„Vaikų jausmai suteikia didžiulę dovaną – galimybę geriau pažinti save, rasti sunkumų priežastis, juos įveikti ir priimti teisingus sprendimus“, – sako psichologė Milda Karklytė-Palevičienė. Savo daugiau nei dešimties metų patirtį ji sudėjo į knygą „Emocinis intelektas“. Kelionę po vidinius vaiko jausmų ir įgūdžių, asmeninių savybių žemėlapius psichologė papildė realiais pavyzdžiais iš savo praktikos. Knygą išleido leidykla „Alma littera“, psichologę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Apie emocinį intelektą šiandien kalbama gana daug. Kodėl jis toks svarbus?
– Palyginkime emocinį intelektą su žmogaus raumenynu: įsivaizduokime, kad sporto salėje stipriname, tobuliname tik vieną raumenį. Ar dėl to mūsų kūnas bus tvirtas, stiprus ir sveikas? Kai kalbame apie emocinį intelektą, taip pat svarbu matyti visumą, tolygiai ugdyti visus komponentus. Sutinku, informacijos daug, tačiau verta įjungti kritinį mąstymą ir pasidomėti plačiau, apžvelgti visą kontekstą, paieškoti daugiau informacijos, ją sujungti su savo išgyvenimais. Siūlau atkreipti dėmesį ir į autoriaus patirtį – ar jis dalijasi tik savo šeimos potyriais, ar yra praktikas, gebantis žvelgti plačiau, apibendrinti?
Priimta sakyti, kad emocinis intelektas – tai įgūdžių ir savybių visuma, nuo kurios priklauso žmogaus laimė ir sėkmė. Vaiko elgesio modeliai, tai, kaip jis gebės priimti save ir kitą žmogų, spręsti problemas, bendrauti, išgyventi emocijas, gali lemti jo karjerą ir laimingą gyvenimą.
Raginimai rašyti knygą apie emocinį intelektą skambėjo gražiai, tačiau gana ilgai nedrįsau to daryti, atrodė, kad negaliu pasakyti daugiau, nei yra pasakyta. Ir vis dėlto praktikos metai, mokymai, kuriuos vedu, suteikė pasitikėjimo savimi, parodė, kokios informacijos trūksta tėvams ir specialistams, dirbantiems su vaikais. O ir mano mokymų dalyviai kalbėjo: pateikiate į vieną vietą surinktą informaciją, remiatės praktikos pavyzdžiais, kurių atsinešate iš susitikimų savo konsultacijų kabinete, būtų puiku, jei galėtume visa tai turėti vienoje vietoje ir skaityti, kada panorėję, rekomenduoti tokią knygą seneliams, vaikų priežiūros specialistams, auklėms ir auklėtojams. Pamažu įkalbėjo, taigi parašiau knygą.
– Savo knygoje teigiate: vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia užtektinai gerų. Kaip mes nusprendžiame, kurie tėvai yra tobuli, o kurie – pakankamai geri?
– Aš sakau, kad pakankamai geri tėvai yra tie, kurie nuoširdžiai stengiasi kurti sveiką vaiko pasaulį, atliepti poreikius, suvokia to svarbą. Tokie tėvai nebijo klysti, pripažįsta klaidas ir, jas darydami, nesijaučia nevykėliais, nieko nekaltina, bet mokosi, renkasi kitą kelią. Tobuliesiems viskas sekasi, viskas pavyksta, jie nedaro klaidų, kurių daro kiti, jie nepatiria sunkumų, jų vaikai puikai jaučiasi, visada gerai ir tinkamai elgiasi. Turbūt girdite mano žodžiuose sarkazmo gaidelę? Noriu pasakyti, kad tobulų tėvų, kaip ir tobulų žmonių, tiesiog nėra.
– Kaip galima apibūdinti sveikus tėvų ir vaikų santykius? Kodėl išvis apie tai reikia kalbėti, argi neužtenka vien abipusės meilės?
