„Paguoda“ – tai šeštoji autoriaus knyga lietuvių kalba. Šioje knygoje autorius dalijasi itin asmeniškais išgyvenimais – pasakoja apie savo patirtis sergant plaučių vėžiu ir dėl to atsirandančią aplinkinių paguodą kaip reiškinį.
Knygą išleido leidykla „Tyto alba“, o ją į lietuvių kalbą vertė Akvilė Melkūnaitė.
Autorių knygos pristatyme kalbino Valdas Puteikis.
-
Kristina Sabaliauskaitė: kurdama klausau muzikos – man tai padeda blokuoti triukšmą
-
Sauliaus Sipario biografijos debiutas: apie Holivudo karjerą, bandelių verslą ir „kekšę fortūną“
-
O.Tokarczuk kreipėsi į savo skaitytojus Lietuvoje: „Tikiuosi, kad artimiausiu metu pavyks atvykti į Vilnių“
-
Rašytojai paramos Ukrainai fronte: renka pinigus, veža reikiamus daiktus, perka visureigius
-
Akvilina Cicėnaitė: Kito pasaulio ilgesys
Nenuperkama laimė
Susitikime su skaitytojais svečias iš Prancūzijos kalbėjo, kad laimės pasiekti nėra taip lengva – laimė yra dalis emocijų, o emocijos kaip ir kūnas laikosi tos pačios logikos.
„Jei norime būti lankstesni, greičiau bėgioti ir užsiauginti daugiau raumenų, negalime tiesiog sau pasakyti, kad rytoj turėsiu daugiau raumenų – turime treniruotis. Bet čia darome klaidą – apie laimę, stresą sakome, kad, pavyzdžiui, nuo rytojaus mažiau stresuosiu, mėgausiuosi laiku. Tikimės, kad tam pakaks mūsų valios. Taip nėra“, – kalbėjo Ch.André.
Pasak jo, reikia treniruotis, mokytis džiaugtis mažomis akimirkomis net tada, kai nesiseka.
„Tai yra pozityviosios psichologijos uždavinys“, – aiškino mugės svečias.
Ch.André pasakojo, kad tomis dienomis, kai niekas nesiseka, turime sau pasakyti – visa tai yra erzinantis dalykas, bet galbūt yra smulkmenų, kurios mus džiugina.
„Kiekvieną kartą, kai aš pasistengiu padaryti šį pratimą, aš lavinu savo smegenų dalį, kuri vėliau man padės tapti laimingesniam“, – atviravo svečias.
Naudingas pratimas
Psichoterapeutas mugės lankytojams kalbėjo, kad yra vietų, kur laimės pasiekti lengviau. Pavyzdžiui, gamtoje. Pasak jo, laimingesni jaučiamės ir skaniai pavalgę.
Vaikštant didelio miesto gatvėmis, kur žmonės stumdosi, aplink tvyro oro tarša – laimės tokioje aplinkoje pasiekti sunkiau.
„Keturiasdešimt metų dirbau psichiatru. Tarnyba, kuriai vadovavau, rūpinosi žmonėmis, susiduriančiais su fobijomis, stresu. Mes kūrėme psichoterapijos programą, į kurią įtraukdavome meditaciją, elgesio terapiją. Tai vadinamoji pozityvioji psichologija – ji moko, kaip į pasaulį žiūrėti pozityviai“, – kalbėjo Ch.André.
Knygos „Paguoda“ autorius akcentavo, kad ne viskas pasaulyje yra teigiama. Pavyzdžiui, jei žmogus serga vėžiu, tai negalima sakyti, kad tai teigiamas dalykas. Kaip ir karas.
„Šios psichologijos esmė, kad ne viską galima paversti pozityviomis emocijomis. Mums reikia išmokti į kitus dalykus žiūrėti teigiamai, kad mokėtume įveikti sunkumus“, – aiškino psichiatras.
Kas yra paguoda? Tai visas gėris, kurį mes skiriame kitam asmeniui, kuris susiduria su sunkumais.
Jis papasakojo apie vieną pratimą, kurį atlikti gali kiekvienas žmogus.
„Jei esate gatvėje ir matote žmones, pabandykite sau papasakoti, įsivaizduoti dešimt istorijų apie tuos skubančius žmones. Bet tos istorijos turėtų būti teigiamos, net realistiškos. Svarbu išmokti pasakoti pozityvias istorijas, kad smegenys nebūtų užterštos neigiamomis idėjomis. Laimės yra pas visus – bet kai kuriems žmonėms reikia įdėti pastangų, kad atsispirtų stresui, liūdesiui, kad jie galėtų pasijausti laimingesni“, – kalbėjo Ch.André.
