Jonas Cookas – rašytojas, kritikas, Rytų Anglijos universiteto (JK) literatūros profesorius. Garsiausi jo kūriniai – biografija „Įsimylėjęs Hazlittas“ („Hazlitt in Love“), literatūros teorijos veikalas „Poetika ir teorija“ („Poetry in Theory“), keletas esė apie romantizmą bei kritinės teorijos straipsniai. Jis literatūros premijų: Caine'o, suteikiamos už geriausią afrikiečio autoriaus trumpą kūrinį, ir „The Independent“ užsienio literatūros, išverstos į anglų kalbą, žiuri narys. Johnas Cookas yra dėstęs JAV, Indijos bei keliuose Europos universitetuose.
Rūta Šlapkauskaitė: Profesoriau, esate ilgametis Vilniaus universiteto anglų filologijos katedros bičiulis, dalyvaujate įvairiuose mūsų akademiniuose renginiuose, skaitote paskaitas VU studentams apie literatūrą anglų kalba. Tarptautinio literatūros festivalio Vilniaus lapai kvietimu lapkričio 9 d. VU Filologijos fakultete skaitysite viešą paskaitą apie šiuolaikinę britų literatūrą. Leiskite pradėti mūsų pašnekesį nuo klausimo apie literatūros ir meno santykį su laiku. Savo esė „Apie kai kurias literatūros funkcijas“ Umberto Eco samprotauja, jog literatūra išsaugo kalbą kaip bendrą kultūrinį paveldą – ar ši tezė, jūsų manymu, yra aktuali šiuolaikiniams britų grožiniams tekstams? Kokias meninės vaizduotės ir laiko patirties samplaikas stebite nūdienos literatūroje?
Jonas Cookas: Dėkoju už kvietimą dalyvauti festivalyje – džiaugiuosi galėdamas vėl aplankyti VU Anglų filologijos katedrą.
Atsakydamas į klausimą apie Umberto Eco samprotavimus apie kalbą ir paveldą, pradėčiau nuo to, jog jo mąstymas kelia labai įdomų klausimą apie tai, kas šiuolaikinėje Britanijoje galėtų būti toks kolektyvinis paveldas. Pavyzdžiui, ar šis kultūrinis palikimas įtraukia literatūrines formas, perimtas iš Karibų salų gyventojų arba Pietų Azijos imigrantų gyvų kalbinių praktikų? Mano galva, taip. Ir toks atsakymas įpareigoja pripažinti nuopelnus praeities ir dabarties rašytojų, prisidėjusių prie šio bendro kultūrinio paveldo kūrimo. Tačiau kiek šis palikimas yra tapęs kolektyvinės sąmonės dalimi Britanijoje, yra daug labiau diskutuotinas klausimas. Tai vienas opiausių šiuolaikinės britų literatūrinės kultūros klausimų.
Šiuolaikinėje britų literatūroje yra įdomių bandymų suaktualinti šiuos klausimus, tačiau laiko patirtys čia yra „prisodrintos“ medijų, daugiau ar mažiau „socialinių“ tinklų poveikio.
Tačiau jūsų klausime atrandu man įdomesnį, filosofinį matmenį: kaip grožiniai tekstai suvokia laiką? Ar šiuolaikinė literatūra vis dar išpildo klasikinę įamžinimo funkciją? Jei taip, tuomet ar ją turėtume mąstyti kaip Charlesas Baudelaire’as, moderniojo menininko laikyseną nusakęs flaneûr – bastūno – sąvoka? Ar nūdienos rašytojai taip pat ieško trumpalaikių įspūdžių ir juos perteikiančios poetikos? Šiuolaikinėje britų literatūroje yra įdomių bandymų suaktualinti šiuos klausimus, tačiau laiko patirtys čia yra „prisodrintos“ medijų, daugiau ar mažiau „socialinių“ tinklų poveikio. Vienas tokių pavyzdžių – neseniai išleistas Olivia Lang (autobiografinis?) romanas Crudo. Jame autorė fiksuoja moderniųjų technologijų sukurtą gyvenimo amžinoje dabartyje tuštumą, drauge subtiliai išskleisdama laiko slinktį bei jausmus, kurių socialinės komunikacijos tinklai dar nepajėgė pasiglemžti.