– Sveikais vadinu santykius, kai visi šeimos nariai jaučiasi emociškai saugūs, pasitiki vieni kitais, vieni kitus gerbia, moka ir gali išlikti savimi, yra lygiaverčiai. Ne lygūs, o lygiaverčiai, kuriems kiekvieno šeimos nario jausmai ir poreikiai vienodai svarbūs. Būtina priminti ir tai, kad tėvai – taip pat žmonės, ypač mamos, dažnai pamirštančios save ir savo jausmus, besistengiančios perprasti ir įgyvendinti kitų žmonių poreikius, norus ir jausmus. Tas pats galioja ir tėčiams.
Ne mažiau sveikiems santykiams svarbu ir kokybiškas laikas kartu, pagal amžių ir galimybes paskirstytos pareigos bei atsakomybės ir joms išugdyti įgūdžiai. Negalime tikėtis, kad vaikas ar suaugusysis gebės kontroliuoti, susivaldyti, jei niekas jam tokių įgūdžių nepadėjo įgyti. Daugybė konfliktų vyksta tik dėl to, kad mes vieni kitų tiesiog nesuprantame.
Sveikais vadinu santykius, kai visi šeimos nariai jaučiasi emociškai saugūs.
Be meilės šeima sunkiai įmanoma, – būtent taip pradedu savo knygą. Ir vis dėlto dažnai meilės gali neužtekti, vien tik mylėdami galime nesusimąstyti apie dalykus, kurių ir patys nebuvome mokyti, kurių mums niekas neįdiegė. O jei neišmoksime, ir savo vaikams neturėsime ko duoti.
– Esate praktikuojanti psichologė, dirbanti su vaikais ir šeimomis. Ar galite apibendrinti, koks yra šiandienos tėvų ir vaikų santykių fonas. Kas kelia nerimą tėvams dėl vaikų ir kas – vaikams – dėl tėvų?
– Daug skirtingų šeimų, daug skirtingų vaikų. Tėvai psichologo pagalbos ieško tada, kai vaikas netinkamai elgiasi, kai tėvai ir vaikai tarpusavyje nesusikalba, kai vaikus užlieja emocijos – pyktis, baimė, liūdesys, pavydas, kai jie tuose jausmuose skęsta ir nemoka su jais tvarkytis, kai nevaldo emocijų, netinkamai jas reiškia – kyla pykčio priepuoliai, vaikai užsisklendžia, atsisako dalyvauti ugdyme, nenori kalbėti su tėvais ar suaugusiaisiais. Būna, vaikai nemoka megzti kontakto arba užmezgę niekaip jo neišlaiko. Ateina vaikai, iš kurių tyčiojasi, ir tie, kurie tyčiojasi. Yra vaikų, kuriuos kankina mokymosi sunkumai, priklausomybės, jie panirę į technologijas, atsiriboję ar, atvirkščiai – pernelyg prisirišę prie šeimos. Vaikams kelia nerimą įtempti santykiai tarp tėvų, jie jaučiasi nemylimi, nesuprasti, negirdimi, nepabuvę su tėvais, neprisižaidę su jais, negaunantys tik jiems skirto laiko. Vaikams nerimo kelia liūdni, pikti, pavargę, išsekę tėvai, kartais jiems atrodo, kad dėl tokios tėvų būsenos kalti jie. Tarsi sugertukai vaikai sukaupia tėvų emocijas, o tėvai vėliau pyksta nesuprasdami, kodėl vaikai blogai jaučiasi. Tėvų emocijos jiems tampa klampia pelke, jie negali pakęsti dvigubų standartų – kodėl tėčiui leidžiama rėkti, o vaikai už tai yra baudžiami?!
Iš tiesų po šiais visais jausmais ir būsenomis paprastai slepiasi kur kas daugiau.
