Leidykla VAGA kviečia skaityti psichologės, psichoterapeutės Genovaitės Petronienės psichoterapinį romaną „Artumo laboratorija“ ir atpažinti, kaip nesaugus artumo ryšys vaikystėje gali paveikti tarpusavio bendravimą suaugus.
Vita – jauna ir vieniša moteris. Baigusi ilgai trukusius psichoterapijos seansus, dabar ji geba atpažinti su ja vykstančius procesus. Pagrindinė romano veikėja apsisprendžia valdyti savo jausmus ir gyvenimą bei patiki, kad gali sutikti sau skirtą antrąją pusę.
„Juk meilė – tai daugiau nei vienatvė. Taip norisi apsikabinimų, šiltų žinučių, buvimo pasaulyje, nuspalvinto tarpusavio šilumos jaukumu. Tik vis dar nesiryžtu sušukti pasauliui: „Ei, kur tu, antroji puse?!“ Būtų baisu diena iš dienos laukti matant, kaip niekas neatsiliepia. Atsiminiau, kaip prieš pusmetį vienas vaikinas mūsų kasmėnesinių meditacijų grupelėje staiga garsiai, visai grupei girdint, išsakė prašymą: noriu sukurti santykius! Pamenu, nustebau dėl jo atvirumo.
Bet dabar jis turi puikią porą. O gal įsidrąsinsiu ir paprašysiu Dievo man padėti? Dievas mano gyvenime buvo keistai egzistuojantis ir neegzistuojantis vienu metu. <...> – Ilgai buvau viena ir daug išmokau, o dabar noriu mokytis kurti santykius.
Padėk man rasti ir atpažinti žmogų, kuris tiktų ir mano jautriajai, ir stipriajai dalims! Pasaugok mane nuo kvailų norų, kurie man pakenktų, bet jei kartu ateis sunkumai, tegul jie man išeina į gera! Na, o jei nori duoti dar daugiau – priimsiu! Užuolaidos nesujudėjo, neatskrido jokie paukščiai, tačiau aiškiai jaučiau: šį kartą paprašiau labai stipriai.“
Pagrindinė herojė knygoje „Artumo laboratorija“ užmezga naujas pažintis, tačiau tai – ne kertinė knygos mintis. Vita analizuoja ir nuolat savęs klausia, kaip jaučiasi su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Sąmoningai reflektuodama savo potyrius, Vita nuolat grįžta į vaikystės reminiscencijas, kai augo disfunkcinėje šeimoje, kurioje trūko nuoširdaus artumo, tarpusavio supratimo, palaikymo bei saugumo.
„<...> Vaikystėje mane atstūmė mama, ir tai virto vėlesniu mano pačios savęs nepriėmimu. Pirmose draugystėse su vaikinais bandydavau atspėti kiekvieną jų norą, o išsekusi galiausiai nuo jų pabėgdavau. Tarsi miegodama stikliniame karste, nesijaučiau galinti ko nors trokšti pati, nuoširdžiai atsiverti. Princas priminė man paskutinį mylimąjį, su kuriuo tikrai tapau gyva, tačiau vienas kito taip ir nesupratome, mudviejų ryšys nutrūko.
Kadangi jau buvau pusiau atsibudusi, teko gyventi toliau. Gyvenimo skonis, iš jaunystės parsineštas tikrumas, žolės kvapas, debesys, maudynės, skaitymas, noras pažinti įvairius žmones niekaip negrįžo ir jausmai buvo ne visai tikri, tarsi gyvenimas vyktų už stiklo ar būtų jaučiamas per celofaną. <...> Dieve, ieškojimai vyksta taip klampiai. Regis, einu ne į priekį, o iš tiesų atgal. Man taip daug kas nepavyksta.
Aš sunkiai jaučiu, kas man tinka, o kas ne. Aš tikrai galiu pasiklysti kito žmogaus vidiniuose kambariuose ir ilgam pamiršti save, o tai išsekina. Girdėti save artimuose santykiuose man visada buvo sunku: tėvai pateikdavo pasaulį priešingai, nei jaučiau aš, ir įpratau slopinti vidinį balsą. Gal sugalvoti klausimų sąrašą pretendentams? Pavyzdžiui: „Kaip tu atrodai pykdamas ir į kurio iš tavo tėvų tas pyktis panašus? Ko apie tave žmonės nesupranta ir kokias tavo ydas reikėtų priimti jautriai? Kuo gali pasigirti duodantis santykiuose?“ Na, jei turiu protą, kvaila būtų juo nesinaudoti.“
„Artumo laboratorijoje“ per Vitos santykių istoriją skaitytojai susipažins su įvairiais psichologiniais apibrėžimais, trauminiais reiškiniais. Išnašose išsamiai ir suprantamai aprašoma, kaip pagrindinės veikėjos patyrimai įvardijami psichologijoje ir kas padeda gyti.