Rūta Šlapkauskaitė: Į Vilnių atvykstate kaip tik pasibaigus prestižinės Bookerio premijos dalyboms: šiemet ji buvo įteikta rašytojai Annai Burns už romaną Milkman, kuriame įtaigiai ir subtiliai kalbama apie nūdienos pasaulio neramumus ir nerimą. Noriu pasiteirauti: kaip vertinate ekspertų pasirinkimą? Kokią reikšmę Bookerio premija, kaip socialinė institucija, turi Britanijos literatūriniame gyvenime? Ne paslaptis, jog daug vertingų grožinių tekstų nepateko net į ilgąjį sąrašą: pavyzdžiui, Andrew Millerio naujausias romanas Now We Shall Be Entirely Free buvo vienas iš jų. Kaip jūs apmąstote santykį tarp meninės vertės ir literatūrinių apdovanojimų?
Jonas Cookas: Turiu prisipažinti, jog nesu tikras, kaip atsakyti į šį klausimą. Ir ne tik dėl to, kad dar neskaičiau Annos Burns romano. Šių metų Bookerio trumpasis sąrašas nebuvo sutiktas džiaugsmingai. Vėl skųstasi dėl to, jog ekspertai pirmenybę teikė „sunkiajai“ prozai, t.y. meninės kalbos tankiui, o ne tam, ką skaitytų dauguma. Prekiaujantys knygomis buvo nepatenkinti, kad trumpajame sąraše neliko „didžiųjų“ vardų, ir t.t. Kiekvienais metais turime variaciją Bookerio premijos pasakojimo tema. Taip laimimas žiniasklaidos dėmesys, ir garsinama šiuolaikinė literatūra anglų kalba.
Lažybų punktuose Anna Burns nebuvo laikoma rimta pretendente. Tad jos laimėjimas buvo sutiktas su nuostaba. Tačiau nuotaikos neužtruko pasikeisti. Manau, priežastys yra kelios: visų pirma, skaitytojus sužavėjo romano meninė vaizduotė. Knygą pradėta sparčiai pirkti, o tai džiugina knygynus. Pažymėtina ne tik tai, jog romano autorė yra moteris, bet ir tai, jog ji – vidutinio amžiaus rašytoja iš Šiaurės Airijos, nepatyrusi ankstyvos literatūrinės sėkmės ar socialinių privilegijų. Iš to, ką perskaičiau apie romaną, suprantu, jog tai politinė alegorija apie piktnaudžiavimą galia. Ši tematika atliepia nūdienos Britanijos kultūrinio gyvenimo nuotaikas.
Kalbant bendriau, tokie literatūriniai apdovanojimai kaip Bookeris yra nelyginant šventojo gralio ieškojimai britų literatūrinėje kultūroje, siekiant sutaikyti meninę vertę su komercine sėkme.
Kalbant bendriau, tokie literatūriniai apdovanojimai kaip Bookeris yra nelyginant šventojo gralio ieškojimai britų literatūrinėje kultūroje, siekiant sutaikyti meninę vertę su komercine sėkme. Atsispirti mechanizmams, tarnaujantiems šiam tikslui, yra išties sudėtinga.
Rūta Šlapkauskaitė: Bene įdomiausiai rašantys šiuolaikiniai britų autoriai – Cynanas Jonesas, Paulas Kingsnorthas, Robertas Macfarlane'as – apmąsto giluminius žmogaus ir gamtos pasaulio ryšius, medžiaginius ir metafizinius ryšius. Kaip interpretuojate ekologinės sąmonės atgimimą britų literatūroje: kaip Romantizmo poetikos tęstinumą ar naują įsipareigojimą pasauliui, išgyvenančiam globalią ekologinę krizę?
