Vilnius – savų, o ne svetimų įkurtas miestas
Diskusiją moderavęs kultūros istorikas Aurimas Švedas pokalbį pradėjo nuo klausimo prof. Alfredui Bumblauskui ir jo išsakytos minties, kad Vilnius yra amžina lietuvio idėja. „Ką reiškia amžina, kai kas jau kas, o istorikai tikrai žino, jog nieko amžino po šia saule nėra?“ – pasiteiravo A.Švedas.
A.Bumblauskas visų pirma prisiminė rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės mintį, kad lietuviai nuolatos kovoja su paminklais ir jų statymui net vartoja sąvoką „įamžinti“. „Matyt, – teigė profesorius, – tai yra lietuvio charakteryje. Ir nors Vilnius visais laikais mums labai rūpėjo, tačiau apie šį miestą daugelis žino vos penkis dalykus: Gedimino kalną, Katedrą, Šv. Kazimierą, Aušros vartus ir Basanavičiaus kapą. Deja, šiame sąraše nėra nei Vilniaus universiteto, nei Vilniaus Baroko... Rodos, visa tai daugeliui dar yra svetima“, – kritiškai kalbėjo profesorius kartu pabrėždamas, kad lietuviai su Vilniumi nežino kaip elgtis, todėl jis visada išliks amžina idėja.
DAUGIAU INFORMACIJOS APIE KNYGŲ MUGĘ RASITE ČIA
Į klausimą, ar tikrai Vilnius gimė Gedimino laiškuose ir ar nėra prielaidų paankstinti miesto atsiradimo datos, archeologas Aleksiejus Luchtanas pažymėjo, kad Gediminas tikrai neatvyko į tuščią vietą, nes žmonės čia gyveno gerokai anksčiau nei XIV amžiuje.
„Archeologiniai tyrinėjimai aplink Gedimino kalną parodė, kad žmonės čia gyveno jau apie septintą ar aštuntą amžių prieš Kristų, vadinasi, Vilniaus istoriją galėtume pasendinti dviem tūkstančiais metų. Taip pat ir Vilniaus vardas rodo seną, baltišką jo kilmę nuo upės pavadinimo“, – kalbėjo archeologas.
Archeologiniai tyrinėjimai aplink Gedimino kalną parodė, kad žmonės čia gyveno jau apie septintą ar aštuntą amžių prieš Kristų.
Vis dėlto, A.Luchtano teigimu, Vilniaus miesto istorijos sendinimas būtų visiška nesąmonė, nes svarbu, kada vietovė virsta miestu, o tai, anot archeologo, būtent ir nutinka Didžiojo kunigaikščio Gedimino epochoje. Štai kodėl pirmasis miesto vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose tradiciškai ir laikomas miesto gimimo diena.
Tiesa, diskusijoje dalyvavęs istorikas Eugenijus Saviščevas pabrėžė, kad savo laiškuose Gediminas užsimena, jog bažnyčia Vilniuje buvo pastatyta prieš kelerius metus, vadinasi, 1321 metais. Tačiau nepaisant to, viduramžiais Lietuvoje kalbėti apie miesto sampratą yra per drąsu, nes čia daugiausia buvo miškai ir kalvos, o žmonių gyvenamas vietas miestais vadinti pernelyg nekuklu.
Nereikia pamiršti, kad Gdanskas ir Ryga buvo įkurti ir valdyti kitų. Tuo tarpu Vilnių įkūrė savi.
„Mums labai norėtųsi, kad Vilniaus vardas būtų paminėtas anksčiau, ar bent panašiai kaip Gdanskas ar Rygą. Tačiau nereikia pamiršti, kad šie miestai buvo įkurti ir valdyti kitų. Tuo tarpu Vilnių įkūrė savi ir būtent tai turėtume vertinti ir tuo didžiuotis“, – teigė E. Saviščevas.