– Man pikta, liūdna, neramu matyti tave tokį... Tai frazė, kurią savo knygoje dažnai siūlote tėvams. Ir vis dėlto, kaip suaugusiesiems pirmiausia susitvarkyti su savo emocijomis, kurios dažnai išliejamos ant vaikų, – pykčiu, nekantrumu, pakeltu tonu?
– Apie tai daug kalbu savo knygoje. Pirmiausia siūlau mokytis suprasti viduje kylantį jausmą: man dabar liūdna, pikta, esu suirzęs, išsekęs. Esu būtent toks, o ne blogas žmogus. Bet koks nepatogus jausmas reikalauja emocinės pauzės – pasitraukti iš situacijos, grįžti į save, o tik tada gilintis, kaip spręsti situaciją. Stiprias emocijas dažnai sukelia mūsų vidaus interpretacijos, buvusios patirtys, tik nelabai suprantame, kaip ir kas mus veikia. Kai įsijungia už emocijas atsakingos smegenų dalys, prislopinamos atsakingosios už racionalų mąstymą. Štai kodėl mums reikia ramybės būsenos, kad galėtume įvertinti jausmo priežastį racionaliai. O ramybei tinka viskas – puodelis arbatos, kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas gryname ore, artimo žmogaus ranka. Tik supratę, kas su mumis darosi, turėsime galimybę keistis, mokytis ir nepalikti viduje graužaties.
– Įdomu, kad emocijas galima išreikšti chemija. Mūsų organizmo gynybinė sistema tarsi duoda ženklus. Kaip juos suprasti, priimti ir teisingai išnaudoti?
– Tikra tiesa – kitų mums rodoma pagarba, pasididžiavimas stimuliuoja serotonino išsiskyrimą̨. Prisilietimas ir pasitikėjimas šalia esančiaisiais skatina oksitocino išsiskyrimą̨. Dopaminas yra smegenų signalas, kad netrukus bus patenkintas koks nors poreikis, gautas apdovanojimas. Kai jaučiame skausmą, išsiskiria endorfino, kad spėtume pabėgti ar išvengti dar daugiau žalos. Kai patiriame baimę, išsiskiria didelis kortizolio kiekis, o kai nerimą ar stresą – mažesnis. Tai mūsų organizmo gynybinė apsauga, kuri skelbia apie poreikį imtis priemonių, bėgti, keisti situaciją, saugotis ar gintis.
Signalus, kad organizmas reaguoja į hormonus, galime pajusti ir kūne – nenustygstame vietoje, stipriai muša širdis, pykina, norisi į tualetą, pradeda skaudėti galvą ar vyksta dar kažkas ne visai įprasto. Visa tai yra tam, kad galėtume tinkamai pasirūpinti savimi – grįžtume į balansą ir pradėtume racionaliai mąstyti, mėgintume suprasti jausmus, priežastis ir situaciją. Įsivaizduokime: kažkada mus išgąsdino didelis šuo. Nuo tada mūsų organizmas reaguoja automatiškai, nors lyg ir suprantame, kad šuo pavojaus nekelia, esame suaugę, šuo pririštas, šeimininkas šalia. Pamėginkime nevertinti savo baimės, įvardykime, kaip jaučiamės, tiesiog giliai pakvėpuokime ar padarykime mums tinkamą pauzę ir baimė po truputėlį atsitrauks. Tada aiškiai suprasime – pavojaus nėra, ar tikrai man reikia bėgti? Tą patį galima pritaikyti ir daugybei kitų situacijų – atsitraukti, sustoti, pažinti savo patirtis, įvertinti situaciją. Ne bėgti, o pamėginti geriau save pažinti.
– Ar galima jausmus skirstyti į leidžiamus jausti ir draudžiamus, pageidaujamus ir nepageidaujamus?