Psichoterapiniame romane – išgalvota, tačiau gyvenimiška istorija, papasakota profesionalios psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, daugeliui skaitytojų gali padėti iš šalies pamatyti, kaip vaikystėje patirtas saugumo ir artumo stygius nulemia nuolatinį abejojimą ir nepasitikėjimą savimi, kokius iššūkius sukelia disfunkcinis auklėjimas. Tikėtina, kad ne vienam Vitos patirtys gali pasirodyti pažįstamos, o gal net išgyventos vaikystėje.
Psichoterapeutės, psichologės sukurtoje istorijoje gausu abejonių, emocinių duobių, skaudaus savęs nepriėmimo. Vis dėlto, prisiimdama atsakomybę už savo gyvenimą, požiūrį, mintis ir jausmus, Vita tampa emociškai stipri, psichologiškai brandi ir nuolat besimokanti išmintingai pritaikyti įgytas žinias, kad išpildytų savo troškimą – pagaliau patirtų būtinojo artumo teikiamą džiaugsmą ir pilnatvę santykyje su pamiltu žmogumi.
Genovaitė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 28 metus konsultuojanti žmones; nuolat dėsto ir veda seminarus, 6 metus kuria radijo laidas ir yra išleidusi 2 psichologines bei 5 grožines knygas. Be to, knygos autorė yra atsidavusi keliautoja.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Atšokinėtojai
Šaltą šeštadienio rytą Valdas pasibeldė į mano duris. Tos gražios tamsios akys. Kalbėjau telefonu su Elze, teko skubiai atsisveikinti.
– Aš tiek daug norėčiau duoti moteriai! – degančiomis akimis aiškino jis, mano virtuvėje gerdamas arbatą. – O tu, ar gali patikėti, kad viskas dar gali būti labai gerai? Važiuojam kartu kur nors per Velykas? Taip, jis kaip tik tas, kurio aš ieškau! Nes ir aš galiu daug duoti vyrui, tačiau retas vyras pats nori rūpintis moterimi.
– Taip, aš galiu patikėti, kad seksis gerai, nes jau žinau, kaip negriauti santykių...
– Man toks svarbus nuoširdumas, kai žmonės atsiskleidžia be kaukių! – Valdas šiandien buvo toks pakylėtas, susijaudinęs ir jo žodžiai liejosi į mane it balzamas. Važiavome į parodas, jis daug kalbėjo, ką mato paveiksluose, molio skulptūrose. Nuostabu, šis žmogus suvokia meną taip pat, kaip ir aš. Sužvarbę prisėdome kavinėje.
– Su nauju žmogumi iš pradžių jaučiu įtampą, – prisipažinau atsipalaidavusi po gurkšnio saldžios kakavos.
– Aš nenoriu baimintis, kad nuskriausiu! – staiga aštriai atšovė jis.
– Sakei, mėgsti nuoširdumą? – išlemenau. Stengsiuosi mažiau rodyti, koks jis man svarbus. Grįžę pas mane netikėtai atsidūrėme miegamajame. Jo oda atrodė tokia švelni, bet mudviem liečiantis tarsi stebėjau veiksmą iš šalies: kūnai gražūs, tačiau aš čia nedalyvauju. Viskam pasibaigus, pabandžiau prisiglausti.
– Nebus per karšta? – paklausė jis.
Pasitraukiau į kitą lovos pusę, kad visą naktį nesivartyčiau iš nerimo ir netrukdyčiau jam miegoti. Nurijau migdomųjų tabletę ir užsnūdau. Ryte pramerkusi akis išvydau, kad Valdas seniai nebemiega, o sėdėdamas lovoje įtemptai mąsto. Išsivirėme arbatos.
– Per Velykas su vaikais, matyt, skrisime į Stokholmą. O dar vakar siūlė keliauti kartu! Regis, nepatikau.