Jonas Cookas: Manau, jog ir taip, ir taip. Robertas Macfarlane’as žurnale New Statesman išraiškingai nusakė tai, ką jis, sekdamas Gregory Batesonu, vadina „ekologine estetika“. Ši sąvoka, be abejonės, primena tai, kas XVIII a. buvo vadinama „gamtos pajauta“, kurią išmoningai apdainavo ir tyrinėjo anglų poetai romantikai. Kaip sąvoka, nusakanti žmogaus sambūvį su gamtos pasauliu ir ieškanti šiame santykyje sakralumo, ji išties liudija tęstinumą.
Ekologinė estetika atsiriboja nuo skirties tarp elitinės ir pop kultūros ir skatina vertinti tai, kas kuriama kultūrinėse periferijose.
Tačiau esama ir slinkties. Iškeliamas suvokimas, jog žmogaus intervencijos į gamtą dažniausiai yra destruktyvaus pobūdžio. Yra vilties, jog dar ne viskas prarasta, ir kalbėjimas gali sužadinti mūsų apsnūdusį jautrumą gamtinei tikrovei. Šiuolaikinė ekologinė estetika aprėpia įvairias menines formas: filmus, muziką, internetinius tinklalapius, vizualinius menus, poeziją bei prozą. Ekologinė estetika atsiriboja nuo skirties tarp elitinės ir pop kultūros ir skatina vertinti tai, kas kuriama kultūrinėse periferijose. Žinoma, ši estetika yra nevienareikšmė. Yra ekologinėmis temomis rašančių autorių, teigiančių, jog ekologinė estetika tarnauja tik mūsų visų savimeilei, nelyginant Narcizo atodūsis prieš mirtį.
Savo paskaitoje kalbėsiu apie ekologinę estetiką Johno McGregoro neseniai išleistame romane Reservoir 13.
Rūta Šlapkauskaitė: Daug pasaulyje žinomų rašytojų, siejamų su postmoderno poetika, fragmentiško pasakojimo, parodijos ir pastišo logika, rašo anglų kalba: pavyzdžiui, Salmanas Rushdie, Julianas Barnesas ir Angela Carter Didžiojoje Britanijoje, Michaelas Ondaatje ir Margaret Atwood Kanadoje, Peteris Carey ir Richardas Flanaganas Australijoje. Nūdienos literatūros kritikoje jau vis dažniau konstatuojama postmoderno pabaiga ir liudijamos naujos meninės sąmonės – metamodernizmo – apraiškos.
Nepaisant terminijos problemų, ar pastebite panašias slinktis šiuolaikinių britų autorių santykyje su literatūrine tradicija? Ką manote apie neo- ir retro- Viktorijos epochos pasakojimus kaip, pavyzdžiui, Sarah Perry Esekso slibinas ar Eleanor Catton Šviesuliai? Ar tokie romanai, jūsų manymu, yra vartotojiškos nostalgijos ir kultūrinio perdirbimo mechanizmo dalis ar autentiška kūrybinė pastanga permąstyti kultūros galias?
Šiuolaikinė britų kultūra yra prisotinta nostalgijos, kas, mano galva, yra pavojinga.
Jonas Cookas: Šiuolaikinė britų kultūra yra prisotinta nostalgijos, kas, mano galva, yra pavojinga. Tačiau ši nostalgija nėra vienarūšė. Sarah Perry atsigręžia į Viktorijos epochą pasitelkdama gotikinio pasakojimo estetiką. Gotikinio žanro atgimimą per pastaruosius keturis dešimtmečius įvardinčiau kaip nepaprastą kultūrinį reiškinį Didžiojoje Britanijoje.
Šio reiškinio ištakos siekia kritiko Davido Punterio darbus, kuriuose jis permąsto gotikinės tradicijos reikšmę. Angela Carter taip pat plėtojo grotikinę tematiką daug anksčiau nei Sarah Perry. Kaip paaiškinti gotikinės vaizduotės žavesį? Neabejoju, jog paaiškinimų yra ne vienas, ir jie pabrėžia gotikinės estetikos gebėjimą demaskuoti galios keliamus pavojus. Moterys rašytojos neretai pasitelkia gotikinį pasakojimą kaip būdą kalbėti apie patriarchalinės kultūros dinamiką, jos brutalumą. Juo taip pat įvardijamas netikrumo ir baimės jausmas nūdienos pasaulyje. Zombio, vampyro figūros tapo vyraujančiais, kerinčiais simboliais. Galbūt tampame ar jau tapome gyvais numirėliais? Gotikinė estetika liudija apokaliptines nuotaikas bei nuojautą, kad tapome bauginančiai svetimais ne tik kitiems, bet ir patiems sau.
