, ko iš tiesų norite gyvenime. Pasikapstę savo viduje, išsiaiškinę prioritetus, nuoširdžiai apsvarstę ambicijas, rasite pozityvų motyvą. Bet būkite nuoširdūs su savimi. Kai kuriems žmonėms sėkmė yra didelis namas ir gražus automobilis. Tačiau savo pozityvumo neturėtumėte švaistyti pirkinių sąrašui. Materialus turtas, pasitaikantis mano kelyje, yra geras dalykas. Esu už jį dėkingas, bet žvelgiu kaip į šalutinį sėkmės produktą, o ne tikslą. Ar tikrai norite, kad vienintelis jūsų egzistencijos tikslas būtų naujo mersedeso įsigijimas? Ar sulauksite geidžiamo pasitenkinimo? Į šį klausimą galite atsakyti tik jūs patys.
Žmonės daug kartų man skundėsi, kiek jėgų yra iššvaistę kokiai nors situacijai ir nieko nepasiekę.
Pozityvus mąstymas – išmintingas mąstymas
Pozityvus mąstymas daugeliu atvejų yra išmintingas. Jis nesusijęs su chaotiška, nekryptinga energija. Žmonės mano, kad ištvermė – tik sunkus darbas ir ryžtas, ir nieko daugiau. Taip, šie dalykai sudaro didelę jos dalį, bet, mano manymu, noras bėgti kiaurai sienas geriausiu atveju yra tik pradžia. Jei viso to nepagardinsite pozityvumu, netrukus tas noras susilpnės. Jis išseks arba – dar blogiau – pavirs negatyvumu. Sau kartosite, kad bandėte ir jums nepavyko, tai koks tikslas?
Puikus pavyzdys buvo naujausiame „SAS: Who Dares Wins“ sezone su garsenybėmis. Visada žmonėms suteikiu šansą, nesvarbu, kokie negatyvūs jie pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Kvaila iškart nurašyti žmones – visi nusipelno dar vienos progos. Šią taisyklę laidoje stengiuosi taikyti praktiškai. Jei nuleisime rankas, dalyviams pirmą kartą suklydus arba kaip nors mus nuvylus, tada jau šeštoje serijoje matysime vien tik instruktorius, niurzgančius vienas ant kito, o šito niekas nenori žiūrėti. Dalyviams noriu suteikti erdvę, kad jie viską išsiaiškintų patys ir būtų atviri sau. Ar tai darote dėl tinkamų priežasčių? Jei atsakymas yra ne, ar norite toliau tęsti kančias, nes žinote apie padarinius? Galiu padėti jiems priimti sprendimą, bet to priimti už juos negaliu. Tęsti nepaisant visko, daužant galvą į sieną, ne visada yra pats geriausias sprendimas.
Štai kodėl kartais pasveikinu dalyvius, kai jie ištiesia man savo rankos raištį. Šiame sezone Anthea Turner kartu su Johnu Fashanu atsidurdavo kiekvienos užduoties gale. Vadindavau juos močiute ir seneliu. Po trečios dienos paleidau visus kitus, o juos išsitempiau į rikiuočių aikštę.
Sau kartosite, kad bandėte ir jums nepavyko, tai koks tikslas?
– Po velnių, kodėl jūs visada malatės gale? – pažvelgiau į Antheą: – Ar nori atiduoti savo numerį?
– Ne, instruktoriau.
– Klausyk, viskas, ką tu darai, – tik pratęsi savo kančias. Tai neišvengiama. Blemba, tik pagalvok: aš tau darau paslaugą. Pasvarstyk, kodėl nori čia būti. Slenki koja už kojos, tu visada paskutinė. Man atrodo, tau laikas iš čia dingti.
Tą patį pakartojau ir Johnui, kuris išsitempė į padėtį „ramiai“ ir suriaumojo:
– Aš pasitaisysiu, instruktoriau!
Mes visi sužiurome: kas čia dabar, po galais? Kol bandėme susigaudyti, Anthea vėl pyptelėjo:
– Žinot ką, instruktoriau, jūs visiškai teisus. Buvo malonu dalyvauti šiose pratybose, ačiū už patirtį.
Nemanau, kad būčiau pajutęs jai daugiau pagarbos, jei ji būtų išėjusi visą kursą. Kitą dieną iškrito Johnas. Paaiškėjo, kad jis nepasitaisė. Nė truputėlio. Bet tik vienas iš jų buvo sąžiningas. Anthea sau nemelavo ir nepaistė nesąmonių; užuot tai padariusi, ji pamatė savo bėdą, įvertino situaciją ir suprato, kad ir taip toli nuėjo. Iš negatyvios situacijos ji išsikapstė pozityviai. Savo ir mano akyse ji patyrė sėkmę ir galėjo išeiti pakelta galva.