Daugeliui savas miestas – Gedimino svajonės išpildymas
Archeologo A.Luchtano teigimu, geriausiu atveju Vilniaus įkūrimo istoriją galima būtų pavėlinti 30 ar 40 metų. Tačiau tai tikrai nebūtų kalbos apie miestą, juolab, miestiečius.
„Tuo metu ant kalno gal buvo statoma ar remontuojama pilis, šiaurinėje kalvos dalyje, kur dabar funikulierius, rastume kelių hektarų teritorijoje žmonių apgyvendintą vietą su mediniais nameliais, gyvuliais ir visu kitkuo. Tai ir buvo besiformuojančio Vilniaus „miestiečiai“. Atskiros teritorijos buvo apgyvendintos ir Kalnų parko teritorijoje, tačiau tai buvo atskiriau išsimėčiusios sodybos“, – pasakojo žinomas archeologas.
Vilniaus įkūrimo istoriją galima būtų pavėlinti 30 ar 40 metų. Tačiau tai tikrai nebūtų kalbos apie miestą, juolab, miestiečius.
Tuo tarpu kitoje pusėje, kur dabar stovi Prezidentūra, tuo metu buvo pelkėtos vietos. Medinių pastatų liekanos iš XIII amžiaus buvo aptiktos Pilies gatvės kairėje pusėje – toks štai ir buvo to meto Vilnius. Anot archeologo, net palyginus ir Kernave, tai buvo gan kukliai apgyvendinta teritorija.
„Štai kodėl Gediminas savo laiškuose kvietė į Vilnių atvykti pirklius ir amatininkus iš kitų Europos miestų – tokiu būdu jis labai išmintingai siekė kurti europietišką miestą“, – teigė E. Saviščevas.
Prof. A.Bumblauskas priminė, kad pirmoji medinė lenta Gedimino kalno teritorijoje buvo atrasta iš XIII amžiaus vidurio. „Ir kai Pilies gatvės kairėje pusėje nuo tryliktojo amžiaus pabaigos kūrėsi rusų bendruomenė, dešinėje buvo vyskupo žemės, o aukščiau savo gyvenimą kūrė vokiečiai, lietuviai tuo metu gyveno krūmuose – Kalnų parko teritorijoje“, – tarp istorikų plačiai paplitusį juoką priminė A.Bumblauskas.
Pasak archeologo A.Luchtano, senojoje Vilniaus istorijoje esama dar daug paslapčių. Vienų – kur yra senųjų vilniečių kapinės. „Yra gerai ištyrinėtos stačiatikių senosios kapinės, Gedimino kapo kalne yra viduramžių maro aukos, tačiau kur buvo laidojami senieji miesto gyventojai – nežinome“, – teigė archeologas.
Paklaustas, ką galėtų pasakyti kunigaikščiui Gediminui šiandien, A.Bumblauskas teigė, kad visų pirma jam padėkotų už miesto idėją, tačiau kartu pastebėtų, kad jo susapnuotas vilkas staugė labai trumpai.
Vilnius pasirinko save pozicionuoti kaip jaunatvišką miestą, tačiau istoriškai kaip metropoliui verčiau būtų į draugystę kviestis Romą ir Prahą.
Tiesa, profesoriaus teigimu, nors dabar Vilnius pasirinko save pozicionuoti kaip jaunatvišką miestą, tačiau istoriškai kaip metropoliui verčiau būtų į draugystę kviestis Romą ir Prahą. Anot profesoriaus, Vilnius yra neeilinis miestas ir dabar mes patys mokomės tokį jį pažinti ir pripažinti.
A.Luchtano teigimu, Gedimino planus pavyko realizuoti jo anūkams Vytautui ir Jogailai. Ir nors istorijos tėkmėje miestas patyrė be galo daug krizių ir tragedijų, tačiau jo unikalumas yra tas, kad jį savu laiko ne tik lietuviai, bet ir gudai, lenkai, žydai. „Tokiu būdu Gedimino idėja buvo išpildyta visu gražumu ir gyvuoja ir šiandien“, – kalbėjo archeologas.