Štai, aiškino knygos autorius, jei gatve matome bėgantį ir skubantį žmogų, pabandykime įsivaizduoti, kad jis, pavyzdžiui, skuba, nes vėluoja į pasimatymą su drauge, kurią išvydęs šypsosis ir jausis saugus.
Paguodos svarba
Knygos „Paguoda“ autoriaus sako, kad pats paguodą atrado gerokai vėliau. Pasak jo, gyvenime būna daug dalykų, apie kuriuos žinome, bet kaip jie veikia – susivokiame ne visada.
„Kas yra paguoda? Tai visas gėris, kurį mes skiriame kitam asmeniui, kuris susiduria su sunkumais. Jei mano draugas serga, turiu jam padėti paguosdamas – ligos neišgydysiu, bet gal jo gyvenimas šiek tiek pagražės. Galiu jam pasiūlyti kartu pasivaikščioti, pakalbėti apie laikus, kai kartu žaidėme regbį“, – knygos pristatyme kalbėjo Ch.André.
Jis priminė, kad žmogaus gyvenimas susidaro iš gimimo, kančios ir mirties. Knygos „Paguoda“ autorius aiškina, kad nepaisant to, kad tai skamba gana niūriai, reikia nepamiršti, kad gyvenime yra ir gražių dalykų, reikia išmokti jais džiaugtis, kad įveiktume sunkumus.
„Turime suvokti, kad mes visi susidursime su ligomis, išdavystėmis, neteisybėmis ir vieną dieną mirsime. Bet nepaisant šio suvokimo turime tęsti savo gyvenimą, mėgautis juo“, – ragino Ch.André.
„Klaida, kurią dažnai darome guosdami – per daug kalbame. Paguodai nereikia daug žodžių. Taip pat reikia nedrausti žmogui verkti, tačiau nereikia leisti verkti vienam – turite būti kartu su juo. Kai žmogus kenčia, žodžiai dažnai nėra tai, kas jam padeda – labiau padeda veiksmai. Svarbiausia – to žmogaus nepalikti vieno“, – apie klaidas guodžiant kalba Ch.André.
Išgirdo vėžio diagnozę
Prieš septynerius metus Ch.André sužinojo, kad serga plaučių vėžiu, nors niekada nerūkė. Kaip sako pats rašytojas, tai, regis, dėl oro taršos.
Knygų mugėje jis pasakojo apie akimirką, kai išgirdo diagnozę – gydytojas tiesiog sustingo žvelgdamas į kompiuterio ekraną, kuriame nagrinėjo tyrimų rezultatus, ir pasakė, kad Ch.André būklė gana bloga.
„Tuo metu buvau šokiruotas. Išėjau iš gydytojo kabineto ir supratau, kad kol galėsiu priimti aplinkinių paguodą, turiu išmokti paguosti save. Atsisėdau parke ant suoliuko ir bandžiau padėti smegenimis suvirškinti šią žinią, medituoti, suvokti, kokia yra mano būklė. Labiausiai jaučiau liūdesį, buvo labai keista“, – prisiminė jis.
Rašytojas sako, kad mintis, jog jis greičiausiai mirs, negąsdino, bet liūdino.
„Prieš tai, kai pradėjau ieškoti paguodos, sau pasakiau – nusiramink, apmąstyk mintis, galbūt kai kurios iš jų neteisingos. Pavyzdžiui, kad mirsiu – juk nebūtinai tai nutiks. Tai vadinu saviguoda – bandžiau sau padėti. Žinoma, tai vėžio neišgydė, tai padarė medicininės priemonės, bet turėjau taip daryti. Pirmas saviguodos etapas buvo labai svarbus“, – atviravo knygos „Paguoda“ autorius.
Pristatymo renginyje jis kalbėjo, kad jei iš karto šią žinią būtų pasakęs savo šeimai, jis nebūtų pasiruošęs priimti jų paguodos: „Buvo labai svarbu, kad susitaikyčiau su šia situacija, išmokčiau gyventi su grėsme. Kol negalėjau su tuo susitaikyti, negalėjau padaryti pažangos.“
Mugės lankytojams jis akcentavo, kad visi iš mūsų gyvenime esame atsidūrę situacijose, kuriose reikėdavo ką nors paguosti. Tai darant svarbiausia žmogui pasakyti, kad jis nėra vienas, kad jis jums svarbus žmogus.