Rūta Šlapkauskaitė: Savo studijoje Vakarų kanonas, amerikiečių literatūrologas Haroldas Bloomas teigia, jog Williamo Shakespeare’o kūryba įkūnija Vakarų literatūros meninę šerdį. Kaip manote, ar kanono sąvoka dar turi vertės šiuolaikinei literatūros kritikai? Galbūt postmoderniam mąstymui būdingas vertybinis reliatyvizmas ir ideologinė kritika panaikino literatūrinio kanono kaip institucijos poreikį?
Jonas Cookas: Vienas iš būdų apmąstyti šį klausimą yra svarstyti Vakarų kanono funkciją literatūriniame švietime. Manau, jog kanonas tebeegzistuoja, tačiau tik fragmentiškai, kaip likutis, o ne kaip struktūruojantis principas.
Anglijoje Shakespeare’o veikalai tebėra studijuojami kaip privalomosios literatūros sąrašo dalis vyresnėse mokyklos klasėse, tačiau kiti tekstai pasitelkiami iš daug skirtingų šaltinių, taip pat ir šiuolaikinių. Tokie tekstai neturi kanoninio statuso. Panašiai yra ir su literatūros studijomis universitetuose. Ar fragmentuotas kanonas išlieka kanonu, yra įdomus klausimas, į kurį čia negaliu atsakyti. Nesu tikras, jog tai, kas griauna ar pakeičia kanoną, yra tiesiog begalinis reliatyvizmas.
Manau, jog universitetinių literatūros studijų kontekste susiformavo tai, ką vadinčiau „produktyvumo laukais“, sutelkiančiais mokslinius tyrimus ir studijas. Negaliu čia išsiplėsti – tokių laukų yra daug. Pavyzdžiui, tyrinėjamos literatūros ir žmogaus teisių, literatūros ir feminizmo samplaikos ir pan. Vienas svarbiausių tokių laukų šiuo metu, mano manymu, yra sietinas su mokymo planų, programų dekolonizavimu. Ką visi tokie laukai turi bendro? Pirma, siekiama išugdyti aukštas kultūrinio raštingumo ir supratimo kompetencijas. Antra, siekiama įsisąmoninti istorinio dėmens reikšmę literatūriniam kūriniui. Trečia, siekiama išskleisti, kaip literatūrinio kūrinio suvokimas aprėpia etinį įpareigojimą. Žvelgiant iš šalies, tai galėtų atrodyti kaip reliatyvizmas, tačiau žvelgiant iš vidaus, taip nėra.
Rūta Šlapkauskaitė: Postmodernaus mąstymo paradigmoje buvo sureikšmintos žinojimo ir galios bei meno ir ideologijos sankryžos, tačiau į nūdienos žinojimo režimą įsiveržia propagandos, melo, fake news logika, grąžinanti mus prie praeities ideologinių šaltinių. Kaip analogiją įvardinčiau ketvirtąjį XX a. dešimtmetį. Ar šiuolaikiniai britų menininkai atpažįsta šias grėsmes? O galbūt neturėtume galvoti pesimistiškai – galbūt fake news gali sustiprinti kūrybinę vaizduotę tų, kurie priešinasi melui? Kaip fake news keičia meno santykį su tiesa?
Man atrodo, jog kai kurie žmonės galvoja, kad naujasis fašizmas tiesiog savaime dings. Istorija liudija, jog taip galvoti yra rizikinga.
