Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Avelė Austėja ir spalvoti debesys“, pateikiamas žaismingas būdas, kuris padės vaikams pažinti ir priimti įvairius jausmus, o knygelės autorė, psichologė Jovita Kiežė dalijasi mintimis apie tai, kaip kilo idėja sukurti terapinę pasaką vaikams ir kodėl svarbu ugdyti vaikų emocinį intelektą.
– Esate kvalifikuota psichologė, daug metų kuriate laimės tinklaraštį „Laimės psichologija“, esate rašymo terapeutė, poetė, gaminate natūralią kosmetiką – gausybę veiklų sunku ir išvardyti. Savo dėmesį skiriate žmonių laimei kurti. Kaip jūsų gyvenime kilo tikslas savo veiklą nukreipti į laimės kūrimą?
– Laimės tema mane domino seniai – iš pradžių, žinoma, dėl asmeninių priežasčių. Kodėl vieni žmonės yra laimingi, o kiti – ne? Nuo ko tai priklauso? Ar įmanoma tapti laimingesniu dedant sąmoningas pastangas, o gal laimė – tik sėkmės dalykas? Nagrinėjau naujausius mokslinius straipsnius, gilinausi į senovinius filosofinius bei religinius raštus. Gaunamą informaciją iš karto stengdavausi išbandyti praktiškai.
Įsitikinau, kad mes patys esame savo laimės kūrėjai, o laimės šaknys glūdi mūsų galvose. Taigi psichologijos pagalba, integruodama ir senovės išminčių žinias, siekiu padėti žmonėms tapti laimingesniais. Tai nėra itin sunku, tiesiog reikia pakeisti keletą įpročių.
– Kaip gimė mintis sukurti knygelę „Avelė Austėja“, skirtą vaikams?
– Tenka nemažai dirbti su vaikais, taip pat su suaugusiais, kurie kažkada buvo vaikai, dabar augina savo vaikus, be to, pati namuose auginu du vaikus. Matau ir suprantu, kad emocinio intelekto ugdymas yra itin svarbi vaikų auginimo dalis. Jei vaikas mokės skaityti, skaičiuoti, mėtyti kamuolį, piešti žirgus, bet negebės susitvarkyti su viduje kylančiais jausmais, jis nebus laimingas.
Todėl parašiau knygelę apie stiprias, kiekvieną aplankančias emocijas ir ką galima su jomis nuveikti. Tikiuosi, kad tai bus puikus įrankis tėvams ir pedagogams pradėti pokalbį su mažaisiais apie išties svarbius kasdienius dalykus.
– Ar teisinga teigti, kad „Avelė Austėja“ gali būti priskiriama terapinių pasakų vaikams kategorijai? Kas yra terapinė pasaka ir kuo ji vertinga?
– Terapinė pasaka yra tokia, kurios klausantis vaikas gali lengvai susitapatinti su pagrindiniu veikėju, kurioje pateikiama konkreti problema ir pasiūlomi jos sprendimo būdai, be to, terapinė pasaka visuomet baigiasi gerai. Įsijausdamas į knygos personažo vaidmenį vaikas kartu su juo išgyvena nemalonius kilusios problemos padarinius, mokosi tinkamai ją įveikti, džiaugiasi patiriama sėkme. Terapinė pasaka ne tik suteikia žinių apie galimus sunkumų įveikimo variantus, bet ir paskatina vaiką labiau pasitikėti savo jėgomis (jei pavyko avelei, pavyks ir man!).
Taigi taip, „Avelė Austėja ir spalvoti debesys“ gali būti vadinama terapine pasaka. Nors pagrindinis veikėjas yra gyvūnas, jis gyvena įprastą darželinuko gyvenimą ir susiduria su kasdienėmis vaikų problemomis – avelei liūdna, kai reikia ryte darželyje atsisveikinti su mama, baisu, kai vakare reikia užmigti tamsoje.
– „Avelė Austėja ir spalvoti debesys“ pasaka, kurioje debesų spalvos atitinka vaikų emocijas. Kaip manote, kokia situacija Lietuvoje yra šiandien, kalbant apie vaikų emociniam lavinimui skiriamą dėmesį? Kuo svarbus vaikų emocinio intelekto lavinimas?
– Su dideliu džiaugsmu galiu pasakyti, kad emocinio intelekto ugdymas susilaukia vis daugiau ir daugiau dėmesio tiek Lietuvos šeimose, tiek ugdymo įstaigose. Tėveliams, atėjusiems pasiimti vaiko iš darželio, vis dažniau rūpi, ne kiek jis šiandien valgė, o kaip jautėsi. Suaugusiems labiau tampa įprasta įvardinti savo ir vaikų emocijas, pavyzdžiui, „Aš labai išsigandau, kai tu išbėgai į gatvę“ arba „Tikriausiai tau liūdna, kad draugas negalės užsukti į svečius“, o ne nevykusiai taisyti situaciją nukertant „Baik verkti, taigi tu jau didelis“: ar tai reiškia, kad vaikas neturi teisės jausti tai, ką jaučia? Ar neturi teisės to jausmo išreikšti jam suprantamu būdu?
