Prieš pat tarptautinę Vilniaus knygų mugę buvo išleista naujausia VDU Regionistikos katedros profesoriaus Egdūno Račiaus knyga „Kuranas apie... tikėjimą ir žmonių santykius“, skirta islamo išpažinėjų pagrindinei knygai. Mokslininko teigimu, lietuvių kalboje paplitęs šio dokumento pavadinimas „Koranas“ yra netaisyklingas – arabų kalboje nėra balsės „o“, todėl autentiškai reikėtų jį versti kaip „Kuraną“.
Vasario mėnesį pasirodęs leidinys – antroji profesoriaus autorinės serijos knyga. Pernai išleistas pirmasis leidinys „Musulmonai ir jų islamai“ pasakojo apie musulmonų socialinį gyvenimą, lyginant jį su Kurano mokymais, bet paties šventraščio išsamiai neaptariant. Tuo tarpu naujojoje knygoje svarbiausias dėmesys skiriamas būtent Kurano nuostatoms, su kuriomis, kaip pasirodys, socialinė realybė dažnai prasilenkia.
„Knygoje išsamiau pristatomas musulmonų šventraštis kaip istorinis dokumentas ir žmonijos raštijos paveldo dalis, supažindinama su kai kuriomis stambesnėmis jo temomis, gausiai cituojamas pats Kurano tekstas. Knyga skirta ne siauram specialistų ratui, o plačiajai visuomenei – ji pažintinė, gali būti naudinga įvairių specialybių žmonėms, ypač tiems, kurie darbe tiesiogiai arba ne susiduria su musulmonais“, – pasakoja prof. E. Račius.
Islamo tyrinėtojas apgailestauja, kad iki šiol Lietuvoje pasirodė labai mažai knygų, skirtų antrai pagal dydį religijai pasaulyje: pats Kuranas buvo išleistas netgi dukart, tačiau, neskaitant E.Račiaus publikacijų, pasirodė vos viena pažintinė knyga, aptarianti musulmonų šventraščio tekstus. Tuo tarpu pasaulyje, nuo VII amžiaus, kai buvo surašytas Kuranas, jo tekstai jau daug metų yra ne tik skaitomi, bet ir kruopščiai tyrinėjami.
Vis dėlto, profesorius atkreipia dėmesį, kad šventraščio teksto turinį žino toli gražu ne daugelis iš 1,7 milijardo pasaulio musulmonų – panašiai kaip Biblija, kurią šiandien yra perskaitęs retas krikščionis.
„Kuranas surašytas gana specifine arabų kalba, tad tekstą sunku suprasti net raštingiems arabakalbiams, kurie, beje, sudaro šeštadalį pasaulio musulmonijos. Likusi dauguma turi tenkintis vertimais. Be to, iki šiol yra daugybė musulmonų daugumos kraštų, kuriuose raštingumas nėra itin aukštas“, – teigia religijotyrininkas.
Kurano tekstas yra labai sudėtingas, ne tik todėl, kad jis nėra pasakojamojo pobūdžio, bet ir dėl pačios naudojamos kalbos – dokumente skaitytojui nėra duodama suprasti, kur prasideda ar baigiasi mintys (sakiniai) ir tiesioginė kalba, daug sunkiai suprantamų žodžių, nepaisoma įprastinių arabų kalbos taisyklių. Dėl šios priežasties, Kurano teksto aiškinimas (egzegezė) greitai išpopuliarėjo ir išaugo į atskirą žanrą, vadinamą tafsyru.
Tačiau prof. E.Račius akcentuoja, kad Kuranu vadovautis kasdieniame gyvenime musulmonams būtų labai sudėtinga – jame aprašomos taisyklės yra dažnai nevienareikšmiškos, reikalauja išsamaus platesnio konteksto suvokimo, o ir apskritai – pačių taisyklių šventraštyje nėra daug. Religijotyrininko teigimu, šiuo atžvilgiu žymiai parankesnis rašytinis pranašo Muchamado paveldas – nors ir jis yra daugiaprasmis ir susilaukia įvairiausių interpretacijų.
Problema yra ne interpretacijų įvairovė, o selektyvus jos instrumentalizavimas,– E.Račius.
Mokslininkas, jau daugiau nei 20 metų tyrinėjantis islamą ir musulmonų kultūras, pažymi, kad dažnai pamirštama, jog teroristų prisidengimas Kuranu yra tik maža dalis tarp daugybės šio dokumento interpretacijų – Kurane ir Muchamado pavelde galima įžvelgti net liberalizmo ir feminizmo apraiškų.
„Problema yra ne interpretacijų įvairovė, o selektyvus jos instrumentalizavimas. Suprantama, kad mus labiausiai baugina į mūsų pusę nukreiptos pagiežingos Kurano ir Muchamado paveldo interpretacijos, bet gera žinia ta, kad jos yra marginalios plačiame interpretacijų spektre. Gaila, kad tik dauguma kitų to spektro taškų nėra pastebimi – ir ne tik klasikinių musulmonų mistikų, bet ir dabartinių liberalių ar net feministinių požiūrio taškų“, – paaiškina prof. E. Račius.
Naujojoje profesoriaus Egdūno Račiaus knygoje „Kuranas apie... tikėjimą ir žmonių santykius“ aptariamas bendravimas tarp musulmonų, gilinamasi į islamo šventraštyje plėtojamas tikėjimo ir žmonių santykių temas, kurios pastaruoju metu yra itin aktualios ir Lietuvoje – dėl migracijos ir kitų demografinių procesų. Knyga padalinta į dvi dalis: pirmoji aptaria tikėjimą ir religinius ritualus, o antroji – Kurane minimiems socialiniams klausimams, bendravimui tarp lyčių, kartų, musulmonų ir nemusulmonų.
„Kalbant apie musulmonų bendravimą tarpusavyje, Kurano pamatinė nuostata yra ta, kad tikratikiai musulmonai pagal nutylėjimą elgsis vieni su kitais išimtinai pagarbiai. Tačiau, kaip matome iš istorijos, taip buvo ne visuomet“, – atkreipia dėmesį religijotyrininkas.