Jonas Cookas: Galvodamas apie fake news drauge galvoju ir apie žmogų, dažniausiai vartojantį šiuos du žodžius. Šis žmogus yra Donaldas Trumpas. Jis be paliovos kaltina žiniasklaidą fake news platinimu, taip šmeiždamas bet kokį leidinį, kuriam kyla klausimų dėl prezidento politinių veiksmų. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis tokį strateginį elgesį lygina su Hitlerio ir jo rėmėjų politiniais sprendimais ketvirtajame dešimtmetyje. Bet svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip Trumpas manipuliuoja šiais dviem žodžiais: jis pristato save kaip auką, persekiojamą melagingos žiniasklaidos. Tai taip pat yra mėgstama fašizmo taktika: apsimesti auka, tuo pat metu negailestingai užsipuolant oponentus. Jei fake news turi savo logiką, tuomet tai yra fašizmo logika. Todėl ir pati savo klausime prisimenate ketvirtąjį dešimtmetį.
Kaip tokiai logikai priešintis, yra vienas aktualiausių nūdienos politinių klausimų. Man atrodo, jog kai kurie žmonės galvoja, kad naujasis fašizmas tiesiog savaime dings. Istorija liudija, jog taip galvoti yra rizikinga.
Ar rašytojams tokiomis sąlygomis tenka išskirtinis vaidmuo? Nesu tikras. Rašydamas savo esė „Kodėl rašau“, George’as Orwellas sąmoningai pasirinko pirmojo asmens pasakojimo perspektyvą, reikalingą jo paties motyvacijos analizei. Jis neprisiėmė atsakomybės kalbėti už kitus autorius, tačiau drauge nusakė politinę krizę, nulėmusią jo paties autorinį kelią. Jei grožinės literatūros kūrėjai sugeba nušviesti dabarties emocines ir intelektualines realijas, tuo geriau. Pavyzdžiui, škotų rašytojos Ali Smith naujausi kūriniai apmąsto „Brexit“ pasekmes Britanijoje. Jos prozoje regime, kaip „Brexit“ sukelta ir įteisinta ksenofobija apsigyvena kasdieniuose buities epizoduose. Tačiau Smith nesiima smerkti; ji tiesiog siekia suprasti aplink ją vykstančius reiškinius.
Rūta Šlapkauskaitė: Mes daugiausia kalbėjomės apie šiuolaikinę rašymo kultūrą, tačiau pabaigai norėčiau jūsų paklausti, kaip vertinate dabarties ir ateities skaitymo kultūros trajektorijas. Mūsų buvimą šiuolaikiniame pasaulyje struktūruoja skaitmeninės technologijos ir socialiniai tinklai: ar esate optimistas, galvodamas apie tai, kas laukia literatūros kūrėjų ir skaitytojų, peržengus posthumanistinį penktosios industrinės revoliucijos slenkstį?
Kalbant apie skaitymo kultūrą, sugrįžtame prie lėto skaitymo kaip vertybės.
Jonas Cookas: Sutinku, jog išgyvename giluminės mutacijos procesus, kurių formą ir trajektoriją sunku apibrėžti. Prancūzų filosofas Michelis Serre’as šiuos procesus įdomiai aptaria savo knygoje Coliukė. Kalbant apie skaitymo kultūrą, sugrįžtame prie lėto skaitymo kaip vertybės. Taip yra todėl, kad išaugo nerimas dėl pavojų, kuriuos kelia negebėjimas susitelkti prie skaitomo teksto ir nemokėjimas interpretuoti tankaus ir kompleksiško kalbinio segmento, kurio neįmanoma redukuoti į nuskanuojamų duomenų imtį. Tad esu atsargus optimistas. Galbūt iš naujo atrasime skaitymo meno vertę. Juk milijonai žmonių atiduoda savo laiką Jameso Joyce’o romanui Finegano budynės tarsi nujausdami, kad šis veikalas įkūnija jų pačių kalbinę ir kultūrinę būtį.
Rūta Šlapkauskaitė: Profesoriau, dėkoju jums už pokalbį.
„Vilniaus lapai“ vyks lapkričio 8–11 dienomis Vilniuje, festivalio moto – „Autografai“, tai simbolizuoja artimą autoriaus ir skaitytojo santykį. Renginio geografinis epicentras – Vilniaus Menų spaustuvė, kurioje literatūra, rašytojo ir skaitytojo susitikimas paverčiamas gyvu veiksmu. Renginį remia Lietuvos Kultūros taryba.