Taip, kaip mokome vaikus rūpintis savo kūno higiena – praustis, valytis dantis, taip pat turėtume ugdyti ir psichikos higienos įgūdžius. Iš pradžių – išmokti atpažinti kūne kylančias emocijas ir jas įvardinti, tuomet – išreikšti jas socialiai priimtinais būdais (tarkim, supykus kumščiuoti pagalvę, o ne brolį).
– Kokio amžiaus grupei yra skirta Jūsų išleista knygelė? Kaip manote, nuo kokio amžiaus yra tikslinga pradėti ugdyti vaikų emocinį intelektą?
– „Avelė Austėja ir spalvoti debesys“ labiausiai orientuota į darželinukus, tačiau tinkama ir pradinukams, su kuriais labai įdomu pratęsti diskusiją apie emocijas ir jų valdymą: ką tu darai, kai tau liūdna, pikta, gėda, baisu? Ką dar būtų galima daryti, kad sau padėtum?
Emocinį intelektą galime pradėti ugdyti dar vaikui esant įsčiose – kai mama rūpinasi savo ramybe, vidine harmonija, pozityviomis emocijomis, jos savijauta persiduoda ir mažyliui. Naujagimiui ir kūdikiui svarbu jausti, kad į jo emocijas yra iš karto reaguojama – jei jis jaučiasi nemaloniai, nes nori valgyti, yra šlapias ar jam neramu, tėvai juo rūpinasi, o ne „palieka išsiverkti“, kaip anksčiau būdavo daroma, bijant išlepinti vaiką. Tai ir yra emocinio intelekto ugdymas – kūdikis supranta, kad jo emocijos yra pripažįstamos kaip svarbios. Vėliau mokant vaiką kalbėti svarbu naudoti kuo platesnį emocijų žodyną – neužtenka pasakyti, kad kažkas jaučiasi gerai ar blogai – juk jausmų atspalvių yra daugybė!
– Kokia dar veikla yra svarbi ir naudinga, siekiant padėti vaikams atpažinti ir susitvarkyti su stipriomis emocijomis?
– Geriausiai vaikai mokosi iš pavyzdžio, kopijuodami suaugusiųjų elgesį. Jei mes supykę šauksime ir trankysime kumščiu stalą, o mirus artimam žmogui slėpsime nuo vaikų savo ašaras, naivu tikėtis, kad mažieji demonstruos aukštus emocinio intelekto įgūdžius. Kuo dažniau įvardindami, kaip mes jaučiamės tam tikroje situacijoje, paskatinsime vaikus apie tai kalbėti.
Kalbant apie socialiai priimtinus emocijų reiškimo būdus, labai pravartu juos pasirepetuoti, kai esame ramūs ir atsipalaidavę – nes kai pykčio dūmai rūksta pro ausis, ne metas pradėti mokytis kvėpavimo technikų. Naudinga kiekvieną vakarą prieš einant miegoti skirti laiko pokalbiui su vaiku apie tą dieną jį aplankiusias emocijas, įžodintos jos tarsi praranda svorį, taigi mažyliui lengviau užmigti.
– Esate aktyvi skaitytoja ir knygų gerbėja. Galbūt yra knygų, kurias patartumėte perskaityti suaugusiems žmonėms, norintiems mokytis valdyti emocijas ir padėti tai daryti mažiesiems?
– Manau, kad kiekvienoje psichologinėje knygoje galima atrasti tam tikrų dalykų, kurie svarbūs ir aktualūs šiandieninėje Jūsų situacijoje. Vieniems įdomiau kapstytis praeityje ir analizuojant savo vaikystės patirtis suvokti dabartinės savijautos priežastis – kartais tai baigiasi savaimine korekcija. Kitiems norisi imtis konkrečių priemonių tvarkantis su konkrečiomis emocijomis – literatūroje apstu to mokančių technikų.
Man patiko Hale Dowoskin „Sedonos metodas“, mokantis tiesiog paleisti emocijas, o ne priešintis joms, kaip dažniausiai esame įpratę daryti. Tai siejasi ir su budistine filosofija, ir su sufijų išmintimi; šios knygos idėja man pagelbėjo rašant „Avelę Austėją ir spalvotus debesis“.
– Galbūt esate numačiusi knygos leidimą ir suaugusiųjų skaitytojų auditorijai? Apie ką būtų ši knyga?
– Man patinka mintis apie kolektyvinėje sąmonėje sklandančias kūrybines idėjas, kurios kaip paukšteliai nutūpia ant autorių galvų, o šiems nesiėmus jų realizacijos nuskrenda toliau pas kitus, kol galiausiai tampa tikrais kūriniais. Žinoma, knyga parašoma ją rašant, tačiau idėja yra labai svarbi. Kol kas tokios neturiu, bet jai nutūpus ant mano galvos, neabejodama imsiuosi darbo.