– Jei eitume tokiu keliu, pabaiga nežadėtų nieko gero – sutriktų mūsų fizinė ir emocinė sveikata. Natūralu, kad žmogui kyla visokių jausmų, galime juos atmesti, neigti, bet jie niekur nedingsta. Mėginsime nuryti – neišgirsti pradės graužti iš vidaus. Visi jausmai yra normalūs ir reikalingi, jie – tikra kelrodė žvaigždė, leidžianti pažinti save ir savo aplinką.
– Tėvai dažnai skundžiasi: vaikai mūsų negirdi. Lygiai taip pat iš vaikų galima išgirsti – tėvai mūsų nesupranta. Ar toks konfliktas yra užprogramuotas?
– Natūralu, kad skirtingos kartos žvelgia skirtingomis akimis. Mes, suaugusieji, jau buvome ir vaikai, ir paaugliai, mokėmės, dirbame, mylėjome ir mylime, daugiau visko matėme, patyrėme. Vaikas šių etapų dar nėra perėjęs, natūralu, kad jo patirtys kitokios. Svarbu tik suprasti, kad vaikas nėra mažo ūgio suaugusysis, jo smegenys veikia kitaip. Juk aišku, ko galime tikėtis iš netreniruoto, tačiau ultramaratoną nubėgti pasiryžusio žmogaus? Jei jis nepasieks finišo, liksime nusivylę mes ir jis, nepateisinęs mūsų lūkesčių. Tačiau net ir tokią situaciją, gerokai sušvelninę, galime panaudoti kaip pamoką, o ne kaip savęs destrukcijos galimybę. Tokioms pamokoms svarbios žinios ir įgūdžiai, kuriuos paveldėjome iš tėvų. Visada verta prisiminti frazę: tėvai augina vaikus, o ne vaikai – tėvus. Didelis skausmas ir našta randasi tada, kai vaikas turėjo tapti tėvais savo tėvams. Tiesiog noriu pasakyti, kad už tėvų ir vaikų susikalbėjimą ar nesusikalbėjimą atsakingesni tėvai.
Natūralu, kad skirtingos kartos žvelgia skirtingomis akimis.
– Kaip išmokyti vaikus reikšti emocijas? Ir reikšti jas tinkamais būdais? Juk kartais vaikai persistengia, norėdami išreikšti savo jausmus, ir tai gali įskaudinti.
– Daug apie tai kalbu savo knygoje. Jausmams tinkamai reikšti reikia tam tikrų įgūdžių ir patirčių. Jei vaikui tiesiog pasakysime: patrepsėk, jei supykai, rezultato gali ir nebūti. Mokymas reikšti emocijas yra svarbus procesas, reikalaujantis daug žinių ir įgūdžių. Pajausti, nurimti, įvertinti, – tai svarbiausi žodžiai.
– Galbūt egzistuoja pratimų, padedančių nuraminti sukilusias emocijas?
– Pratimai, be abejo, egzistuoja, tačiau labai svarbu juos taikyti tinkamai. Kartais tėvai sako: nepadeda, neveikia! Tačiau reikėtų parinkti tai, kas labiausiai tinka vaikui, o ne mums. Taip pat svarbu, kaip tuos pratimus pateikiame, kaip juos įgyvendiname, kaip padedame vaikui įgusti ir koks yra bendras bendravimo fonas. Emocijų nuraminimo etapu vieniems padeda stiprus trepsėjimas kojomis, sugniaužti ir atleisti kumščiai ar į mažus skutelius suplėšytas Pykčio lapas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti savo jausmą, išpūsti jį į balioną ir susprogdinti, apsikabinti mamą ar tėtį, padaryti fizinių pratimų, padaužyti pagalvę, suskaičiuoti nuo dešimties iki vieno, pagniaužyti streso kamuoliuką ar giliai įkvėpti, o paskui iškvėpti.
– Kaltė ar atsakomybė? Gali būti, kad vaikai dažnai painioja šias dvi savybes. Kaip jas atskirti ir kaip išmokyti vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus?