– Hm, kur mūsų bendravimas kryps? Į porą ar į draugystę? – svarsčiau.
– Jau reikėtų namo. Išspirk mane lauk, – tarsi abejodamas pasakė žemu balsu.
– Ačiū, kad per daug neskubini suartėti, – atsakiau nebepajėgdama spėlioti, ko jis nori. Gal per daug siūliausi? Po piliulės miegui jaučiausi kaip nesava, mąstyti buvo sunku. Gerai, kad neabejotinai manęs reikia bent jau Davidui.
Nei tą, nei kitą dieną Valdas nebeparašė. Niekada neskambinu pirma, bet šį sykį norėjosi greičiau išsiaiškinti.
– O ko tau visgi pritrūko? – paklausiau jo energingai.
– Bet juk vakar sakei: „Gal draugystė.“
– Sakiau, nes nebekvietei keliauti. Kodėl?
– Tai ilgas pokalbis… Na, gerai, pameni, kai ryte įėjau pro duris, kalbėjaisi telefonu? Tu net neapkabinai. Jau tada pamaniau, jog nesu laukiamas. O po pasimylėjimo užmigai kitoje lovos pusėje.
– Pats sakei, kad susiglaudus per karšta! Tu ne taip supratai! Aš labai norėjau draugauti, artumą stabdau ne aš, o tu!
– Sakiau, nereikia paskubom atvirauti, – aname laido gale balsas tapo labai šaltas.
Padėjusi ragelį norėjau spirti į stalą, į sofą, į sieną, spirti Valdui, tam ožiui. Žinos, kaip sukelti viltis, atšokti dėl niekų ir dar užsispyręs tvirtinti, kad atstūmė ne jis, o aš. Baisiausia, kad taip darydavau ir pati. Atšokdavau ir nutildavau, kai Davidas per greitai pabaigdavo pokalbį. Užsidarydavau, jei atrodydavo nešiltas. O kur dar daugybė tylių kerštų draugams, nesuskubusiems susitikti, pavėlavusiems, nenusišypsojusiems? Štai bijančiųjų atstūmimo gvardija, ir aš – jos dalis. Matyt, dėl to ir turiu su kaupu tai pamatyti susitikusi su kitu žmogumi ir nuo jo nukentėti.
Atstūmimo bijo tie, kuriuos atstumdavo tėvai: atšaldavo, supykdavo ar palikdavo. Tokių tėvų vaikas nuo mažens supranta, kad artumas – pavojinga zona, kur už bet kurio kampo tyko avarija, o norint išvengti naujų žaizdų verta reaguoti į menkiausią ženklą, skubiai įsiteikti ar kol tavęs nepaliko, pabėgti pačiam, užbėgti už akių plėšančiam atmestumo skausmui. Nuo internetinio pažindinimosi, kur pasišovę bendrauti žmonės tave meta tris kartus per dieną, atmetimo baimė užauga iki debesų. Susitikę du atstūmimo bijotojai iš karto pradeda vienas kitą įtarinėti, tarsi bendrautų su įtariu žmogumi, viena klaidelė – ir jis nusisuks. Jie gaudo ženklus, nedrįsta atsiskleisti, negali pasidžiaugti, bendravimas klimpsta į skaudančią gumą. Abu jaučiasi nereikalingi, kol vienas galiausiai pabėga. Matau tą persikreipusią atstūmimo paranoikų minią liūdnomis akimis, įsitempusiais žvilgsniais, kaip kiškius, pasirengusius šokti atgal. Juk juos visos ir visi atstums.
Liūdna, tamsi, šlapia minia. Tu nepakliūsi į rojų, Valdai! Nepakliūsi dėl savo užsispyrusio aklumo. Iki, blyškiaveidi jautruoli giliomis akimis, svajojantis padaryti moterį laimingą. Bet šią ypatingą dieną prisiekiau Dievui niekada nebeįsižeisti, jei kas neapkabino, nešiltai kalbėjo, į gražią žinutę neatrašė tokios pat gražios, užmiršo, ką pažadėjo, per vėlai atėjo. Dieve, padėk pastebėti tokias akimirkas! Tai jau antras mano pasižadėjimas. Kaip būtų puiku, paleidžiant Valdą, pamiršti šią didelę problemą visiems laikams!