– Visada įdomu, kaip reaguoja klaidų pridarę tėvai. Ar jie prisiima atsakomybę? Ar kaltina save, menkina? O gal sako, kad dėl jų klaidų kalti kiti žmonės? Turime išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tada ją mokės prisiimti ir vaikas. Nėra paprasta pasakyti – aš suklydau, ieškosiu sprendimo, galvosiu, kaip galiu ištaisyti šią situaciją. Tačiau tai girdėdamas vaikas irgi kurs savo situacijos sprendimo modelį. Kaltė veikia neigiamai, ji nusėda, vaikas ją nešiojasi ir vėliau yra linkęs kaltinti save dėl visų negandų šeimoje. Tačiau visai kas kita pasakyti: tu pasielgei netinkamai, pats pagalvok, kaip galėtum ištaisyti šią situaciją, arba aš, jei nori, galiu tau padėti.
Blogiausia, kai tėvai užpuola netinkamai pasielgusį vaiką, rėkia ant jo, ištaško savo emocijas, o vaikas toje situacijoje praslysta be pasekmių. Jo širdis pritvinkusi kaltės, agresijos, netinkamų sprendimų, o galimybės ištaisyti situaciją, prisiimti atsakomybę jis negauna, taigi nieko neišmoksta.
– Prisipažinkite, esate griežtų taisyklių šeimoje priešininkė ar palaikytoja?
– Tikriausiai esu kažkur per vidurį – autoritetinio auklėjimo šalininkė. Autoritetinio auklėjimo taisyklės nėra skirtos suaugusiųjų patogumui ar vaikui valdyti, taisyklės yra skirtos sveikai vaiko raidai ir asmenybei formuot. Taisyklės vaikams kuria saugumo jausmą, reikia juos mokyti jų laikytis, nes supratę, kaip jos veikia, vaikai labiau pasitiki savimi ir jaučiasi užtikrintesni. O tai padeda sėkmingiau megzti santykius ne tik su šeimos nariais. Jiems smagu, kad pavyksta, o tai padeda išsiskirti laimės hormonui, gerėja bendra emocinė sveikata ir savijauta. Tvirtos, aiškios, būtinai kartu aptartos, adekvačios, vaiko poreikius atitinkančios taisyklės, mano įsitikinimu, padeda kurti šiltus santykius šeimoje.
Dešimt dalykų, kuriuos vertėtų prisiminti
- Kažko nemokėti, nežinoti yra normalu. Dėl šito nesame blogesni tėvai ar žmonės.
- Rūpinkimės savo emocine sveikata, juk sunku įpilti iš tuščios stiklinės.
- Stenkimės pažinti vaiką, koks jis yra, nekreipdami dėmesio į savus lūkesčius ir projekcijas. Padėdami įgyti asmenybės ir emocinius įgūdžius, suteikime galimybę vystytis savo kryptimi.
- Rodykime vaikui besąlyginę meilę, priimkime jį kaip ypatingą žmogų. Atskirkime tai nuo netinkamo, nepagarbaus jo elgesio.
- Atskirkime vaiko jausmą ir jausmo išraišką, mokykimės priimti jo jausmus, ugdykime tinkamus jausmų raiškos įgūdžius.
- Atskirkime vaiko poreikius nuo jo norų. Poreikius turėtume patenkinti, o norus išgirsti ir kai kuriuos išpildyti.
- Konfliktai yra natūrali santykių dalis, nesistenkime jų išvengti, mokykimės tinkamai juos spręsti ir naudokimės galimybe augti.
- Vaiko gerovei gebėjimas bendradarbiauti yra vienas svarbiausių įgūdžių.
- Vaikas nėra kaltas, kad jis ko nors nemoka, tai suaugusiojo atsakomybė jį išmokyti.
- Vaiko vidinis balsas puikus pamėgdžiotojas. Jis su savimi kalbės taip, kaip kalbėjo tėvai, matys, kaip matė jie. Taigi būkime atsakingi.